Kremacijos paprotys Bali saloje, ko gero, atsirado kartu su Hindu religijos paplitumu XIII a. po Kr., tačiau antropologas Miguel Covarrubias savo knygoje „The Island of Bali“ pažymi, kad tikėjimas reinkarnacija nebuvo svetimas ir senovės Bali gyventojams, išpažinusiems animizmą - tikėjimą, jog visi gyvi ir negyvi objektai turi sielas.
Tik tais laikais mirusieji buvo laidojami arba paliekami miškuose, tarpekliuose. Bali saloje yra keturių kastų sistema, tad gimti aukščiausioje kastoje (brahmanai arba kšatrijai) – didžiulė sėkmė ir garbė, mat praeitame gyvenime savo mintimis, žodžiais ir veiksmais nusipelnei geriausio. Bet jei žmogus yra nusikaltėlis, tai kitame gyvenime nieko gero nelauk - atgimsi tigru, šunimi, gyvate, kirmėle ar net nuodingu grybu.
Po kremacijos iki atgimstant dar kartą (reinkarnuojantis), siela keliauja į Indros dangų (balietiškai - swarga), kuris dažnai apibūdinamas: „Visiškai toks pat kaip Bali sala, tik be ligų ir nelaimių“. Reinkarnacijų sistema kiek primena žaidimą – keliauji nuo žemiausios kastos iki aukščiausios. Jei jau pavyko atgimti Brahmanu, t.y. šventiku, ir visą savo gyvenimą būsi doras ir religingas, reinkarnacijos gali būti nutraukiamos ir tampi dievu. Tai gal kiek primityvus sudėtingos sistemos išaiškinimas.
Mirus žmogui visa jo giminė atskuba į pagalbą artimiesiems. Reikia pasiruošti paskutinei kelionei. Mirusysis yra prausiamas, šalia jo dedamos aukos dievams (maistas, gėrimai, gėlės ir kt.), higienos priemonės, jis yra saugomas, kad piktos dvasios nepasikėsintų.
Sutuoktinis, vaikai keliauja pas mediumą, kuris, kaip mirusiojo tarpininkas, atsako į rūpimus klausimus: ko mirusysis pageidautų kremacijos metu, ar mirtis buvo natūrali, o gal smurtinė ar paveikta juodosios magijos? Jei tai magija - mediumas privalo nuimti visus kerėjimus. Be to, labai svarbu atsižvelgti į balietišką kalendorių, kuriame ne visos dienos yra tinkamos kremacijai!
Balietiškos laidotuvės - nuo parengimo iki kaulų išbarstymo - ypatingai brangios. Paprastai pinigų joms aukoja visa giminė, kaimynai. Jei lėšų nepakanka, tuomet kūną laikinai užkasa. Stengiamasi kaip galima greičiau surinkti, uždirbti ar kitais būdais gauti pinigų kremacijai. Didžiausia dalis išlaidų tenka muzikantams, kremacijos pagrindiniam prižiūrėtojui, maistui, dekoracijoms.
Neplanuotai teko sudalyvauti tipiškoje vietinių gyventojų kremacijos ceremonijoje. Tiesiog pakeliui prisijungiau prie laidojimo procesijos.
Paklausiau vieno vyro, ar tikrai galiu prisijungti, balietis tik nusijuokė ir tarė: “Jangan tanya, ikut saja (Neklausinėk, tiesiog sek iš paskos)“. Ši frazė labai dažna Bali, nes ne į visus klausimus jie turi atsakymus - dauguma dalykų Bali saloje TIESIOG YRA, ir viskas. Nereikia gilintis.
Kremacijos vieta buvo pasirinkta Sesetan rajone, viename Denpasaro priemiesčių. Kiek nustebino, kad vieta vos už kelių metrų nuo didžiulio šiukšlyno, nors, antra vertus, jau jokio skirtumo. Pati teritorija įsprausta tarp mažos šventyklos (Pura Dalem, skirta dievui Šivai), skirtos pasiruošiamiesiems prieškremaciniams darbams, užpelkėjusio miškelio ir upės.
Netoli laužavietės pastatyta pakyla, skirta aukoms dievams, demonams, dvasioms, gausiai nukrauta vaisiais, maistu, gėlėmis ir puošta dekoracijomis. Šalia apačioje surišti gulėjo višta ir antis – kelionės anapus palydovai. Procesijoje dalyvavo ne mažiau nei tūkstantis žmonių.
Vietiniai gyventojai paaiškino: „Semua banjar (indonez.: visas kaimas)“, nes mirusysis buvo geras žmogus. Tai 56 metų vyras, medžio drožėjas. Mirė staiga – ištiko insultas. Be vyro ir tėčio liko žmona ir trys vaikai. Šeimai pavyko pasiruošti laidotuvėms per penkias dienas, o ir nebuvo labai brangu: reikėjo kiek daugiau nei 1000 JAV dolerių. Kalbama, kad Ubude, kuriame gyvena daugiausia pasiturinčių baliečių, laidotuvių išlaidos siekia 10000 JAV dolerių ir dar daugiau.
Mirusysis, įvyniotas į baltą maršką, puoštą magiškais užrašais, buvo nešamas ant specialios, gausiai dekoruotos pakylos. Paskui ją plaukė minia tradiciniais balietiškais rūbais apsirengusių žmonių, rankose nešdami aukas dievams bei mirusiajam, kitus ritualinius daiktus.
Kremacijos vietoje jis buvo perkeltas į modernesnę laužavietę, sukrautą iš bananų stiebų. Vietiniai paaiškino, kad bananas ilgą laiką atlaiko aukštą temperatūra, tad karkasas ilgai nepradega. Pati konstrukcija – tuščiavidurė, kūnas dedamas į vidų ant strypų. Kremacija paprastai pradedama pusiaudienį. Jokių raudų, dejonių, ašarų – tai gali pakenkti mirusiojo sielai sklandžiai iškeliauti. Prieš deginimą sukalbama malda, o tada ateina eilė benzinui bei dujiniams prietaisams.
Man buvo paaiškinta, kad kūnas bus sudegintas per pusantros valandos. Kūnas kremuojamas daugiau nei 1000 ºC. Aukštai temperatūrai palaikyti buvo naudojami metaliniai lakštai. Tai specialisto reikalaujantis darbas, o ir užmokestis neprastas – apie 150 JAV dolerių. Visa laidotuvių sąmata, man net neprašant, buvo išaiškinta jau apeigų pradžioje. Anot vietinių, man tai labai svarbu žinoti.
Praėjus daugiau nei pusvalandžiui nuo užkūrimo, vienas vyras paragino nueiti arčiau, nes kūnas pakankamai kremuotas, o prižiūrėtojas jį turėtų pradėti skaldyti metaliniais virbais tam, kad tolygiau sudegtų.
Padėkojau ir numykiau, kad man užteks ir žodinės informacijos, o nosies į laužą tikrai nekišiu. Jis plačiai nusišypsojo ir juokdamasis tarė: ”Takut (bijai)…”.
Turiu pripažinti, kad vaizdas nebuvo labai malonus, o negana to, dar teko valgyti saldžius blynelius su kokosais ir gerti kavą, fotografuotis su vietiniais. Atsisakyti būtu buvę labai nemandagu. Prisiminiau didžiuosius lietuviškos ir pasaulinės literatūros klasikus.
Po beveik dviejų valandų (kremacija užtruko dėl lietaus) laužas buvo užgesintas švęstu vandeniu. Vyrai, moterys, vaikai ėjo prie laužavietės ir išrinkinėjo kaulus į didžiulį rėtį. Kiek vėliau jie buvo perplauti ir supilti į du medžiaginius maišelius. Pastarieji padėti ant aukojimo stalo. Visi laukėme šventiko, kuris turėjo atlikti paskutinę ceremonijos dalį. Lyjant mirusiojo žmona vis eidavo pridengti maišelių savo vaivorykštiniu skėčiu…
Pasirodė šventikas (pedanda) - pagyvenęs, solidus vyriškis, kaimo lyderis. Kartu su juo atvyko pagalbininkas, kuris padėjo apsirengti specialiais baltos ir juodos spalvos rūbais (vyraujančios hindu religijos spalvos, simbolizuojančios gėrį ir blogį). Nutilo kalbos, visi susikaupė maldai. Paskutinė ritualo dalis.
Šeima apeina laužavietę, paskutinį kartą aukoja arbatos, kavos, ryžių. Laukia kelionė į jūrą. Pamažu tvarkomasi, pasirodo pirmieji šiukšlyno gyventojai – pirmieji stveria vištą ir antį, kiti mikliai surenka likusį maistą, gėrimus, dalis imasi rūšiavimo: renka plastikinius puodelius, butelius, skardines.
Visos apeigoms naudotos pakylos, įrankiai sudeginami. Atplaukia tipinis baliečių laivelis, kuriuo palaikai bus nugabenti toliau nuo kranto ir išberti. Tuokart laiveliu išplaukė šeima ir pageidaujantys vyrai. Žmona, nesuskleidusi vaivorykštinio skėčio, išplaukė į jūrą lietuje...
