Laisvė, įvairovė, pasitikėjimas žmonėmis, bendravimas, galimybė praplėsti akiratį, net aplinkosauga, ką jau kalbėti apie tai, kad nereikia ieškoti stotelių ar taikytis prie tvarkaraščių, ir pakeliui sutiktus įdomius žmones: vienuolį, balandžių augintoją, krišnaistą. Euroblogo.lt skaitytojams jis pasakoja apie automobilių stabdymo gudrybes, tranzą Lietuvoje. įdomiausią ir nesėkmingiausią savo patirtį.
„Pirmąkart tranzavau sulaukęs 18-os, o intensyviau taip keliauti pradėjau po kelerių metų, įkvėptas Vilniaus autostopo klubo narių ir Rusijos autostopo grandų pasakojamų istorijų.
Kodėl tranzas? Taupymas tikrai nėra vienintelis motyvas. Man gerokai svarbesni yra laisvė ir įvairovė, pasitikėjimas žmonėmis ir noras bendrauti, plėsti akiratį. Tranzuojant nereikia galvoti apie stoteles ar tvarkaraščius, be to, niekada nežinai, kokia mašina ir su kuo teks važiuoti, – tai savaime įdomu. Esu sutranzavęs nepaprastai įdomių žmonių: atsiskyrėlį vienuolį, balandžių augintoją, krišnaistą ir daug kitų. Turiningi pokalbiai su jais gerokai išplėtė mano akiratį.
Vis dėlto svarbiausia autostopo vertybė, mano nuomone, yra pasitikėjimas. Joks vairuotojas nesustos žmogui, kuriuo nepasitiki, ir joks žmogus nelips į mašiną žmogaus, kuriuo nepasitiki. O pasitikėjimas – stiprios ir laimingos visuomenės pamatas.
Dar vienas svarbus autostopo motyvas – aplinkosauga. Mūsų keliais važinėja per daug tuščių automobilių! Apskritai Lietuvoje matyti perdėtas automobilių kultas: jie laikomi ne tik susisiekimo priemone, bet ir savotišku statuso įrodymu. Kai mano mergina savo pusbroliui pasakė turinti vaikiną, pirmas jo klausimas buvo: „Kokia jo mašina?“ Tai atrodo nenormalu. Svarbesnis turi būti žmogus, ne mašina. Dažnai važiuojama ten, kur galima nueiti, ir važiuojama po vieną. Manau, saugodama aplinką, valstybė turėtų būti suinteresuota skatinti autostopą.
Vienu automobiliu – keletą parų
Kaip dažnai tenka keliauti tokiu būdu, neskaičiuoju. Nesu vykęs iš Lietuvos į labai ilgas keliones. Tačiau daug kartų esu nuskridęs į koki tolimą šalį ir ten tranzavęs. Taip dariau Madeiros, Azorų, Kanarų ir Gvadelupės salose, Etiopijoje, Kuboje, Australijoje, Turkijoje, Norvegijoje, Kroatijoje ir dar daug kur kitur.
Nepaprastai malonu buvo keliauti autostopu Gvadelupėje, taip pat – Azorų salose: daugelis vairuotojų išsukdavo iš kelio, kad mane nuvežtų. Sunku buvo Filipinuose ir Peru, nes ten nėra autostopo tradicijos. Etiopijoje dauguma vairuotojų prašydavo pinigų, be to, šios šalies provincijoje didžiulė problema – labai prasti keliai ir mažai mašinų.
Lietuvoje tranzuoti tikrai populiaru. Džiaugiuosi, kad autostopo tradicija pas mus gyva. Jei automobilių daug ir sustoti patogu, retai kada tenka laukti ilgiau nei 15 minučių, o dažnai – vos keletą.
Ilgiausias atstumas, kurį įveikiau viena mašina, – gal 300 kilometrų, bet tai tikrai ne rekordas (kiti yra keliavę sustabdyta mašina ir keletą parų). O ilgiausiai teko laukti 1 val. 40 min. – Pietų Prancūzijoje. Nemažai laukiau ir Norvegijos provincijoje. Lietuvoje tiek laukti niekada nėra tekę, nors kelis kartus esu išstovėjęs valandą.
Pagrindinis vairuotojų motyvas sustoti – gerumas. Daugelis patys yra taip keliavę, todėl nori atiduoti gerumo „duoklę“ kitiems. Kiti važiuoja ilgą atstumą ir nori prasiblaškyti, pabendrauti. Vieni iš tiesų būna labai įdomūs pašnekovai, o kiti tik skundžiasi, kaip Lietuvoje blogai gyventi. Tikrai sunku būna klausyti tokių skundų keturias valandas... Bet tenka. Deja, tranzuodamas taip pat įsitikinau, kad Lietuvoje nemažai žmonių tebemąsto rasistiniais ar homofobiniais stereotipais, nekritiškai remia Rusijos politiką. Tad verta keliauti autostopu ir tam, kad ištrūktum iš savo kasdienės aplinkos ir geriau pažintum savo šalies žmones – o jų yra labai įvairių.
Vairuotojas pasakojo nužudęs motiną
Daug vairuotojų malonūs ir nuveža, kur reikia, pasukę iš savo kelio. Su kai kuriais susidraugavau ir iki šiol palaikau ryšį. O dėl pavojų – legendos apie pakelėse tykančius maniakus yra gerokai perdėtos, tokių pasitaiko labai retai. Didžiausias pavojus keliautojui yra patekti į autoavariją, visų pirma dėl viršyto greičio, pavojingo lenkimo, stovėjimo pavojingose vietose. Reikėtų pabrėžti, kad autostopininkas tokią tikimybę gali labai sumažinti. Kartą esu įspėjęs vairuotoją netęsti pavojingo lenkimo, kuris tikriausiai būtų pasibaigęs avarija. Po to vairuotojas man jautėsi nepaprastai dėkingas.
Jei vairuotojas pavojingai viršija greitį, nebijokite paprašyti važiuoti lėčiau ir atsargiau. Nuo to gali priklausyti jūsų gyvybė! Taip pat svarbu įvertinti sustabdytos mašinos ekipažą ir tik tuomet nuspręsti, ar į ją lipsite. Tai, kad mašina sustojo, nereiškia, kad privalai į ją lipti. Esu kelis kartus nelipęs į mašiną dėl to, kad ją vairavo neaiškūs ar neblaivūs asmenys. Tik sykį Belgijoje nieko neįtardamas įlipau į psichiškai nesveiko žmogaus vairuojamą automobilį. Tuomet gerokai išsigandau – mat žmogus (beje, moterimi apsirengęs vyras, kurį iš pradžių palaikiau moterimi) ėmė pasakoti, kaip nužudė savo motiną, sukti iš kelio, važiuoti prieš eismą... Galiausiai, užvažiavęs ant bordiūro, pradūrė padangą – tai suteikė progą man išlipti iš automobilio.
Merginoms sustabdyti automobilį išties šiek tiek lengviau, bet tai nereiškia, kad vaikinams sunku keliauti autostopu. Šiųmetinių autostopo varžybų „Baltija“ nugalėtojai – vaikinų pora, taigi kartais vaikinams sekasi net geriau. Daug svarbiau tai, kaip atrodai, kokia tavo apranga, taip pat kur stabdai ir kaip elgiesi stabdydamas.
Aš pats Vilniaus autostopo klubo varžybose „Baltija“ dalyvavau trejus metus iš eilės, o pernai ir šiemet prisidėjau prie jų organizavimo. Pirmus du kartus mano pora užėmė antrą vietą, o šiemet – ketvirtą. Kasmet varžybose dalyvauja apie 40 porų. Jų tikslas – kuo greičiau įveikti trasą autostopu, pakeliui pasižymint tarpiniuose punktuose. Draudžiama važiuoti viešuoju transportu, taip pat mokėti už pavežimą. Per dvi paras dalyviai įveikia apie tūkstantį kilometrų.
Roberto patarimai norintiems, bet nedrįstantiems
Pirmiausia – išdrįskite. Negalvokite, kad važiuoti autostopu – gėda ar negarbinga. Tai netiesa. Atvirkščiai – taip prisidėsite prie geresnio žmonių tarpusavio supratimo ir didesnio pasitikėjimo, švaresnės aplinkos. Kai porą kartų pabandysite "patranzuoti”, suprasite, kaip tai nuostabu, ir autostopo virusas jūsų neapleis.
Svarbu tvarkingai atrodyti, parinkti gerą vietą stabdymui – kur mašinų važiuoja ne per daug ir ne per mažai, kur leidžiama ir lengva sustoti.
Ne mažiau svarbu ir tai, kaip stabdote. Autostopas nėra stovėjimas šalikelėje iškelta ranka. Tai nuolatinis bendravimas su vairuotojais. Žvelkite artėjančių mašinų vairuotojams į akis (net ir kai jų gerai nematote), šypsokitės jiems, rodykite geranoriškus gestus – visa tai labai padidina tikimybę sustabdyti mašiną. Kitaip tariant, turite vairuotojui patikti.“