Kodėl ši Amazonės gentis staiga pradėjo kontaktuoti su pašaliečiais?

Peru yra ne viena čiabuvių gentis, kuri gyvena izoliuota nuo išorinio pasaulio. Viena iš jų – Mascho Piro gentis, kurios nariai pastaruoju metu dėl nesuprantamų priežasčių ėmė patys ieškoti kontakto su civilizacija.

Tai kelia nerimą genčių apsaugos institucijoms: „Jei jie apsigyvens su mumis, kils pavojus, kad jie pamirš viską, ką žinojo.“

Auštant iš miglose paskendusio miško išnyra 11 nuogų figūrų ir klaidžioja akmenuota sraunios Madre de Dios (Dievo motinos) upės pakrante.

Iš kitame upės krante esančio stebėjimo punkto valstybinio genčių apsaugos specialistas iš Peru kultūros ministerijos Romelis Ponciano šaukia: „Broliai čia – Nomole yra pakrantėje.“

Jis kartu su dar dviem bendradarbiais skuba į upės pakrantę, šoka į motorinę valtį, kuri taškydamasi purslais prieš srovę plaukia į kitą krantą.

Valčiai dar ne visai pasiekus krantą, į ją jau lipa čiabuvės moterys – viena jų yra kelis mėnesius nėščia, kita ant rankų laiko kūdikį. Vaikai paeiliui ropščiasi ant R. Ponciano nugaros, vienas iš vyrų žaismingai tampo apsaugos specialisto marškinėlius.

Jei fone nebūtų motorinės valties, šis susitikimas prie upės atrodytų tarsi įvykęs prieš kokius 500 metų. Tai vienas iš paskutinių kultūrų susidūrimų, kuriuos 1492 metais pradėjo į Ameriką atplaukęs Kristupas Kolumbas. Šie kultūrų susidūrimai paskatino karus ir ligas, kurie galiausiai sunaikino čiabuvius visame žemyne.

Peru Amazonės regione gyvena apie 14 čiabuvių genčių – iš viso apie 5 tūkst. žmonių, tad Peru yra antroje vietoje po Brazilijos pagal didžiausią izoliuotų genčių skaičių Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Kai kurios gentys yra susidūrusios su nelegaliais medžių kirtėjais ar prekeiviais narkotikais, tačiau didžiausias joms gresiantis pavojus – paprasčiausios, mums dažniausiai nepavojingos ligos, tokios kaip gripas ar paprastas peršalimas, nes šios gentys neturi nuo jų imuniteto.

Pastaraisiais metais dėl nežinomų priežasčių šios medžiotojų-rinkėjų gentys išeina iš miškų ir siekia kontakto su išoriniu pasauliu.
Mashco Piro genties nariai vis dažniau išeina į Manu nacionalinio parko rytinį pakraštį, prisiartina prie upių laivų ir prašinėja mačečių, maisto ar drabužių.

Pastangos užmegzti ryšį yra abipusės: misionieriai jau bandė juos evangelizuoti, o kelionių agentūros atveža lankytojus į „žmonių safarį“ apžiūrėti izoliuotų genčių.

Dėl šių atvejų šalis priversta persvarstyti nuo seno taikomą strategiją, draudžiančią bet kokį kontaktą su izoliuotomis gentimis, sako Peru izoliuotų genčių apsaugos ir pradinio kontakto biuro direktorė Lorena Prieto.

„Šios gentys nebėra 100 proc. izoliuotos. Mums reikia kontroliuoti jų kontaktus su išoriniu pasauliu“, – pasakė ji „The Guardian“.
R. Ponciano su Mascho Piro genties nariais bendravo daugiausiai iš visų – daugiau nei 20 kartų.

„Jie mane vadina Yotlotle, tai reiškia milžiniška ūdra. Jie mane apkabina, vaišina maistu, vaikai prašo juos panešioti“, – sako genčių apsaugos specialistas. Jis pats yra kilęs iš Yine genties, todėl supranta apie 80 proc. Mashco Piro kalbos žodžių, nors, pasak jo, ši gentis naudoja žodžius, kurią jo gentyje naudoja tik vyresnės kartos atstovai.

Jis dirba Peru izoliuotų genčių apsaugos ir pirminio kontakto biure. Pagrindinė jo pareiga – saugoti Mashco Piro genties gerovę, apsaugoti genties narius nuo potencialiai pavojingo kontakto su kitomis bendruomenėmis ir pašaliečiais – ir atvirkščiai.

Kiekvienas genties narių kontaktas su išoriniu pasauliu gali būti pavojingas. R. Ponciano niekada prie jų neištartų jų oficialaus pavadinimo – Mashco Piro, nes Yine kalba tai reiškia „laukiniai“, o genties ar genties nario įžeidimas potencialiai gali baigtis mirtimi. Į akis jis juos vadina Nomole – išvertus tai reiškia „broliai arba seserys“ arba, platesne prasme, „giminaičiai“.

„Yra žinoma, kad jie gali nužudyti dėl adatos ar mačetės... Nesinorėtų patikrinti to savo kailiu“, – sako jis.
Jo gimtasis kaimas Monte Salvado buvo evakuotas gruodį po to, kai jį užpuolė apie 200 lankais ir strėlėmis ginkluotų vyrų iš kitos Mashco Piro grupės.

„Mes negalime rizikuoti savo specialistų gyvybe, leisdami jiems eiti į tankmę. Su gentimis mes komunikuojame tik tuo atveju, jei jie patys inicijuoja kontaktą“, – sako L. Prieto.

Toliau aukštupiu nuo stebėjimo punkto yra Shipetiari gyvenvietė, kurioje gyvena apie 178 Machiguenga genties atstovai, kurių su Mascho Piro gentimi nesieja nei giminystės ryšiai, nei kalba. Šios genties istorija atspindi potencialiai mirtiną tokių pirmųjų kontaktų riziką.
Pirmą kartą Mashco Piro genties vyrai į šią gyvenvietę užklydo pernai. Jie įniko vogti manioką ir bananus iš plantacijų, ir iš namų kniaukti mačetes ir puodus.

Kovo mėnesį Blanca Rivera, rinkusi žagarus prakuroms, pajuto palei sijoną praskriejusią strėlę. Antroji strėlė praskriejo šalia nugaros, o trečioji įsmigo į namų duris, vos tik jai spėjus įbėgti, pakviesti vidun dukrą Romelią ir jas užtrenkti. Užpuolikai – vyras ir paauglys berniukas – pabėgo, kai ji užtaisė šautuvą ir iššovė į orą.
Bet panašūs išpuoliai nesiliovė.

Gegužės 1 dieną Mashco Piro genties nariai užpuolė kaimą, kai dauguma vyrų dirbo kelyje už upės.

Du kaimo vyrai nusekė jų pėdsakais, bet greit patys buvo užpulti. 22 metų Leonardo Pérezas žuvo, į jo kūną įsmigus dviejų metrų ilgio strėlei su aštriu bambukiniu antgaliu. Sielvarto kankinamas jo tėvas Gregorio Perezas pyksta, kad kaimas yra paliktas likimo valiai: „Kodėl valstybė saugo Mashco gentį, o ne mus? Argi mes jai nerūpime?“ – klausia jis.

Kaimo takus, kurie kertasi su Macho Piro genties takais, saugo du vietos genčių apsaugos specialistai.

Įbauginti kaimo gyventojai nuolat palaiko tarpusavio ryšį naudodamiesi 10 paaukotų radijo ryšio aparatų. Kadangi nebeliko saugumo, sustojo ekoturizmas – pagrindinis kaimo pajamų šaltinis.
Toliau žemupyje esančioje Diamante gyvenvietėje įsikūrusi didesnė Yine bendruomenė Mashco Piro genties narius laiko seniai prarastais giminaičiais ir mano, kad jų sielas reikia gelbėti.

Genčių apsaugos agentūros specialistė Nelly Pérez visai neperdeda, Nomole tautą vadindama savo šeima: jos tėvas Alberto kilęs iš Mashco Piro genties. Kai jis buvo mažas berniukas, Diamante gyventojai jį pagavo ir užaugino kaime.

„Jie yra mano tikroji šeima, – sako N. Pérez. – Tai mano dėdės ir tetos, mano seneliai, mano pusbroliai ir pusseserės.“

Antropologas, dirbantis Madre de Dios regiono izoliuotų genčių tyrimo komandoje, Luísas Felipe Torresas įspėja, kad kontaktai su šia gentimi vis dar kelia pavojų.

„Jie ties lūžio tašku, – sako jis. – Bet būtų klaidinga manyti, jog tai, kad jie nori mačečių ir bananų parodo, kad viskas pasikeitė.“
Manoma, kad Mashco Piro gentis į džiungles pasitraukė, kai Amazonės regione prasidėjo kaučiuko gavybos bumas (1880-1914 m.). Iki šiol jie vengė bet kokio kontakto su išoriniu pasauliu.

Oficiali Peru politika, kai siekiam vengti bet kokio kontakto su izoliuotomis gentimis, nesukliudė į džiungles brautis misionieriams.
Evangelikų pamokslininkas Mario Alvarezas pasakoja sapne išgirdęs Dievo balsą, kuris jam liepė eiti į Diamante gyvenvietę ir skleisti Jo žodį „miško nuogaliams“. Pamokslininkas sako pajutęs pareigą juos pamaitinti ir aprengti, kaip „krikščionis, kuris myli savo artimą“.

Potencialiai pavojingą izoliuotų genčių susidūrimą su išoriniu pasauliu gali paskatinti kelio tiesimo darbai. Nelegalus kelias tiesiamas per buferines Manu nacionalinio parko zonas ir šalia esantį Amarakaeri bendruomenės rezervatą, siekiant sujungti atokią vietovę su miestais ir sudaryti galimybę neteisėtai kalnakasybai ir miško kirtimui.

Peru aplinkos ministerija savo pranešime teigia, kad jei Kongresas patvirtins nelegalaus kelio tiesimą, „kils pavojus izoliuotų genčių gyvybei“.

Nors nuomonės dėl to, kas geriausia Mashco Piro genčiai, išsiskiria, ir antropologai, ir vietos gyventojai sutinka, kad nutiesus kelią kontaktų padaugės.

Pasekmės gali būti labai liūdnos net tuo atveju, jei ketinimai bus patys geriausi.

„Bet koks kontaktas jiems gali būti mirtinas – jie gali užsikrėsti ligomis, kurioms neturi imuniteto. Kitas pavojus – visuomenė gali pradėti juos išnaudoti ir jie gali tapti skurdžiausiais iš skurdžiausių, – sako jis. – Jei jie gyvens su mumis, kyla didelė rizika, kad jie pamirš viską, ką žinojo.“