Psichologės Eglės Masalskienės teigimu, jei domitės psichologija, greičiausiai esate girdėję, kad egzistuoja šokio terapija, meno terapija, biblioterapija, muzikos terapija ir dar keletas sielos gydymo būdų, kai gydomąjį poveikį teikia pati veikla. Tad kodėl negalėtume sakyti, kad yra ir tokia „kelionių terapija“?
Kelionės nėra joks šių dienų išradimas – žmonės keliaudavo nuo neatmenamų amžių. Kelionių pilnos pasakos, mitai, legendos ir istorijos. Tiesa, daugeliu atvejų, kaip ir dabar, tai būdavo susiję su karais, prekyba, valdymu ar informacijos perdavimu – žodžiu, lyg ir verslo kelionės. Bet juk net ir tuomet, kai leidiesi į neišvengiamą komandiruotę, net ir tuomet ji tau, kaip asmenybei, duoda ir dar kažką, ne tik „pliusą“ tvarkant reikalus. Jau nekalbant apie tas keliones, į kurias leidžiamės visiškai „savo valia“ ir savo laisvu laiku.
Ko gero, jei taip imtume ir visus dabartinius vakariečius (save juk jais ir laikome, ar ne?) padalintume į dvi grupes – mėgstančius keliauti ir nemėgstančius, pirmoji grupė būtų gerokai skaitlingesnė. Juk kelionės – vienas dažniausiai minimų mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų. Aš taip pat priklausau tai grupei, esu neabejinga kelionėms ir keliavimui, todėl niekaip negaliu būti nešališka jų atžvilgiu. Tai galbūt – sukirba sąžinė – visai nepagrįstai laikau tai vaistu „nuo visko“? Juk labai mėgstu patirti tą jausmą, kuris apima pačioj kelionės pradžioj, kai tik uždarai namų duris. Ne, viskas prasideda daug anksčiau, vos tik pradedi ruoštis kur iškeliauti. Ką ten ruoštis, ne lagamino krovimą turiu galvoj – net jei planuojama kelionė dar tik po pusmečio, žiūrėk, ji jau „nuotoliniu būdu“ daro savo…
Bet turiu draugą, kuris man karts nuo karto vis baksteli: „Tai vėl bėgi? Nuo savęs, žinok, niekur nepabėgsi…“ Kartais net supykstu, bet vis dėlto tas priekaištas neliko pamirštas – jis paskatino pakalbinti keliaujančius žmones ir pasigilinti, kodėl jie tai daro, ką patiria, ir kas iš viso to išeina. Gal ką nors prisitaikysite ir sau…
PABĖGIMAS. Kartais iš tiesų norisi paprasčiausiai pabėgti, dažniausiai – nuo kasdienybės, rutinos, kartais – nuo varginančių įtemptų santykių, sunkiai besisprendžiančių problemų ar atsakomybės priimti sprendimą. Žinai, kad iš tikrųjų niekur nepabėgsi, bet nors trumpam nori dingti. Tuomet tarsi koks strutis, įkiši galvą į smėlį ir vaizduoji, kad tavęs čia nėra. Manai, kad tuo tarpu nusiraminsi, atsigausi, ir tada – gal – viskas savaime susidėlios. Be abejo, žmonės naudoja ir kitus „pabėgimo“ būdus, ne vien keliones – galima „sulįsti“ į knygą, „prisidengti“ liga, pasislėpti bet kokioj mėgstamoj veikloj (ypač tam gerai tinka, tarkim, žvejyba…), galiausiai – juk tiek yra „gelbstinčių“ užsiėmimų, lengvai peraugančių į žalingus įpročius…
Net jei erzina ne aplinka, o nebepatinki pats sau, kelionė suteikia progą pabūti kitokiu ar išbandyti kitokius elgesio modelius. Įprasta aplinka skatina ir elgtis įprastai, o nauja – leidžia gana saugiai eksperimentuoti. Juk niekas nepasakys: „Iš tavęs to nesitikėjau – ir kas gi tau atsitiko?“.
Šiaip ar taip, kelionė – tai gana saugus laikinas pabėgimas. Saugus – nes jūs niekur nedingstate iš realaus pasaulio, neužmerkiate prieš jį akių, o tik persikeliate pabūti kitoje jo vietoje. Netgi kaip tik, atvirkščiai – esate priverstas plačiau atsimerkti. Jei nepatinka žodis „pabėgimas“, galite sakyti – pertrauka. Jos metu, eksperimentuojant, tiesiog stebint iš tolo ar užsiimant visai kitais dalykais ir dėl nieko nekvaršinant sau galvos, gali įvykti ir kažkokių pasikeitimų. Kartais – paliktoj situacijoj, bet dažniau – pačiame savyje. Per tą pertrauką gali bent jau pagalvoti, nuo ko pabėgai… Ir – ką darysi grįžęs. Juk iš toliau – daugiau matyti! O kartais nutinka taip, kaip tiems keliautojams iš Janošo Horsto Ekerto knygelės „Panama labai graži“: eini eini, dairaisi po platųjį pasaulį, pavargsti, tuomet lyg tyčia atsiduri labai jaukioj vietoj ir pagalvoji „va, štai čia tikriausiai ir yra ta nuostabi šalis Panama!“. Ji kažkodėl labai jau primena paliktus nusibodusius namus, ir ko gero, neatsitiktinai, nes va, ir numestas puodas, toks kaip namie, voliojasi, ir daržas už namo yra… Bet vis tiek tai – tikras, kelionėje padarytas atradimas!
ATRADIMAI. Yra tokia knyga, kuri vadinasi „Keliautojai ir atradėjai“. Tie abu žodžiai kažkaip labai gerai „limpa“ vienas prie kito… Tie, kas stengiasi išrasti ką visai nauja ir nebūta, gali sėdėti sau vietoje ir mąstyti, o tie, kas nori atrasti tai, kas kažkur jau yra, būtinai turi apeiti daug vietų ir jas visas patikrinti.
Labai daug žmonių, paklausti, kodėl jie keliauja, atsako, kad jiems reikia naujų įspūdžių, naujų patirčių ir pažinčių, galų gale – naujų savo ir kitų žmonių galimybių suvokimo. Kitur kitaip gyvenama, kitos kultūros turi kitus papročius, kitokie žmonės kitaip mąsto ir kitaip elgiasi. Žinoma, ne tik tiesiogine prasme atrandi kitus pasaulius. Ir pats kitokiose situacijose gali būti paties savęs nustebintas.
Be to, kelionėje niekada nežinai, ką ir kur atrasi. Net jei viską ir kuo tiksliausiai susiplanuoji. Turi tik būti atviras patirčiai ir stebėti, stebėti, stebėti…
Nuo senų laikų daugelyje kraštų buvo įprasta vaikus, ypač berniukus, kad taptų iš tikrųjų suaugusiais, išleisti į pasaulį. Galbūt – kad jie galėtų atrasti tuos dalykus, apie kuriuos tik mokėsi mokykloje, galbūt – kaip paprastai kad pasakose sakoma – laimės ieškoti. Šiaip ar taip, kelionės – vienas seniausių patirties ir žinių kaupimo būdų. Kur ta laimė ir kokio lobio pavidalu paslėpta, ieškojo ir Paulo Coelho „Alchemiko“ herojus, pakeliui pasidaręs sau dar daug kitų atradimų, padėjusių ir užaugti, ir suaugti, ir Lobio ieškotojo aistrą nuraminti.
Net suaugusieji, kuri yra tokie įspūdžių alkani tyrinėtojai, dažnai būna panašūs į nerimstančius paauglius, kurie vis dar neprisirinko pakankamai patirties, kad jau galėtų laikyti save užaugusiais. Jie paprastai jaučia, kad pasaulis didelis, kur kas didesnis nei miestas, kuriame gyvena. O kadangi „geriau vienąkart pamatyti nei dešimt kartų išgirsti“, o dar geriau būtų – ir pačiam sudalyvauti, pabandyti, paliesti, tai jie ir nenurimsta tol, kol nepatenkina šio troškulio. Internetas, knygos ar filmai šiems žmonės tėra netikri patirties pakaitalai, ir jei jie nekeliauja, tai bent jau svajoja, kada tai galėtų padaryti, o progai pasitaikius, stengiasi būtinai ja pasinaudoti. Jei bent mažytę dalelę pasaulio atrandi pats, tai padeda pasijusti stipresniu, labiau patyrusiu, „visko mačiusiu“.
Atradimai, naujai aplinkai padedant, gali įvykti ir tiesiog mintyse. Juk turbūt žinote, kad kartais būna taip: kai negalvoji, tai savaime „susigalvoja“. Kelionėje, labiau nei kasdieniniam gyvenime, esi nusiteikęs stebėti viską aplink, taigi, esi atviresnis įspūdžiams ir „labiau atsimerkęs“. Todėl pastebi ir tokias smulkmenas, kurias kažkodėl pražiopsai sėdėdamas kuo labiausiai susikaupęs savo darbo vietoje. Net jeigu jas jau ir turi susikrovęs kažkur atminties kamputyje, jos gali būti tiesiog „neatrastos“.
PAŽINIMAS. Patirtis bei įspūdžiai ir pažinimas – tai toli gražu nėra viena ir tas pat. Bent jau taip sako tie, kas itin pabrėžia tai, jog kelionėse puikiai dėliojasi mintys. Juk kol turima patirtis tvarkingai nesusidėlioja, pažinimu ji niekaip netampa. Kai kas tai vadina apmąstymais, kai kas – meditacija.
Keliaudamas atitrūksti nuo buities ir darbų, todėl turi laiko paprasčiausiai galvoti. Ir svarbiausia – galvoti tarsi savaime, neskubant, be valios pastangų. (Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai reikia skubiai susirasti nakvynę ar suspėti į numatytą reisą.)
Keliautojai, kuriems būtent tai kelionėje yra svarbiausia, dažnai nemėgsta triukšmingų kompanijų, ieškančių nuotykių, verčiau keliauja vieni, renkasi panašius į save bendrakeleivius ar niekuo neįpareigojančias organizuotas turistų grupes, kuriose visuomet gali būti „ir vienas, ir tarp žmonių“. Arba – karts nuo karto tiesiog nutolsta nuo bendrakeleivių grupės. Jiems svarbiausia – kad minčių chaosas pavirstų tvarka ir garantuotu žinojimu.
Nuo seno yra žinomos piligriminės kelionės, kurios, nors ir būdavo susijusios su religinių vietų lankymu, pirmiausiai būdavo orientuotos į gilius apmąstymus. Į tokias keliones leisdavosi ne tik turintys ketinimų aplankyti šventas vietas ir tiesiog pamatyti, kaip jos atrodo (na, čia jau būtų tie tyrinėtojai, žr. aukščiau), bet ir tie, kas turėdavo sveikatos problemų, dvasinių sukrėtimų, kai reikėdavo su kažkuo susitaikyti, atleisti, apsispręsti.
Kai pavyksta padaryti tvarką savyje, kartais tai taip akivaizdžiai matosi, kad sutikusieji grįžusį sako: „esi tarsi kitas žmogus, net balsas (veidas, akys…) pasikeitė“.
BENDRYSTĖ. Jei keliauji ne vienas, labai daug laiko (kartais – net 24 valandas per parą) praleidi kartu su tais pačiais žmonėmis. Bendri nuotykiai, tie patys įvykiai ir įspūdžiai, tam tikra kelioninė rutina suartina. Be to, nelygu kokia kelionė, visuose kraštuose daugiau ar mažiau bendrauji ir su vietiniais gyventojais. Keliaujant lengva pasijusti „artimais su svetimais“. Ir vienišiai, ir kompanijų žmonės taip gali rasti draugų, ir tiems, kas ieško naujų pažinčių ir bendraminčių, tai – puikios progos.
Yra sakoma, kad „kelionėje pažįsti žmones“. Tad, jei nori „patikrinti“ draugą, pakviesk jį kartu pakeliauti. Bet nepamiršk, kad ta kelionė draugystės atžvilgiu, gali baigtis labai visaip… Po tokio patikrinimo kartais ateina supratimas, kad be daugelio bendrų dalykų dar turime ir daug skirtumų, kuriuos arba turime gludinti, arba ignoruoti. Povestuvinės kelionės, ko gero, ir buvo kažkada tam skirtos – susipažinimui, susiderinimui ir bendrumo pajautimui.
Taip vadinami komandos formavimo renginiai, organizuojami įmonėse ar kitose organizacijose, taip pat neretai turi ir kelionės ar išvykos elementų – ne tik tam, kad būtų proga artimiau susipažinti, bet ir tam, kad grupę suartintų kelionėje gimęs bendrumo jausmas.
Kartais daug svarbiau nei užmegzti ilgalaikę draugystę ar sutvirtinti ryšį yra poreikis tiesiog pajusti tą vienijantį bendrumo jausmą su kitais žmonėmis. Juk neretai kelioninės pažintys taip ir pasibaigia nuoširdžiais pokalbiais ir bendra nuotrauka. O „kelioniniai“ pokalbiai gali būti itin atviri, net daug atviresni už pokalbius su šeimos nariais ar dažnai matomais senais draugais. Tai – tam tikras kelionių fenomenas. Juk lengva kalbėti viską, kai nesieja jokie tarpusavio ryšiai… O svetimų žmonių pastabos ir komentarai kartais gali būti ir labai įdomūs bei naudingi (nors atsargesnieji, ko gero perspėtų: na gi, Lietuva maža…).
Be to, keliaudamas turi galimybę pajusti ir tą bendrumo su visu pasauliu jausmą, kurį senovės graikai vadino agape – aukščiausia meilės žmonijai ir visatai išraiška. Pasijutęs tos didžiulės visumos dalimi (viena maža skruzdėlyte milžiniškame visatos skruzdėlyne), nurimsti ir pasijunti laimingas jau vien dėl to, kad tiesiog užimi tau skirtą vietą.
NUOTYKIAI. Ramybė ir atsipalaidavimas yra gerai, bet tik po kvapą gniaužiančių nuotykių! Nenuoramos, labiau už viską trokštantys įvykių, veiksmo, žaidimų ir – kartais sako – kvailiojimų, visada laukia, „kad tik kas nutiktų“. Be nuotykių jiems nuobodu. Dar baisiau – be nuotykių jie greitai pavargsta ir išsenka, o gyvenimas pasidaro pilkas ir nepakeliamas. Paradoksas: nuobodžiaujantys niekur nespėja! O nespėjantys nieko nepadaro. O nieko nepadarantys – tai niekas…
Adrenalinas yra gerai – tai nuotykių ieškotojų šūkis. Ir jei kelionė žada būti ta prasme aktyvi ir intensyvi, tokiems žmonėms ji bus kaip tik. Jei ne – jie kelionę pavers tokia. Nebent jiems kas to neleistų – tuomet grįš labai nelaimingi ir nei truputėlio nepailsėję.
Todėl jei vieną dieną supratai, kad tavo kasdienybė pasidarė pilka ir visos spalvos dingo, jei pagauni save begalvojant „nuobodu“, o tai, be abejo, slegia, daro apatišku ir neveikliu, ir viskas stringa ar krinta iš rankų, gerai pagalvok, ar verčiau nueiti prasiblaškyti į kiną , ar laikas leistis į kokią kelionę. Kad ir nedidelę, bet be abejo, žadančią įvairių netikėtumų, taigi, ir nuotykių. Juk net sėslieji Troliai Mumiai iš Tuvės Janson Muminukų slėnio retkarčiais šen bei ten iškeliaudavo, nors jų nuotykių, žinoma, nėra ko nė lyginti su tikrojo keliautojų keliautojo Snusmumriko kelionėmis.
LAISVĖ. Ne be reikalo prisiminiau Snusmumriką. Jei dar prisimenate šį herojų, be abejo, turite prisiminti ir tai, kad jis kas kažkiek laiko turėdavo iškeliauti. Ne norėdavo, bet būtent turėdavo. Nes jį kažkas šaukte šaukdavo – prigimtis, įprotis ar, mūsiškais terminais kalbant, tiesiog priklausomybė. Dalis keliautojų (jų net negalėtum vadinti kelionių mėgėjais) gerai pasijunta tik keliaudami. Tai – jų gyvenimo būdas. Ir, nors jie sako, kad juos vilioja laisvės jausmas, kartais atrodo, kad jie yra labai labai nelaisvi, nes … negali nekeliauti…
Ir vis tik, jei jautiesi suvaržytas, pavergtas ar pririštas, taip, kad net negali laisvai kvėpuoti, išbandyk kelionę – kaip vaistą nuo visko. Jei žinosi, ką gydai, lengvai joje rasi tai, ko reiks. O jei nežinai, pradėk nuo pirmo žingsnio: PABĖGIMAS, …
Šaltinis: www.manopsichologija.lt