Taip pat skaitykite: „Švediško stalo“ paslaptys ir kita, ko nežinojote apie maistą Skandinavijoje
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Kiruna, pačioje šiaurėje esantis Švedijos miestas, turintis 18 000 gyventojų, įsikūręs už 140 kilometrų nuo poliarinio rato. Pavadinimą jis gavo nuo Kirunavaros kalno, kuris yra šventas ir neliečiamas. Jei ne kalnas, nebūtų XIX amžiuje įkurto miesto, nebūtų jo klestėjimo. Jis įdarbina šeštadalį vietos žmonių. Per metus dovanoja 30 milijonų tonų geležies rūdos (90 procentų Europoje gaunamo kiekio), kurios po Azijos industrializacijos jau pageidauja net Kinija ir Indija, rašoma žurnale „GEO“.
Kalnas, kaip ir beveik visa Kiruna, priklauso kasybos bendrovei LKAB. LKAB priklauso valstybei. Todėl dvasia, gyvenanti kalne, yra Švedijos valdžios dvasia.
Tačiau Šventas kalnas reikalauja savo aukos. Nes geležies rūdos sluoksnis glūdi po miestu, giliai po pastatais. Bet kokia tolesnė gavyba sudrebintų pamatus. Ir, kadangi kalnas neketina judintis, o LKAB nesirengia mesti kasyklos, trauktis turės miestas – 4 kilometrus į rytus.
Valdžia tai gražiai vadina „miesto pertvarkymu“, o miestelio gyventojai tam pritaria, sakydami, kad pasitiki valstybe. Tiki jos rūpinimusi ir jos išmintimi. Ir taip elgiamasi ne tik Kirunoje, bet visoje šalyje.
Pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis Švedijoje yra geru trečdaliu didesnis už Europos vidurkį. O Stokholme gyvenantis istorikas Larsas Trägårdhas žino to priežastį.
„Valstybė mums visada buvo gera, – sako. – Čia nėra smurto ir priespaudos istorijos.“
„Pagrindinis Švedijos tikslas visada buvo stiprinti individo nepriklausomybę, – aiškina jis. – Šiuolaikinis švedas yra hiperindividualistas.“
Keblius valstybės ir individo santykius jis studijavo abiejose Atlanto pusėse. 2006 metais išėjusioje knygoje „Ar švedas yra žmogus?“ jis su kolega Henriku Berggrenu įvardijo švedišką paradoksą – „valstybės individualizmą“. Nes priešingai negu amerikiečiai, švedai valstybinės valdžios netraktuoja kaip savo laisvės suvaržymo, jiems tai kaip tik yra laisvės garantija.
Švedijos gerovės valstybė, jos įtvirtinta lygybė, saugumas ir solidarumas pirmiausia išlaisvina žmogų iš tradicinių pančių – priklausomybės nuo šeimos, vadovo, bažnytinių ir luominių hierarchijų. Ir taip suteikia erdvės tam, ką filosofas Immanuelis Kantas, ko gero, turėjo galvoje kalbėdamas apie „asocialų socialumą“.
Anot L. Trägårdho, tikra meilė gali egzistuoti tik tarp lygių ir savarankiškų partnerių: „Žinoma, tai ir beprotiška mintis. Visas pasaulis meilę traktuoja kaip abipusę priklausomybę, tačiau mes reikalaujame savo laisvės, savo autonomijos.“
Valstybė taip didžiuojasi pasiekta lygybe, kad viešina ne tik visus administracinius aktus, bet ir mokesčių deklaracijas, piliečių pajamos ir mokesčiai skelbiami „Taxeringskalender“, knygoje, kurią kiekvienas gali įsigyti.
Švedijos ir laimės indekso rodikliai yra didžiausi tarp EBPO šalių. Šiandien ši valstybė yra viena iš penkių geriausių kalbant apie inovacijas, konkurencingumą, gerovę ir žemą korupcijos lygį. Švedijos valstybės skola per 15 metų sumažėjo nuo 84 iki 41 procento bendrojo vidaus produkto, kartu ji vis dar yra viena dosniausių savo piliečiams valstybių pasaulyje.
Niekas taip akivaizdžiai neatspindi švedų lygybės siekio kaip lyčių klausimas. 60 procentų universitetų absolventų ir beveik pusė parlamento narių yra moterys; vaiko priežiūros atostogų reglamentavimas Švedijoje yra vienas palankiausių pasaulyje, čia labiau stebimasi ne tada, kai vyras eina tėvystės atostogų, o tada, kai jų atsisako. 2006 ir 2007 metais Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame lyčių lygybės indekse Švedija užėmė pirmąją vietą ir iki šiol yra viena pirmųjų.
Abipusis pasitikėjimas toks besąlygiškas, kad šalyje nėra net tokios institucijos kaip Konstitucinis Teismas. „Jei konfliktuoji su gera valstybe, tavo reikalai prasti, – sako istorikas L. Trägårdhas. – Jungtinėse Valstijose galima savo valstybę apskųsti Aukščiausiajam Teismui, bet Švedijoje tai nelaikoma demokratija: kodėl krūvelės konservatyvių teisėjų nuomonė turėtų būti svarbesnė už išrinktos vyriausybės?“
Todėl beveik nebuvo protestų ir tada, kai gerovės valstybė dešimtajame dešimtmetyje tapo godesnė ir nelygybė vis dėl to ėmė didėti, kai profsąjungos ir vyriausybė susitarė kurį laiką nedidinti algų, kai dešimtys valstybinių bendrovių perėjo į privačias rankas.
Tada atėjo 2013 metų gegužė, ir Stokholmo priemiesčiuose, kur imigrantai dažnai sudaro daugiau kaip ketvirtadalį gyventojų, kilo smurto banga. Trumpas proveržis, trukęs šiek tiek daugiau nei savaitę, padegta 150 automobilių, žala – maždaug 8 milijonai eurų. Tuomet užsienio stebėtojai su pasitenkinimu vėl prabilo apie skandinaviškos idilės, laimingos, dosnios valstybės pabaigą. Nors dalis miestelio žmonių teigė, esą riaušininkai galėjo atvykti iš kitų rajonų.
Žinoma, vietiniams taip pat yra priežasčių niršti. Darbą turi tik pusė Husbiu gyventojų, nors visame Stokholme šis rodiklis siekia 77 procentus. Galbūt jaunų karštakošių įtūžį kursto ir kultūrinis šokas – patriarchališkai auklėtų vyrų nepasitenkinimas švedišku lygybės modeliu, „balansavimu tarp visuomeninio kolektyvizmo ir asmeninio individualizmo“, kurį, anot Čilėje gimusio buvusio Švedijos Karalystės parlamento nario Mauricio Rojaso, atvykėliams „labai sunku suprasti“.
Tačiau L. Trägårdhas nė kiek nesijaudina: „Po kiekvienos krizės sakoma: „Tai švediškojo modelio pabaiga.“ Bet iš tikrųjų švediškasis modelis veikia geriau negu kada nors anksčiau.
Tai yra straipsnio santrauka. Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo „GEO“ numeryje. Prenumeruoti žurnalą galite ČIA.
Naujausias žurnalo GEO numeris skirtas Havajams.
