Kiekvienas adrenalino fanatikas žino tą jausmą: iš krūtinės šokanti širdis, drebančios rankos, venomis bėgiojantis kraujas ir staiga – skrydis. Kritimas oru, kai tave nuo žemės skiria 18000 pėdų, laikaisi už parašiuto, kuris gali ir neišsiskleisti.
Jaunieji nuotykių ieškotojai išpopuliarino slydimą 1600 pėdų aukščio ugnikalnio šlaitu 50 mylių per valandą greičiu ant taip vadinamos „ugnikalnio lentos“. Švilpimas putojančia upe ant netvirto plausto. Arba buvimas prirakintiems nulį gravitacijos turinčiame atrakcione ir esate pasirengęs suptis aukštyn kojomis, vėl ir vėl. Ekstremalių pojūčių ieškovai geidžia adrenalino antplūdžio – jie gyvena dėl jo.
„Tai dėl jaudulio“, teigia Frank Farley, edukacinės psichologijos profesorius iš Filadelfijos Templ universiteto. „Jis paverčia dalykus įdomiais, verčia tave nesustoti. Savo gyvenimo pabaigoje norėsite peržvelgti prabėgusius metus ir pasakyti „gyvenau“. Kaip kartą pasakė Helen Keller, „Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba jis nieko vertas.‘“
1980-aisiais Farley išvedė terminą „T tipas“, kuris apibūdina ekstremalių pojūčių mėgėjus arba tuos, kurie trokšta kaitos, naujovių, įtampos ir rizikos. Šie žmonės ilgisi jaudinančių ir prasmingų iššūkių. Kai kurie mėgaujasi fiziniais pojūčiais, atsirandančiais po kvailo išgąsčio. Kitiems patinka savęs išbandymo iki kraštutinumų idėja.
Farley sako, kad šių pojūčių troškimas T tipo žmonėms yra įgimtas, bent jau iki tam tikro laipsnio. Nors tyrėjai dar neturi visų atsakymų, akivaizdu, kad biologija čia vaidina svarbų vaidmenį. Pasirodo, kad tokie neurochemikalai kaip dopaminas ir testosteronas daro įtaką ekstremalumo jausmui – kiek mes nusiteikę elgtis atsargiai ar nutrūktgalviškai. Tą patį reguliuoja baltoji medžiaga smegenyse.
Kiti faktoriai yra fiziologiniai, priklausantys nuo asmenybės. Ekstremalai paprastai yra kūrybingi, priimantys sprendimus. „Jie yra energingi ir pasitikintys savimi“, sako Farley. „Jie mano kontroliuojantys savo likimą. Kopdami į Everestą jie galvoja, kad sugrįš. Jeigu kas nors bando juos atkalbėti, tai jiems skamba tarsi taisyklė, kurią jie nedvejodami pažeidžia.“
Kultūros studijų ir analizės ekspertų grupės iš Filadelfijos direktorė Margaret J. King tiria žmonių elgesį, konkrečiau, kodėl žmones traukia atrakcionai. Šiais laikais, tobulėjant technologijoms, entuziastai yra linkę sėsti į tabaluojančias kėdes, kurios yra išsviedžiamos į orą, o „keleivis“ yra mėtomas aukštyn kojomis ir atgal gravitacijai nepaklūstančiomis kilpomis ir sukiniais.
„Juk, atrodytų, mes negalėtumėme savęs pastatyti į tokią baisią situaciją“, sako King. „Tačiau siaubas mums suteikia progą išbandyti save, savo toleranciją. Mums patinka idėja, kad mes galime peržengti tai, įveikti, išgyventi“. Įsėdimas į atrakcioną priverčia mus jaustis taip, lyg „patektumėme į neišvengiamą mirties pavojų“, aiškina ji. Visi kūno siunčiami signalai tik patvirtina, jog sukame bloga linkme.
„Mes negalime išlipti. Mes negalime sustabdyti to aparato. O kuomet viskas prasideda, pajuntame milžinišką adrenalino pliūpsnį ar pakilumo ekstazę. Štai kodėl žmonės iš atrakcionų išeina pasišokinėdami.“