Pateiksiu šiek tiek istorijos - 1954 m., švenčiant Ukrainos įjungimo į Rusiją 300 m. jubiliejų, Nikita Chruščiovas perdavė Krymo sritį Ukrainai. Tuo metu gyventojų dauguma buvo etniniai rusai, nors ukrainiečiai sudarė reikšmingą mažumą.
Per vėlesnius dešimtmečius suklestėjo Krymo ekonomika, pusiasalį paverčiant vienu svarbiausiu Sovietų Sąjungos kurortinių regionų, kur suvažiuodavo visos šalies turistai. Tai vystė ir pusiasalio infrastruktūrą.
1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai ir Ukrainai atsiskiriant, šalyje vyko referendumas dėl nepriklausomybės. Tuo pasinaudojus, tais pačiais metais vasario 12 d. buvo įkurta Krymo autonominė respublika. Deja, praėjus pusšimčiui metų, Rusija jėga susigrąžino Krymą.
Apgailestauti tikrai yra dėl ko, nes iki Rusijai prisijungiant Krymą, į jį patekti buvo gan nesudėtinga. Tuo pasinaudoję, mes pasileidome į dviejų savaičių kelionę po Krymą automobiliu. Užteko tik Baltarusijos vizos, poros valandų laukimo eilėje prie sienos, kelių dienų automobiliu ir iš pažįstamų lygumų akimirksniu patekome į rojų.
Turbūt jums, kaip ir man, apie Juodosios jūros perlą – Krymą, teko prisiklausyti iš vyresnės kartos, kuri su nostalgija pamena tuo laiku vieną įspūdingiausių kurortų visoje Sovietų Sąjungoje, į kurį plūsdavo galybė turistų. Per sezoną Krymas ir Juodosios jūros bangos išsiūbuodavo apie 10 milijonų poilsiautojų. O kaip atsilaikyti šio pusiasalio traukai, jeigu kalnai ir kanjonai, uolos, šiltas vanduo ir Juodosios jūros grožis užgniaužia kvapą.
Šiandien Krymas kiek kitoks. Tokios poilsiautojų gausos jis nesulaukia, tačiau nostalgija seniems laikams tebetraukia vyresniuosius, o ir jaunimas ieško pramogų ir egzotikos. Į Krymą traukia ir smalsuoliai, prisiklausę istorijų apie „laiko mašiną“, nukeliančią 20 metų į praeitį vos išlipus iš lėktuvo, traukinio ar automobilio.
Vis dėlto, ieškantys Vakarų Europos kurortuose įprastų patogumų ir publikos Kryme gali kiek nusivilti, paragavę sovietinės „egzotikos“... Nes jos čia dar gausu. Paplūdimiai tikrai neblizga švara, restoranuose ar kavinėse patiekiamas maistas kelia abejonių, tuo labiau, kai ne visų skrandis, su kuriais keliavau, tą maistą atlaikė. Gatvės taip pat apleistos, jomis nuolat šmirinėja šeimininkų apleisti augintiniai.
Vis dėl to kas atvykus į šį gamtos rojų tikrai pradžiugina – tai mažas biudžetas. Net su menkomis lietuviškomis pajamomis čia pasijausi esąs turtingas. Gal tik maisto kainos primena lietuviškas.
Atvykę apsistojome viename viešbutuke visam laikotarpiui, nes radome labai patrauklų pasiūlymą už mažą kainą, todėl nenorėjome rizikuoti, nerasti kitos tokios šiltos vietelės.
O turimas automobilis leido būti mobiliems ir pamatyti pusiasalio grožį nesivaržant. Turbūt reikia paminėti, kad apie jokius išankstinius viešbučių užsakymus, kaip įprasta visoje Europoje, nebuvo nei kalbos, nes ten, kaip ir anksčiau Palangoje, nakvynę randi tiesiog atvykęs į vietą. Taigi gavome puikų kambarėlį vos už 10 eurų dviems, sezono metu.
Jūra buvo iki 10 min kelio pėsčiomis, taigi saulės voniomis, puikiu klimatu bei arbatą primenančiu vandeniu mėgavomės kasdien. O tarp poilsio po saulės vonių pertekliaus grožėjomės nepaprasta gamta.
Beje, turbūt prie kiekvieno įžymesnio objekto sutiksite ne vieną „gidą“, kuris siūlo savo paslaugas ir suokia tą pačią dainelę, kad tik jus apgautų. Suoks kaip lakštingalos apie neva esamą mokestį, jeigu nuspręsite eiti vieni, apie kosminius mokesčius už mašinų aikštelę, jeigu nepasitikėsi jais ir nepaliksi savo turto kokioje nors neva jų teritorijoje, ir kas be ko, apie jų kvalifikaciją ir žinias, kurios paremtos tik turistams pardavinėjimų brošiūrų išmintimi.
O kaip jie jus indentifikuoja? Jeigu keliauji su savo automobiliu, išdavikai numeriai atlieka savo purviną darbą. Su gidų „svetingumu“ susipažinome vos atvykę prie vieno iškyšulio jūroje. Važiuojant į priekį sėdėjo du raudonosiai vyrukai su kamufliažine apranga ir atkakliai mus tikino, kad mes privalome jiems sumokėti, jeigu norime važiuoti į priekį, tik kažkodėl važiuojant atgal jų darbo valandos jau buvo pasibaigę, nes spiritiniam buteliui jau buvo uždirbta. Bet šis įvykis neaptemdė šios kelionės pradžios ir tik pasijuokėme iš svetur atvykusių turistų dalios.
Visų pirma aplankėme Bachčisarajų – miestą, kuris geriausiai žinomas yra dėl buvusių Krymo chanų rūmų. Chano rūmai yra pati populiariausia turistų lankymo vieta Bachčisarajuje. Išlikę senovinio statinio bruožai, išorinių sienų ir Krymo chano kambarių piešiniai primena buvusią Osmanų imperijos didybę.
Taip pat čia yra Didžioji Chano mečetė arba Chan Džami. Manoma, kad mečetė pastatyta 1578 m. Įdomus yra chano haremas. Tai patalpos, kurios antikinėje Graikijoje buvo vadinamos „ginekėja“. Pats žodis „haremas“ iš arabų kalbos reiškia „uždrausta“. Bachčisarajaus rūmuose buvo keturi haremai. Chano rūmų viduje labai gražus interjeras, kuris savo smulkiomis detalėmis primena kinų interjerą. Rūmų apsuptyje yra vidinis sodas.
Kitas labai svarbus objektas yra Čufut Kalė – viduramžių olų miestas–tvirtovė. Šis unikalus miestelis yra įsikūręs netoli Bachčisarajaus. Išsiskiria jis savo uolų gražumu ir unikalumu, o vienas iš gidų mums sakė, kad tos uolos yra buvęs jūros dugnas. Ir iš tiesų gerai įsižiūrėjus į uolas pamatėme kriauklių likučius, sustingusius uolų paviršiuje.
Dar aplankėme uolose įkurtą vienuolyną, į kurį patekti galima tik užsidengus galvą ir užsidėjus ilgą sijoną. Tų skarų ir sijonų yra prie įėjimo ir jos dosniai skolinamos visoms, kurioms reikia, tik jų higiena labai abejotina. Tik reta moteris pliekiant saulei ateis pasiruošusi kaip dera.
Viena gražiausių vietų, kurias mačiau Kryme - Cape Tarhankut. Aš tai vadinu Australijos pakrante, tik sumažinta versija. Nuostabiai gražus jūros, uolų ir stepių derinys. Mums pasitaikė puiki galimybė pasiplaukioti kateriu ir pamatyti uolas iš jūros pusės, ir ši galimybė tą uolų vaizdinį padarė nepamirštamą.
Apskritai kalbant, Krymas visos kelionės metu mane stebino savo unikalumu ir daugialypiškumu. Jo gamtovaizdis ir architektūra yra labai skirtingi. Čia vaikštinėji po uolose iškaltus vienuolynus, čia pavažiavęs truputį burkomis dangstaisi kūną, nes turi galimybę aplankyti musulmoniškąją mečetę. Arba atrandi nuostabių ornamentų Karaimų gatvę ir negali atplėšti akių. O pasiplaukiojus prie sumažintos Australijos pakrantės, pakyli į kalnus taip aukštai, kad žvelgi į vos matomą bangų mūšą.
Garsioji Jalta. Šis Krymo pusiasalio kurortas yra pamėgtas tarptautiniu mastu, nors garsėja rusų turtuolių invazijomis. Brangus ir prabangus miestas. Tačiau pažiūrėti tikrai yra ką. Be galo romantiškai ir unikaliai atrodo ant uolos virš mėlynų Juodosios jūros bangų pakibusi pilis – Kregždutės lizdas. Taip pramintą neogotikinę pilį, pastatytą praeito šimtmečio pradžioje, geriausia apžiūrėti plaukiant jūra. Mes atplaukėme nuo Jaltos centro, gavome pora valandų apžiūrėti pilį ir plaukėme atgal.
Buvusi pilies šeimininkė sniego baltumo pilaitę mėgo vadinti “meilės pilimi”. Formaliai Kregždutės lizdas niekada nebuvo pilis ir niekada neatliko gynybinių funkcijų. Tačiau 1927-aisiais Kregždutės lizdas atlaikė 6-7 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą ir šia pilimi iki šiol gali pasigrožėti visi pageidaujantys. Nuo 1975-ųjų pilyje veikia italų restoranas. Be to, turistai mėgsta čia palydėti saulę.
Aš labai mėgstu meilės istorijas, todėl nepraleisiu progos jos papasakoti ir šį kartą. Labai labai seniai, o tiksliau – viduramžiais, toje pačioje vietoje stovėjo kukli medinė pilis, priklausiusi to meto garsiam Rusijos generolui. Anot legendos, tokią neįprastą pilį, pakibusią ant jūros skardžio, generolas pastatė gražios karo belaisvės garbei, kurią parsivežė po laimėto mūšio ir kurią be galo mylėjo.
Deja, legenda nutyli, ar ta meilė buvo abipusė. Tačiau kartą, grįžęs iš karo sunkiai sužeistas, generolas savo mylimosios neberado namuose. Galbūt ji paspruko kartu su turkų kontrabandininkais... O gal nušoko nuo uolos į jūrą, nesulaukusi ilgai negrįžtančio savo generolo... Niekas nežino, kas tiesa, o kas ne.
Dar viena romantiška vieta Jaltoje – bokšteliais išpuošti Alupkos rūmai, priklausę generolui-gubernatoriui M.S. Voroncovui. XIX a. statyti rūmai tarsi susilieja su juos supančia gamta – kalnais, uolomis. Įspūdingas rūmų interjeras bei rūmus supantis parkas sudaro darnią visumą.
Paskutiniąją dieną Kryme šventėme gimtadienį, šįkart ne mano, bet vis tiek buvo labai smagu. Su pakiliomis emocijomis ir nuostaba dėl šio neregėto krašto grožio palikome dar tada buvusias Ukrainos žemes su viltimi sugrįžti. Tą kartą praleidome pačias įdomiausias atostogas, pabėgę nuo vakarietiškų klišių, kurių dėka Krymas mano atmintyje išliks kaip pats jaukiausias prisiminimas.
Agnė R.
****************************
Šis rašinys yra konkurso „Mieliausia mano kelionėse atrasta šalis“ dalis. Kviečiame ir jus dalyvauti!