– Kiekvienais metais kopiate į aukščiausias pasaulio viršukalnes, o tuo pačiu aplankote įvairiausius miestus miestelius. Kodėl fotoalbumo „herojumi“ tapo būtent Vorkuta?
– 2012 m. išleidau fotoalbumą „Aukštumos – Žemumos“, kurį pristačiau Sankt Peterburgo Karlo Bulos fotografijos muziejuje. Pristatyme dalyvavo daug įdomių žmonių, o nauja pažintis su iš Vorkutos kilusiu verslininku Pavelu Eretnovu buvo lemtinga. Jam patiko mano fotografijos, todėl gavau pasiūlymą įamžinti jo mylimą, itin įdomią ir daugumai dar nepažįstamą Vorkutą. Jis pasakojo apie išskirtinio grožio gamtą bei kitokį, nei mums įprasta, šiauriečių gyvenimą, dar veikiančias šachtas, lietuvių tremtinių kapus – sudomino ir ryžausi važiuoti.
- Galbūt realybė pasirodė kitokia nei vaizduotėje susikurtas Komijos Respublikos miesto paveikslas?
– Pranoko mano lūkesčius, nes tikėjausi kur kas blogesnių vaizdų. Ten taip gražu, tokie nuoširdūs žmonės. Vorkutą įsivaizdavau kaip nedidelį miestelį – aptriušusį, kuriame mažai žmonių. Tačiau atsidūręs Vorkutos centre, pamačiau, kad gyvenimas čia verda! Mintyse palyginau su trimis kartais didesniu Kaunu, kur gyvenu, kuriame naktį jautiesi kaip tundroj, kaip giliam miške... Sugalvosi naktį kažką nusipirkti – nedirba nei viena maisto parduotuvė, net ir restoranai. Gatvėse tamsu, eidamas dar pasidairai, kad į galvą negautum.
Priešingai Vorkutoje, kur naktinis gyvenimas pilnai vyksta. Naktimis vaikščiojom su brangiausiais fotoaparatais ir nieks net užkabint nebandė. Jeigu šokiai kur vyksta, apsauga dirba tobulai: patikrins metalo detektoriais, o bent kiek susvirduliavęs prie durų, bus laisvas dar neperžengęs slenksčio. Jaunimas šiuolaikiškas, važinėja motociklais, vakarietiškais automobiliais ir taip toliau. Žinoma, kalbu apie Vorkutos miestą – jos apylinkėse vaizdai jau kitokie.
- Nuotraukose matome ištisus apleistus kvartalus su griūvančiais, niekam nereikalingais namais. Kodėl?
- Taip, aplink Vorkutą yra daug miestelių – dabar jau visi tušti, išskyrus vieną, pavadinimu Severny. Iš esmės situacija buvo panaši kaip ir čia: išvažiavo žmonės. Kam nepatiko valdžia, kas norėjo į vakarus, kam rublis per trumpas. O viena pagrindinių priežasčių buvo šachtų uždarymas, nes žmonės neteko darbo. Jų buvo gal 10, o liko tik 3. Iki Tarybų Sąjungos griuvimo darbininkams ten buvo skiriami vadinamieji „Šiaurės priedai“.
- Koks likimas ir buitis tų, kurie vis tik liko?
– Žmonės gyvena normaliai, nesiskundžia. Dirba, medžioja, pašaudo kurapkų, ančių, rudenį grybus renka. Kažkas dirba šachtose, kažkas fabrikuose, kas aptarnavimo srityje ir taip toliau. Daugiau bendravom su vietiniais verslininkais. Įdomiausia buvo pamatyti Šiaurės tautelės nencų gyvenimą. Kita tautelė – komiai, bet jie apsistoję arčiau Uralo. Skirtingai nei nencai, prie Šiaurės jūros jie jau nelabai „nusibasto“.
Ir vieni, ir kiti yra klajokliai elnių augintojai – kurį laiką pagyvenę vienoje vietoje, net kelis šimtus kilometrų su tūkstantinėmis bandomis elnių traukia toliau, kur vėl bus pašaro. Būtent todėl jie nesistato pastovių namų, o gyvena jurtose, kurias, atėjus laikui iškeliauti, susikrauna į elnių tempiamas roges.
Jurtose telpa visi daiktai. Pačiose jurtose ar šalia jų, ant savadarbių krosnelių bei laužų gaminamas maistas. Ir, nors tokia buitis asketiška, bet jau sparčiai keičiasi: kai kuriose stovyklavietėse teko matyti ir elektros generatorius, ir akumuliatorius, ir satelitinius telefonus. Vaikai rudenį malūnsparniais arba visureigiais išvežami į miestuose esančius internatus-mokyklas, o tėvams parvežami šilčiausiu metų laiku.
Net ir šių tautų apranga jau keičiasi – tipiniais nacionaliais drabužiais apsirengusius juos galima išvysti šalčiausiu metų laiku, kai iš elnių kailio pasiūti mokasinai yra neišvengiamybė. Žinoma, juos galėtų pakeisti įvairūs aukštuminiai alpinistiniai batai, bet jie be proto brangūs ir iki ten nenukeliauja. O vasarą lyg ir atrodo, jog apsirengę nacionaliniais drabužiais, bet netyčia vis įžiūri kokį portretą ant rankovės, ar etiketę, ir supranti, kad tai jau iš Kinijos. Tos tautelės yra nedidelės ir neturtingos.
Visi tie tūkstančiai elnių priklauso Rusijos magnatams, o vietos gyventojai yra tik samdomi darbuotojai. Valgyti elnieną jiems yra prabanga. Tai labai brangi mėsa – ten vietoje kilogramas kainuoja apie 50 eurų. Tik iš šalies gali atrodyti, kad gano tūkstantines bandas ir nieks nesuskaičiuos... Nieko panašaus, už kiekvieną elnią atsiskaitoma griežtai: kur, kodėl dingo. Elniena panaudojama visa – pradedant kanopom, kailiu, baigiant ragais, iš kurių gaminami brangūs, pasaulyje žinomi vaistai.
- Fotografavote skirtingais metų laikais: birželį, kovą, rugpjūtį. Kuris metų laikas paliko didžiausią įspūdį?
- Pirmą kartą vykau birželį, kai ten poliarinės dienos, kai nesutemsta. Saulė tik nusileidžia link horizonto, šešėliai pailgėja ir ji vėl kyla. Labai įdomu, smagu, be galo. Jeigu šviečia saulė, tai šilta. Bet jeigu saulė pasislėpė, gali pradėti net snigti. Visur auga beržai keružiai. Mano bendrakeleivis Pavelas pasakojo, kad prieš 20 metų Vorkutos mieste nebuvo nei vieno medžio, o dabar jau jie išaugę iki 3-4 metrų aukščio. Tai rodo klimato kaitą, kad ir ten klimatas labai pašiltėjęs. Man didžiausią įspūdį paliko žiema, nors ir buvome ne pačiu šalčiausiu periodu, kai šaltis būna net iki -60.
– O kaip tas pusnis sekėsi įveikti iš Vorkutos miesto keliaujant pas atokiai gyvenančius nencus?
– Pirmą kartą gyvenime važiavau sniego motociklu ir įsivaizdavau, kad tai labai smagu. Taip, smagu, jei tokiais keliais pasivažinėtum 10, 15 minučių. Bet kai beveik 100 km per valandą greičiu skrendi 3 valandas... Teko ir apsiversti, bet viskas baigėsi laimingai. Reikia žinoti važiavimo specifiką, nes pasitaiko tokių sniego duobių, į kurias įkritusio niekas gyvenime nesuras. Važiavom pagal GPS koordinates ir skubėjom, kad neužkluptų tamsa, nes nakvoti palapinėje rizikinga: užsikursi ar ne ryte motociklą, kai šaltis -40? Bet apibendrinus, tas važiavimas per tundrą ekstremalus, bet didelis malonumas.
Įdomi buvo kelionė ir prie Karos jūros, kuri yra už 300 km nuo Vorkutos, kur žuvavom, ieškojom įdomių objektų. Pakrantėje, ant amžino įšalo žemės radom sukaltus kapus. Prie Karos jūros patekti pavyko tik antros kelionės metu – pirmą kartą sustabdė kariškiai, pareikalavo leidimų. Pasiūlytas kelių tūkstančių eurų kyšis nesuveikė: „darbas ir laisvė brangiau“, tokio atsakymo sulaukėm. Gazpromas ten dabar klesti: dujas, naftą pumpuoja, naftotiekius tiesia, žodžiu, skuba užvaldyti Šiaurę. Kadangi šeštasis kontinentas – arktis – pasaulio šalių dar nepasidalintas, ir kas ką pagriebs, tas to ir bus.
– Ar galima apibrėžti tipinį vorkutiečio portretą?
– Manau, kad galima. Rusai vorkutiečiai atrodo atšiaurūs, dažnai barzdoti, veidai griežtų bruožų. Tačiau tas griežtumas ir atšiaurumas yra tokia šiauriečių kaukė, po kuria slepiasi geros dūšios, dvasios žmonės, kurie visada pasiruošę padėti. Pavyzdžiui bekeliaujant Šiaurėje ne kartą teko matyti gamtos apsuptyje pastatytus namelius – arba geologų, arba paliktus šiauriečių.
Nesvarbu, kad jie tušti, bet atklydęs visada rasi malkų, negendančio maisto: džiovintos duonos, miltų ar kruopų. Tam, kad sušalęs ar daiktus praradęs galėtų susišilt, užvalgyt. Ir jei vorkutietis turės savo maisto, paliktojo jis nelies. Jei sudegins malkas, būtinai po savęs jų pririnks ir paliks. Jie gyvena ekstremaliomis sąlygomis ir žino, kad bet kada į panašią situaciją gali patekti pats.
Tai dar civilizacijos nesugadinti žmonės, o lietuvius gerbia ir myli. Skauda širdį kai tenka paskaityti kokie blogiausi esame vakaruose – rytuose priešingai: mes patys geriausi, darbščiausi. Tai labai gaila. Todėl į Šiaurę tegu blogi žmonės nekeliauja, tegu tik geri ten keliauja... Paprasčiausiai ten neišgyventų blogas žmogus.
- Trys kelionės, tūkstančiai nuotraukų. Kaip vyko „konkursas“, kurios į fotoalbumą pateks, o kurios liks „už kadro“?
– Knygos sudarytojas yra fotomenininkas Aleksandras Macijauskas – Lietuvoje pripažintas vienu geriausių knygų sudarytojų. Jis atrinkinėjo nuotraukas ir aišku tarėmės, ginčijomės, kartais iki piktumų, bet priėjom bendrą išvadą. Ir, žinot, visada padaręs kažkokį darbą žiūri, kad galėjai ir geriau. Bet jau toks gyvenimas, kad kai miršta žmogus, jei jam buvo 60 metų, sako: galėjo dar gyvent. Bet jei 90 metų, vis tiek sako tą patį. Tai ir čia tas pats. Jums teist...
- Ar norėtumėte Vorkutoje 4-o karto? Ką veiktumėte – atrodo, visi metų laikai pamatyti, knyga išleista.
- Norėčiau. Norėčiau ir ketvirto, ir paskui turbūt ir penkto.. . Dar vis dėlto norėčiau pamatyti tikrą žiemą, kaip ji atrodo, kai -60 laipsnių. Norėčiau pagyventi jurtoje, nepaisant to, kad su šiauriečiais užtenka pabūti ir valandą, kad susigyventum su jais taip, kad galėtum fotografuot. Jie labai imlūs žmonės, labai tave greitai priima. Norėčiau dar gerai pasivažinėti po tundrą, galbūt rastume kokių nors tremties vietų. Kapelius mes aplankėm – labai viskas sutvarkyta, labai viskas gražu.
Aišku, norėčiau ir į šachtą nusileist, gal pavyktų – veiklos yra daug. Kol dar ten yra nencai ir komiai, kol jų buitis dar yra nesunaikinta civilizacijos, ten visada yra ką veikt. Ir manau, kad dar daug metų ten bus ką veikt. Man visada smagu sugrįžt į senas vietas po kažkurio laiko. Nors sakoma, kad gyvenimas per trumpas grįžimams į tas pačias vietas, bet man įdomu stebėti tą žmonių buitį, fiksuoti po kažkiek metų, stebėti tą kitimą.