Šalį prie nepaprasto švarumo Adrijos jūros ir vaizdingų Dinarų, Velebitų kalnų. Šalį su garsiaisiais Krkos upės kriokliais, Plitvicos ežerų nacionaliniu parku (įtrauktu į UNESCO), kur miškais apaugusiame slėnyje tyvuliuoja 16 didelių ir daug mažų krištolo skaidrumo ežerų, o juos jungia gausybė vandens krioklių, su Adrijos jūros perlu – Kornati nacionaliniu parku... Šalį, kurią pamatę įsimylime, žmones, kuriuos pažinę vėl norime susitikti.
Per daugybę okupacijos metų, karų kroatai nepasidavė svetimoms įtakoms, išsaugojo savo dvasios stiprybę, tikėjimą, kalbą. Jie – savo šalies patriotai. Jų nežavi emigracija, mat dar Jugoslavijos laikais sienos nebuvo uždaros, Europą jie puikiai pažįsta. Jaunimas studijuoja tėvynėje, čia lieka dirbti. Per vestuves įprasta matyti Kroatijos vėliavėlę ant automobilio, o statant namą, kai jau uždengiamas stogas (jis simbolizuoja saugumą), taip pat iškeliama vėliava.
Pažinti ir pamilti Kroatiją man padėjo lietuvė Rima Staponkutė-Koič, jau 22 metus gyvenanti ir dirbanti šioje šalyje.
Rima gyvena Zadaro mieste, yra oficiali lietuvių-kroatų kalbų vertėja bei daugelio Lietuvos turizmo agentūrų oficiali atstovė Kroatijos respublikoje. Ji ne tik pasitinka, apgyvendina ir globoja lietuvius viešnagės metu, bet ir padeda organizuoti įvairius seminarus, koncertus, jos iniciatyva Kroatijos spaudoje pasirodo straipsnių apie Lietuvą bei šių šalių bendradarbiavimą. Vasarą Rima dirba gražiame Starigrad-Paklenica miestelyje ir atvykusius mūsų tautiečius pasveikina labai šiltai: „Sveiki, mano lietuviai!“
Šis kurortinis miestelis įsikūręs vidurinėje Kroatijos dalyje, Adrijos jūros pakrantėje, šalia – įspūdingi karstinės kilmės Velebito kalnai – pilka uoliena, apaugusi žaliais medžiais bei krūmais.
Mus apgyvendina nedidelėje Petra Zareviča gatvelėje (lietuviai ją tuoj juokais perkrikštija į Petro Auštrevičiaus gatvę). Kiemuose raudonai žydi granatmedžiai, noksta riešutai. Žaliuoja pinijos – jos nuo mūsų pušelių skiriasi ilgais švelniais spygliais ir šviesiu lygiu kamienu.
Svetingi šeimininkai mus vaišina nacionaliniais gėrimais – namine degtine rakija (ypač skani riešutinė – orechovaja rakija) bei vynuogių vynu. Taip pat kroatai didžiuojasi puikiu aliejumi ir levandomis.
Jūra, visai šalia stūksantys kalnai, draugiški ir nuoširdūs žmonės, kurių likimai panašūs į mūsų – ilga kova dėl šalies nepriklausomybės – sužavėjo Rimą, kai ji čia apsilankė pirmą kartą 1989 metais. Į Kroatiją tuomet merginą pakvietė Lietuvoje dirbęs Milenko, su kuriuo susipažino švenčiant draugų gimtadienį. Lietuvės ir kroato draugystė peraugo į meilę – jie nutarė susituokti ir apsigyventi Kroatijose. Civilinę santuoką įregistravo Trakuose, o bažnytinę – jau Kroatijoje.
Tuo pat metu pakrikštijo ir dukrelę Mariją. Rima pasakoja, kad kroatai labai religinga tauta. Kūdikius įprasta pakrikštyti iki 3 mėnesių amžiaus, per didžiąsias šventes nors vienas šeimos narys ryte eina į bažnyčią, nešasi pašventinti krepšelį su maistu ir alyvuogių šakele. Ir kasdien prieš pietus namuose įprasta persižegnoti. Tvirtas tikėjimas padeda išsaugoti šeimas, šalyje mažai skyrybų, daug dėmesio skiriama vaikams – jie noriai eina į bažnyčią, po pamaldų bendrauja, žaidžia. Kai mes Lietuvoje dejuojame dėl ekonominės krizės, kroatai sako, jog Dievas padėjo išgyventi karą, o krizė – tik mažas išbandymas...
Karas Kroatijoje prasidėjo 1991 metais liepos mėnesį. Apie tris savaites be perstojo serbai bombardavo Zadarą, buvo sugriauti namai, žuvo žmonės. Rima su Marija ant rankų slapstydavosi rūsiuose, savaitę nebuvo vandens ir elektros, kontaktai su šeima Lietuvoje buvo nutrūkę, tik po 3 mėnesių ji galėjo pranešti tėvams, kad gyva, o vėliau ir pasiskambinti. Marija augo, o kai per bombardavimus tekdavo slėptis, Rima dukrelei sakydavo, kad labai griaudžia... Karo metu jos abi kurį laiką gyveno Lietuvoje, Rimos gimtinėje, Kuršėnuose. Kai iš tiesų imdavo griaudėti, Marija sakydavo: „Močiute, bėgam į vonią slėptis...“ Marija, dabar jau studentė, puikiai moka ir tėčio, ir mamos gimtąsias kalbas.
Iki šiol kroatų širdys tebėra sužeistos karo baisumų, o namų sienos išvagotos šūvių, pakelėse stovi apgriuvę, tušti namai, iš kurių po karo išsikėlė serbai. Daugelis kroatų tebebijo, kad serbai gali sugrįžti, todėl šiuos namus aplenkia...
Darbšti, laisvę mylinti kroatų tauta atstatė savo miestus, nuostabiausia Europoje pakrantė su daugybe įlankų, pussiasalių, uolų, salų tapo ypač mėgstama turistų. Pamėgo Kroatiją ir lietuviai. Tai ir Rimos nuopelnas. Dar 2000 metais per nacionalinę Kroatijos televiziją ji išgirdo, kad šalyje apsilanko daug lietuvių, tada kilo mintis pakviesti savo tautiečius į vidurinę Adrijos jūros pakrantės dalį. Taip užsimezgė bendradarbiavimas su pirmąja turizmo agentūra iš Lietuvos. Karas šiems ryšiams sutrukdė, bet jų nenutraukė. Dabar vis daugiau lietuvių čia apsilanko, grožisi gamta, istoriniais miestais, bendrauja su vietos gyventojais, o šie klausinėja, domisi Lietuva, pažįsta ją kaip krepšininkų šalį.
Zadaro gyventojai susižavėję kalba, kad kažkada Arvydas Sabonis, nors ir žaidė Sovietų Sąjungos rinktinėje, bet vilkėjo lietuviškus marškinėlius.
Rima Koič sako, kad toli esančias šalis labiausiai suartina ne politikai, o paprasti žmonės, todėl ji stengiasi būti tuo tiltu tarp dviejų šalių – kroatams kuo daugiau papasakoti apie Lietuvą, o mums parodyti Kroatiją.
Viename seniausių Kroatijos miestų Zadare apžiūrime išlikusius romėnų forumo griuvėsius, penkių šulinių aikštę, kosmoso modelį ant grindinio „Saulės pasveikinimas“ – didelė Saulė, aplink ją išsidėstę planetos. Klausomės vienintelių pasaulyje jūros vargonų. Dabar jūra rami, todėl ir vargonai gaudžia tyliai.
Ekskursijos po Splitą metu mus žavi puikiai išlikęs 1700 m. senumo Romos imperatoriaus Diokletiano rūmų kompleksas. Šis turtingas imperatorius ypač persekiojo krikščionis. Tie persekiojimai (303–311 m.) buvo paskutiniai, didžiausi, kruviniausi oficialūs krikščionybės persekiojimai, tačiau jie nesunaikino krikščionių bendruomenės. Jo žmona ir dukra priėmė krikščionybę. Nusilpęs nuo ligos, Diokletianas atsistatydino ir tapo pirmuoju imperatoriumi atsistatydinusiu savo noru. Jis tarė: „Jūs visi man nusibodot“ ir atsisakė būti imperatoriumi. Pasak mūsų gido, išėjo į pensiją auginti savo daržovių. Grįžo į rūmus Dalmatijos pajūryje ir čia praleido senatvę. Jo rūmai tapo dabartinio Splito pradžia.
Įsimintiniausia kelionės diena – kopimas į Velebito kalnus, garsėjančius augmenijos ir gyvūnijos įvairove.
Mūsų vedlys – kroatas Tesla, mokantis kelias kalbas, labai linksmas, pats užaugęs kalnuose. Jis visą kelią kalbina vaikus, jiems dainuoja, klausinėja vardų ir visokių lietuviškų žodžių. O vaikai neblogai su juo susikalba ir nejaučia jokio kopimo nuovargio.
Beeidami takeliu užtinkame kalnų arkliukus ilgomis žemę siekiančiomis uodegomis. Džiaugsmas ne tik vaikams – glostome ir žavimės, kaip šie mažiukai gali taip aukštai nešulius tempti. Pakeliui vis sustojame ir mūsų vedlys šaukia: „Rakija! Vandou!“ Geriame vandenį iš kalnų šaltinių.
Kalnų takeliais, grožėdamiesi nepakartojamais vaizdais, einame iki Ramici vietovės, kur anksčiau gyveno žmonės. Mus užklumpa lietus, kelis kartus nugriaudėja. Apsisiautę lietpalčiais, visi varvantys pasisveikiname kalnuose gyvenantį 88 metų senuką. Jo žmona susirgo, todėl iš kalnų pasitraukė, o jam mieste liūdna, todėl grįžta namo į kalnus. Kaip jis ir užlipa?
O namai čia neįprasti – 3 sienos, o ketvirtąją atstoja uola. Viskas apleista ir sena, tačiau ant stogo – saulės kolektorius. Matome, kad senukas augina bulves – jos jau žydi. Čia jau prisirpę trešnės – keletą nusiraškome, o šios beveik sulaukėjusios...
Su vedliu pakylame dar aukščiau. Nors kalnuose žmonių kroatai niekada nelaidojo, bet randame kapą. Čia palaidotas mūsų vedlio giminaitis, kurį nužudė komunistai, nes šis mokėjo skaityti ir buvo mąstantis žmogus.
Dabar pasukame atgal. Lietus jau liovėsi, nusivelkame savo lietpalčius, vėl šviečia saulė. Vasarą čia lyja vos kelis kartus per sezoną – viskas paruduoja, išdžiūsta. Lipti žemyn akmenuotu taku daug sunkiau. Išėjus iš kalnų net keliai dreba. Tačiau vaikams nė motais. Jie daug ištvermingesni. Kas gi skųsis nuovargiu, kai vedlys toks energingas...
Tikra atgaiva – maudynės Adrijos jūroje. Vanduo labai šaltas ir daugybė jūros ežiukų – basomis neįlipsi. Tik ten, kur mes maudėmės, tų ežiukų nebuvo. Pasak gido, čia įsisuko ryklys ir juos išgaudė. Buvome tikrai saugūs!..
Visai kitokios maudynės mūsų laukė viename iš Adrijos jūros salų esančiame ežerėlyje. Vanduo čia labai sūrus ir šiltas, ir nors dugnas nuklotas daugybe aštrių akmenų, maudytis buvo malonu.
Trumpai neįmanoma išsakyti visų Kroatijoje patirtų įspūdžių, pamatytų vaizdų. Tai puiki šalis ir žmonės. Nesinori grįžti namo. Bet... kelionė baigėsi. O Vilniuje, mūsų darželyje prie namų, žydėjo pinavijos ir šiurpiniai gvazdikai... Pasiilgsiu Kroatijos.