Taip pat skaitykite: Kuo mus vilioja atsigaunantis Birštonas?
Užutrakio dvaro sodybą supa nuostabus ežerų kraštovaizdis, kuris garsėjo garbinga Lietuvos istorine praeitimi. E. F. Andre šiame dvare apsilankė 1898 metais kartu su sūnumi Rene (1867-1942). Užutrakio dvaro sodybos parkas yra išsidėstęs 1,4 km ilgio pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Šis sausumos ruožas iš visų pusių supamas didelių vandens plotų pasižymi raiškingu kalvotu daubotu reljefu. Jame aiškiai išsiskiria šešios nuo 6 iki 23 m aukščio kalvos, atribotos užpelkėjusiomis griovomis, duburiais, giliai įsirėžusiomis ežerų įlankomis.
Abejose Užutrakio pusiasalio pusėse yra po keletą Galvės ir Skaisčio salų. Galima teigti, kad XIX a. pabaigoje į Užutrakį atvykęs E. F. Andre rado jau pradėtus parko kūrimo darbus.
Vizito metu funkcionavo prieplauka ir plaustas – originalūs „vandens vartai“ į Užutrakio dvaro sodybą, taip pat buvo pastatytas keltininko namelis. Matyt, buvo įrengta ir centrinė alėja, vedanti per visą pusiasalį Užutrakio rūmų link. Tokį sprendimą turėjo sugalvoti patys Užutrakio Tiškevičiai, siekdami atsiriboti nuo sodybos ūkinės dalies. E. F. Andre netruko pastebėti, kad Užutrakio dvaro parkas turėjo puikią vandens temą ir tai sėkmingai išplėtojo.
Užutrakio parke pavienių medžių, želdynų, dirbtinių tvenkinių, ežerų ir salų dėka buvo sukurtas nenusakomos, tariamos realybės peizažas, kuriame sunku būdavo nusakyti, kur prasideda ir baigiasi riba tarp sausumos ir vandens. Šiam įspūdžiui pasiekti Užutrakio pusiasalyje buvo įrengta daug dekoratyvinių tvenkinių, kurių, deja, didesnė dalis sunyko ir ilgą laiką apie juos nieko nežinota.
Šalia Užutrakio rūmų E. F. Andre suprojektuodavo du reprezentacinius reguliaraus plano parterius. Centrinis parteris priešais rytinį rūmų fasadą turėjo elipsės formą su dviem lygiagrečiais pasivaikščiojimo takais viduryje ir taku aplink visą ovalinę plokštumą.
Parterio gale augo šimtametis ąžuolas, po juo buvo įrengtas pusapvalis suolas. Nuo šios parterio vietos prasidėjo du pėsčiųjų takai, kurių vienas leidosi link didžiojo tvenkinio, o kitas kilo į grotomis sutvirtintą kalvą, kurioje jis dar kelis kartus išsišakodavo bei buvo įrengtas dar vienas šaltiniu maitinamas tvenkinėlis.
Antrasis parteris, buvo įrengtas priešais pietinį rūmų fasadą. Jis buvo keturkampio formos ir užsibaigė puošnia mažąja baliustrada su ilgu suolu ir didelėmis vazomis. Nuo mažosios baliustrados buvo apžvelgiama nemaža parko dalis - du tvenkinius su tilteliu, grotos. Įdomiausia, kad nuo jos taip pat buvo matomi abu Skaisčio ir Galvės ežerai. Vienas parterio takų ėjo stataus Galvės ežero krantu.
Jo gale prie baliustrados buvo įrengtas pusapvalis suolas bei keturių aikštelių platūs cementiniai laiptai, kuriais buvo nusileidžiama prie ežero. Nuo laiptų Galvės ežero vakarine pakrante buvo nutiesta 750,0 m ir 2,5 m pločio pasivaikščiojimo alėja, kuri tęsėsi iki pat centrinės alėjos pradžios ties keltininko nameliu.
Šiai alėjai įrengti buvo atlikti dideli žemės darbai, prie jos buvo pastatyta prieplauka su mediniu paviljonu, taip pat spėjama, kad alėjoje buvo nemažai skulptūrinių elementų. Puošnūs Užutrakio parteriai po Antrojo Pasaulinio karo buvo apleisti, o XX am. viduryje abu parteriai buvo žymiai deformuoti, jų takus pionieriškos talkos metu apsodinus liepomis.
Suvešėję medžiai užstelbė retuosius reprezentacinių parterių augalus, sunaikino reguliarių parterių ryšį su likusia landšaftinio parko dalimi. Didžiausią negatyvų poveikį svetimkūnės liepos padarė Užutrakio dvaro sodybos rūmams, kadangi rūmai buvo tiesiog paslėpti. Pastatas prarado reprezentacinių rūmų įspūdį ir tokio poveikio nebedarė visus pokario metus.
Užutrakio dvaro sodybos parke auga 91 medžių ir krūmų rūšis, tarp jų 37 - savaiminės (3 – spygliuočių ir 34 – lapuočių) ir 54 - introdukuotos rūšys (9 – spygliuočių ir 45 – lapuočių). Parke vyrauja pušys, klevai, liepos, beržai, taip pat auga eglės, juodalksniai, tuopos, tujos, skirpstai, vinkšnos, guobos, ąžuolai, baltalksniai, kaštanai, šunobelės, pocūgės, uosiai, riešutmedžiai, šermukšniai, ievos ir kt. Medžių amžius nuo 60 iki 90 metų. Manoma, kad E.F.Andre Užutrakio parke introdukavo 71 medžių ir krūmų rūšis, tačiau 17 jų šiandien yra išnykusios.
Užutrakio parko dendrologiniai tyrimai vykdyti 1970 ir 1975 metais, o 1999 metais juos atnaujino Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Šiuo metu parengta ir vykdoma Užutrakio parko želdinių tyrimo ir inventorizavimo programa. Užutrakio dvaro sodybos parke per šimtmetį susiformavo unikali žolinių augalų bendrija.
Parke auga veši retieji Lietuvos augalai - miškinė šunažolė, miškinė dirsuolė, miškinė mėta, plačialapė miglė, krūminis kiškiagrikis, melsvasis gencionas, skydinis skaistenis, dėmėtoji gegūnė, plaukuotoji jonažolė. Iki 1998 metų buvo žinoma tik viena miškinės šunažolės augimvietė Biržų girioje Lietuvos šiaurėje, dabar ji rasta ir Užutrakio parko 2,0 ha brandaus pušyno plote.
Kartu su miškine šunažole auga miškinė dirsė ir krūminis kiškiagrikis. Pastarasis Užutrakio parke pasireiškia net kaip dominuojantis žolinis augalas. Manoma, kad tai didžiausia jo augimvietė Lietuvoje. 2001 metais Užutrakyje aptikti trys skydinio skaistenio egzemplioriai ir tai ne tik antra, bet ir skaitlingiausia šio augalo radimvietė Lietuvoje. Užutrakio parke net 2,0 ha plote auga labai reta, nors ir nesaugoma plačialapė miglė, kuri iki šiol buvo žinoma tik dviejuose Lietuvos - Šešuolėlių ir Raudondvario dvarų sodybų parkuose. Užutrakyje auga ir miškinė mėta, taip pat dažniausiai randama Lietuvos dvarų sodybose.
Būtina paminėti ant didžiųjų Užutrakio parko grotų augančią šliaužiančiąją žiemę. Šis visžalis augalas ypatingas tuo, kad aptiktas visuose keturiuose E.F.Andre Lietuvos parkuose, nes specialiai buvo įveistas ant grotų. Užutrakio parko žolinių augalų bendrija, labiau būdinga Vakarų Europai nei Lietuvai.
Neaišku, ar šie miškinė dirsuolė, miškinė šunažolė, plačialapė miglė, krūminis kiškiagrikis žmonių buvo specialiai įkurdinti parke, ar pateko atsitiktinai, kartu su įvežtų medžių ir krūmų sodinukais. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija teberenka Užutrakio parko žolinių augalų herbarą.
Vykdant specialistų rekomendacijas ir saugant Užutrakio retų žolinių augalų augimvietes jų teritorijos nuo 1998 metų yra nuolatos šienaujamos, todėl jau 2001 metais buvo stebimas žymus žolinių parko augalų suvešėjimas. Parke rasa 1 rūšis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų – kūginis briedžiukas.
Užutrakio parke gyvena devynbalsės, pečialindos, strazdai, zylės, bukučiai, tošinukės, naminės pelėdos, leliai, mažieji apuokai. Parke daug smulkiųjų žinduolių: pelių, pelėnų, kirstukų, žebenkščių, ežių ir kurmių. Į parką užklysta ir stirnos, kiaunės, ūdros, lapės ir kiškiai.
1998 metais terionologiniais tyrimais nustatyta, kad Užutrakio dvaro parke gyvena net šešios iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių. Ši populiacija išskirtinė ne tik Trakų istoriniame nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje.
Daugiausia Užutrakyje - Natuzijaus šikšnosparnių ir šikšniukų nykštukų, taip pat gyvena stambiausieji Lietuvos šikšnosparniai rudieji nakvišos, ausyliai, Natererio bei Brandto pelėausiai. Net dvi Lietuvos raudonosios knygos rūšys - nykštukai šikšniukai ir rudieji nakvišos Užutrakio parke yra dažnos, nes turi puikias sąlygas slėptuvėms dvaro pastatuose ir senųjų medžių drevėse.
Užutrakio dvaro sodyba Tiškevičių giminei priklausė nuo 1867 metų, tačiau suklestėjo ji grafo J. Tiškevičiaus laikais. Pirmojo Pasaulinio karo metais Užutrakio Tiškevičių rezidencija buvo stipriai apnaikinta ir po grafo mirties Sankt Peterburge 1917 metais ilgą kurį laiką apleista. Užutrakio dvarą perėmęs sūnus grafas A.Tiškevičius su šeima ilgą laiką gyveno tik dalyje rūmų, jis nebeatstatė puošnių baliustrados pavėsinių, mažiau dėmesio skirta dideliam landšaftiniam parkui ir pasitenkinta parterių priežiūra.
Tačiau daugiausiai destrukcijų Užutrakio dvaro sodyba patyrė po 1940 metų nacionalizacijos, kurios pradėtos šalinti tik 1998 metais. 2000-2001 metais yra parengti valstybės lygmens teritorinio planavimo dokumentai, kurie numatė Užutrakio dvaro sodybos atkūrimą ir naudojimą pažintinei rekreacijai, poilsiautojų apgyvendinimui, reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams. Istorija davė antrą šansą Užutrakio dvaro sodybai, kuriuo tvirtai nuspręsta pasinaudoti.