Kodėl turtingiausio Šveicarijos miesto senamiestyje trūksta puošnumo?

Ciurichas – didžiausias ir įtakingiausias šalies miestas. Apie jo senamiestį ir meilę ne iš pirmo žvilgsnio – keliautojos Vaidos pasakojime.

Visi žinome, kad skirtingos vietos mus veikia skirtingai. Vienas, atrodo, įsimylime iš karto, kitas reikia prisijaukinti. Mano santykiai su Ciurichu ( vok. Zürich) nuo pat pradžių buvo kažkokie komplikuoti. Ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Priešingai. Nežinau, gal turėjo įtakos tai, jog pirmą kartą Ciuriche lankiausi prieš tai keliavusi po charizmatiškąjį Šveicarijos Tičino kantoną, žavias Neuchatel apylinkes ir romantišką Berną, tačiau tą pirmąjį kartą Ciurichas man pasirodė visiškai nykus ir niekuo neypatingas miestas.

Prireikė ne vieno apsilankymo šiame mieste, kol galvoje šmėstelėjo: „Hmm, o gal visgi man čia visai patinka…“ Ir tikrai, jei seniau net į galvą nešovė mintis, kad norėčiau laisvadienį praleisti Ciuriche, dabar vis dažniau (ypač, kai blogas oras) pati sau peršasi idėja „O tai gal į Ciurichą?“

Ciurichas yra didžiausias, turtingiausias ir įtakingiausias šalies miestas, svarbiausias verslo ir finansų centras. Čia gyvena apie 400 tūkst. gyventojų, iš kurių net trečdalis – užsieniečiai. Ciuriche savo padalinius turi daugybė tarptautinių kompanijų, tad turbūt tai yra vienas iš patraukliausių miestų imigrantams specialistams. Pats miestas įsikūręs vaizdingoje vietoje, prie Limmat upės žiočių, įsiliejančių į Ciuricho ežerą. Vasarą ežero pakrantė ir senamiestis nepaliaujamai šurmuliuoja nuo žmonių, tačiau ankstyvą pavasarį viskas kur kas ramiau.

Jei nesate buvę Ciuriche ir dar tik planuojate jame apsilankyti, neturėtumėte tikėtis, kad išvysite labai ištaigingą ir puošnų senamiestį. Pasak šaltinių, tuo metu, kai Europoje klestėjo barokas, Ciuriche įsišaknijo radikalus protestantizmas. Ciuricho reformacijos judėjimo pradininkas Miunsterio katedros kunigas Ulrichas Cvinglis ( vok. Ulrich Zwingli) XVI amžiaus pradžioje ragino atsisakyti miestui brangiai kainavusios samdinių kariuomenės, reikalavo panaikinti valstiečių baudžiavą, atsisakyti dešimtinės mokesčio bažnyčiai, palaikė amatininkų cechus ir pirklių gildijas, kol galiausiai Ciurichas oficialiai tapo protestantišku miestu. Reformuotai bažnyčiai įgavus didelę reikšmę, buvo juntama akivaizdi įtaka ir pačiam miestui. Miestelėnai buvo raginami daug ir kruopščiai dirbti, uoliai melstis, buvo nuolatos raginami atsisakyti bet kokios puikybės, siekti kuklumo ir paprastumo.

Bažnyčia diktavo ir tai, jog buvo uždrausta namų puošyba, nebuvo galima įrengti ištaigingų fontanų, o ir patys maldos namai liko gan asketiški. Visa tai ir matome, vaikštinėdami po senamiestį. Vienodo stiliaus namai, maži langai, vienodos langinės, lygūs fasadai. Tiesa, nepaisant to, šiandien tai yra vienas brangiausių pasaulio senamiesčių, kurio namuose įsikūrę daugybė restoranų, prabangių parduotuvių, dizainerių butikų, menininkų dirbtuvių ir jaukių krautuvėlių.

Kita vertus, šiandien Ciurichas gyvas ir judrus miestas, kuriame gyvena ir dirba daug jaunų žmonių, kurie po darbų susitinka su draugais stilinguose baruose, kurie vaikšto į kultūrinius renginius ir užsiima įvairiausiomis veiklomis. Jeigu pirmą kartą man tai pasirodė kaip nyki ir pilka vieta Šveicarijoje, tai šiandien tai atrodo kaip puikus miestas su didelėmis galimybėmis. Turbūt netgi visai norėčiau čia pagyventi!

Šaltinis: www.gyvenugerai.com