Taip pat skaitykite: Kaip lietuvaitės Tanzanijoje karves pirko
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Jauna moteris dar studijuodama teisę Mykolo Romerio universitete pagal mainų programą išvyko į Atėnus, o prieš keletą metų sutikusi savo mylimąjį ten persikraustė visam laikui.
- Kas lėmė tai, kad išvykote gyventi į Graikiją?
Įdomu tai, kad prieš keletą savaičių spaudoje skaičiau straipsnį apie tai, kad Erasmus studentų mainų programa yra prisidėjusi prie milijono kūdikių gimimo ir kad net 27% šioje programoe dalyvavusių studentų išvykę mokytis į užsienį ten rado ir savo antrąją pusę. Na, aš ir priklausau tiems 27-iems procentams, nes su savo vyru susipažinau studijų Atėnuose metu.
Kol buvau Atėnuose, mes su Džordžu bendravome tik internetu ir niekada nebuvome susitikę. Paskutinę mano buvimo Graikijoje dieną, kai jau ruošiausi grįžti į Lietuvą, jis pasisiūlė nuvežti mane į oro uostą. Prisipažinsiu – pabijojau, todėl nesutikau.
Man grįžus į Lietuvą bendravome toliau. Praėjus porai mėnesių supratome, kad mūsų internetinė draugystė pamažu peraugo į šiltus jausmus ir kad mums būtinai reikėjo susitikti. Pirmąjį žingsnį žengiau aš. Nusipirkau bilietus ir nuskridau trims dienoms į Atėnus sutikti savo likimo. Nuo tos akimirkos kai pasimatėme oro uoste, mes jau šešeri metai kartu.
Šiuo metu dirbu vienoje iš pirmaujančių advokatų firmų, kuri specializuojasi skolų išieškojimo srityje. Mūsų pagrindiniai klientai yra bankai, draudimo kompanijos. Taip pat dar dirbu vertėja Graikijos teismuose, esu įrašyta į teismo vertėjų sąrašus bei mokau graikų kalbos.
- Kas Jus labiausiai nustebino atvykus gyventi į Graikiją?
Labai nustebino graikų paslaugumas ir noras padėti, jie labai šilti ir draugiški žmonės. Pamenu, prieš prasidedant studijoms Atėnų universitete, atvykome su drauge keletą savaičių ankščiau, kad susirastumėme butą.
Viename rajone beieškodamos mums reikiamo adreso pasiklydome. Netoliese pamačiusios policijos nuovadą užsukome paprašyti nuorodų, kaip nusigauti iki reikiamos vietos. Ten vienas mandagus policinkas pasisiūlė mus nuvežti.
Iš tikro, šoką sukėlė graikų nepagarba aplinkai, nesirūpinimas ja. Jų pačių namuose viskas blizga, kvepia švara. Tačiau vos peržengę savo namų slenksti jie šiukšlina kur papuola.
Taip pat šokiravo tai, kad Graikijoje galima rūkyti bet kur. Jie čia rūko ne tik kavinėse ar baruose, bet net maisto prekių parduotuvėse, bankuose ar valstybinėse institucijose.
Įstatymas draudžiantis rūkyti viešose vietose yra, tačiau niekas jo nevykdo, į jį nekreipia dėmesio. Tačiau galiu pasakyti, kad pragyvenus čia šešerius metus pastebiu, kad situacija gerėja.
- Daugelyje šalių apie kitataučius sklando įvairūs stereotipai. Ar teko Graikijoje susidurti su kokiais nors stereotipais apie lietuvius?
Graikai žino, kad antroji religija Lietuvoje yra krepšinis. Vos išgirdę žodį Lietuva pradeda kalbėti apie krepšinį, pamini Kazlauską, Sabonį, Marčiulionį, Kleizą, Jasikevičių ir kitus garsius Lietuvos krepšininkus. Jei manęs paklausia, kurią Graikijos komandą palaikau, atsakau, kad tą, kurioje tuo metu žaidžia lietuvis.
Deja, dauguma graikų mano, kad mes kalbame rusiškai. Tada tenka jiems paaiškinti, kad mes lietuviai, kalbame lietuviškai, kad mūsų kalba nėra panaši į rusų ir kad dėl tam tikrų istorinių aplinkybių daug lietuvių moka rusų kalba.
- Jau šešerius metus gyvenate Graikijoje, ten mokėtės, dirbate. Gal galite palyginti Graikiją ir Lietuvą? Kuri jums yra mielesnė gyvenimo, darbo, mokymosi atžvilgiais?
Tikrai negaliu pasakyti, kas geriau. Prisipažinsiu, kol mokiausi Lietuvoje sakiau, kad niekada iš čia neišvyksiu ir niekada netekėsiu už užsieniečio. Čia labai tinka patarlė: neperšokęs griovio, nesakyk „op“.
Lietuva visada bus mano širdyje, visada svajoju čia sugrįžti. Sunku apibūdinti šį jausmą.
Lietuvoje gyvena mano šeima. Labai skaudu, kad tenka matytis tik kartą per metus. Laikas bėga ir kaskart sugrįžus matau, kaip viskas keičiasi, o manęs šalia nėra. Vis priekaištauju sau, kad per mažai su jais bendrauju, bet gyvenimas Atėnuose taip verda ir laikas labai greitai bėga.
Na, o Graikijoje suradau savo antrąją pusę, žmogų su kuriuo esu laiminga.Dirbu darbą, kuris man teikia malonumą, kuriame nuolat tobulėju ir visos mano pastangos yra atitinkamai įvertinamos. Skųstis galiu tik dideliais mokesčiais ir beprotiška biurokratija. Dažnai tai, kaip seksis tavo darbo diena, čia priklauso nuo valstybės tarnautojo nuotaikos.
Na, o dėl mokymosi manau, kad Lietuvoje studentams yra suteikiamos visos galimybės įgyti tiek teorinių, tiek praktinių žinių, tereikia mokytis ir netinginiauti. Jei galėčiau grįžti į studijų laikus, dėčiau dar daugiau pastangų ir pasinaudočiau kiekviena universiteto teikiama galimybe.
Esu baigusi Mykolo Romerio universitetą. Tiesa, dažnai tenka skaityti neigiamų atsiliepimų apie šį universitetą, tačiau mano nuomone yra visiškai kitokia. Universitetas modernus, veikia duomenų bazės, bibliotekoje gausu įvairios literatūros, dėstytojai - tikri profesionalai.
Visą tai įvertinau tik atvykus į Atėnų universitetą ir pamačiusi jų Teisės fakultetą: plakatais apkarstytos ir grafiti išpaišytos sienos, auditorijos purvinos, bibliotekos dirba tik iki pietų, su dėstytojais susiekti neįmanoma, nėra bevielio interneto ryšio, dažnai neįvyksta paskaitos. Na, o dėl pernai vykusio universitetų darbuotojų streiko, studijos kai kuriems studentams prailgėjo visu pusmečiu.
- Gyvenant tokiose skirtingose šalyse turėjote pastebėti skirtumų ir tarp žmonių gyvenančių Lietuvoje ir Graikijoje. Ar mes, lietuviai, labai skiriamės nuo graikų?
Graikijoje labai svarbi yra šeima ir jos narių tarpusavio ryšys. Savaitgaliais jei nueisi pietų metu į taverną, pamatysi didžiausius stalus prie kurių gali sėdėti net keturios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai (10-20 žmonių). Ir visi jie sėdės kartu prie vieno stalo ir bendraus. Lietuvoje tokius šeimos susibūrimus mes darome tik per šventes ir gimtadienius.
Graikai labiau atsipalaidavę, bendraujantys, besišypsantys ir nebijantys rodyti savo jausmų, manyčiau tuo ir skiriasi nuo lietuvių, juk mes esame uždaresni, šaltesni. Mano manymu, mes lietuvaičiai esam kruopštesni ir darbštesni. Taip pat pasižymime punktualumu, nes graikai visada ir visur vėluoja.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte atvykus gyventi į Graikiją? Gal teko susidurti su neigiamu vietinių požiūriu į ten gyvenančius kitataučius?
Didelių sunkumų man pavyko išvengti, nes į Graikiją atvykau jau turėdama planą. Pirmiausia norėjau puikiai išmokti graikų kalbą ir susirasti darbą. Vos persikėlusi į Atėnus, apsygivenau su Džordžu. Tikrai žinojau, kad nenoriu sėdėti namuose ir būti priklausoma nuo vyro, tad reikėjo kuo greičiau judėti į priekį. Labai pagalbėjo tėvai, kurie padėjo man įsitvirtinti. Už tai esu jiems be galo dėkinga.
Sau daviau metus laiko – per tiek turėjau pasiekti savo tikslą. Kasdien mokiausi graikų kalbos, išsilaikiau valstybinį egzaminą ir turėdama tai patvirtinantį popierėlį drąsiai vaikščiojau į darbo pokalbius. Tiesa, daug vaikščioti į juos nereikėjo, nes teigiamo atsakymo sulaukiau labai greitai. Pats pirmas interviu buvo sėkimngas ir toje firmoje dirbu iki šiol.
Su neigiamu požiūriu į kitataučius nesu susidūrusi. Tik man atvykus tiek šeimoje, tiek darbe, tiek tarp draugų buvau priimta draugiškai ir visada jaučiausi mylima. Mano nuomone, nuo mūsų pačių požiūrio ir pasitikėjimo savimi priklauso tai, kaip seksis adaptuotis kitoje šalyje ar kaip tu būsi priimtas. Visada jaučiuosi lygiavertė, niekada neslepiu kas ir iš kur aš esu. Aš didžiuojuosi būdama lietuve.