Viena iš tokių lankytinų ir nesunkiai turistams pasiekiamų vietų yra Vashisht miestelis, garsus šventykla, karštosiomis versmėmis ir Jogni kriokliu. Pakankamai daug visko vienoje vietoje, kad nebūtų gaila paskirti dieną pasižvalgymui.
2,5 km nuo Senojo Manali, kuriame apsistojau, iki Naujojo, ir dar 3 km neatrodo didelis atstumas, kurio negalėčiau nueiti pėsčiomis. Realiai būtų arčiau, bet kitur nėra tilto per Beas upę, todėl tenka eiti ratais.
Ėjimas palei kelią iki Vashisht miestelio nėra labai malonus, bet atsiveriantys į kalnus vaizdai atperka šalikelių nebuvimo ir mašinų keliamų dulkių nepatogumus. Negaliu sakyti, kad nėra kelio ženklų, bet juos reikia sugebėt pastebėt. Pasukimą iš pagrindinio kelio į Vashisht miestelį sėkmingai pražiopsojau. Užsižiūrėjau į pakelės slidžių ir slidinėjimo aprangos nuomos punktus.
Akivaizdu ir neįtikėtina - Indijoje irgi galima slidinėti. Laiku susiprotėjau paklausti kelio ir į Vashisht kaimelį atžygiavau pro „užpakalinį” įėjimą. Nors kopimas į kalniuką saulei kepinant nepasirodė labai lengvas, vis dėlto šalutinis takutis palei upelį - žymiai geresnis pasirinkimas nei pagrindinis kelias, kuriuo važiuoja mašinos.
Kadangi veiksmas vyko savaitgalį, žmonių miestelyje daugiau nei galima įsivaizduoti. Užsienio turistų mažuma, nors dėl pigios nakvynės miestelis mėgiamas keliautojų. Dalis miestelio gatvių per siauros automobiliams. Šmirinėja karvės, šunys ir turistai.
Iš miestelio gyventojų galima pasimokyti, kaip turint mažai žemės galima laikyti karves terasose. Įėjimas į namą yra kartu ir tvartas, kur karvės ėda šieną visai čia pat miestelio gatvės prie gyvenamo namo.
Vashisht miestelio pagrindiniam skvere yra keletas šventyklų. Modernesnė Lord Rama neįspūdinga, bet nuo jos laiptų gerai fotografuoti medines Shiva ir Vashista šventyklas. Pastarojoje yra karštos sieringos versmės baseinėlis.
Sutiktos keliautojos moterys skundėsi, kad Indijoje jų negerbia ir priėję graibo, kas tik sugalvoja. Vashist miestelyje pasijaučiau žvaigžde, tokio didelio noro nusifotografuoti su užsienio turiste neteko patirt nė vienoje šalyje. Supratau, kad prie šventyklų man ramybės nebus, patraukiau ieškoti krioklio.
Kelio geriau paklausinėti vietinių. Šiokios tokios nuorodos yra, bet ne visur, kur jų reikėtų. Kaip ir priklauso žioplesniam turistui, sugebėjau užsiropšt ne ant tos kalvos. Kažkodėl sugalvojau, kad raudonos vėliavėlės ant kalvos reiškia kelią link krioklio, o iš tiesų tai buvo tvora užtvertos teritorijos ženklinimas.
Vos nenusiverčiau nuo kalvos. Nepagalvojau, kad nešuosi gerokai per sunkią kuprinę ir jinai mane gali tempti žemyn. Kai vis dėlto pagaliau suradau krioklį, pasimiršo, kaip aš iki jo kapanojausi.
Nepaprasto grožio vieta. Iš vienos pusės nuo didžiulės uolos krenta vanduo, iš kitos - vaizdas į kalnus. Aikštelė prie krioklio kažkur jo vidury. Vanduo labai šaltas, vargiai ar siekia +15 C, nepaisant to, besimaudančių vietinių netrūksta. Turistai išdrįsta tik pabraidyti. Palyginus su šiltu oru, vanduo geliantis.
Jogni krioklys nėra labai reklamuojamas, bet būnant Manali tikrai verta iki jo nueiti. Sužavėta vietovės grožio, nusprendžiau dar vieną dieną paskirti apylinkės gamtai. Pasiskaičius apie gražų Kothi kaimelį, susiruošiau pati jį apžiūrėti. Geriau jau tuos 12 km būčiau ėjus pėsčiomis. Autobuso pradėjau laukti nuo devynių ryto. Stoty pasakė, kad bus vienuoliktą, realiai išvyko apie dvyliktą. Dėl kamščių važiavo apie valandą.
Išlipau Kothi ir nesupratau kur papuoliau. Sunku būtų tas keletą kavinių ir keletą namų vadinti kaimu. Stotelė pravažiuojantiems ir tiek. Vietovė labai graži, bet jos grožiui atsiskleisti reikia, kad nelytų. Man nepasisekė. Kalnai dingo, pradėjo lyti. Antrą valandą atvažiavus neaišku kur, grįžimui atgal tėra vienintelis ir paskutinis dienos autobusas šeštą vakaro.
Atradau, kad pro kaimelį tarp stačių uolų teka upė. Vaizdas labai įspūdingas net ir per lietų, bet juo pasigrožėti užtenka valandos. Besiaiškinant, ar nebūtų įmanoma susistabdyti kokį pravažiuojantį autobusą grįžti į Manali, atsirado pora gerų žmonių, kurie mane priėmė į savo automobilį.
Iš 12 km didesnė dalis buvo vientisas kamštis. Atrodo, labai atoki vieta, nieko joje ne turistams nėra, o automobilių nenormaliai daug. Vis dėlto į tokią vietą saugiau vykti su agentūra. Man labai pasisekė, kad nereikėjo eiti pėsčiomis atgal, bet daugiau taip rizikuoti nenorėčiau.
