Ne pats maloniausias jausmas pažintiniais takais vaikščioti užsidėjus kaukę. Nusiimti jos nėra kur, nes pašvietus saulei visi vilniečiai plūstelėjo į gamtą. Nepaisant to, kad Belmonto pramogų parkas uždarytas, automobilių stovėjimo aikštelėje laisvų vietų beveik nėra. Jei pavasarinio karantino metu nuo lankytojų srauto duso Šilėnų pažintinis takas, tai įvedus naujus apribojimus sausakimšas ir Pūčkorių pažintinis takas.
Tiesiai nuo automobilio patraukiu prie kabančio tilto per Vilnelę. Ten vasarą mačiau naują pažintinio tako informacinį stendą, ten jį randu ir dabar. Trumpai pastudijavęs skirtingomis spalvomis pažymėtus maršrutus matau, kad visi jie veda naujai įrengta atkarpa dešiniajame Vilnelės krante. Už Pūčkorių atodangos nusileidus prie Pūčkorių palivarko maršrutai išsiskiria. Galima pasirinkti norimą ilgį pagal jėgas ir norus, nors Pavilnių regioninis parkas tai įvardija kaip likimo pasirinkimą. Iki Pūčkorių atodangos visų laukia vienodas likimas, todėl per daug nesukdamas galvos pasileidžiu siauru takeliu per pievą į viršų vedančių laiptų link.
Šia tako atkarpa anksčiau nesu ėjęs, todėl žingsniuoti visai įdomu. Žmonių čia daug mažiau nei senajame Pūčkorių pažintiniame take. Jei ne tas nedidelis stendas prie kabančio tilto, gal ir aš nebūčiau šio tako atradęs. Maršrutas vingiuoja šlaito viršumi, ratu aplenkdamas stačiašlaites raguvas ir pro medžių šakas parodydamas Pūčkorių atodangą kitu kampu. Visai kaip stende parašyta. Ir panašu, jog metų laikas tam pats tinkamiausias – pro belapius medžius daug geresnis matomumas.
Kaip žaltys besiraitydamas Pūčkorių pažintinis takas praeina pro berželių jaunuolyną, pro tamsų eglynėlį, pro net ir be lapų karališkai atrodančius ąžuolus, kurie man visada primena Dubingius. Piliavietės šlaituose augantys milžinai ten atrodo ypatingai.
Ant žemės sušalę lapai ir apledėję laiptai reikalauja didesnio atidumo – vietomis takas slidus it ledas. Ypač įkalnėse ir nuokalnėse, kurių take netrūksta. Suradęs tokią vietą, kur ir velnias koją galėtų nusilaužti, Pavilnių regioninis parkas pastatė stendą apie raguvas. Tartum sakykla ant raguvos šlaito stovintis stendas keliautojus labiau traukia kaip fotografavimosi vieta nei informacijos šaltinis.
Ši vieta – tarsi apšilimas bijantiems aukščio, kadangi toliau takas veda miške paslėptos regyklos link. Jomis Pavilnių regioninis parkas turtingas. Užtektų nutiesti taką ir parodyti tai, kuo regioninį parką apdovanojo gamta, tačiau įrengta regykla su išpjaustytais Puškino žodžiais yra tarsi tikras pažintinio tako perliukas.
Lai būna ši regykla pagrindiniu akstinu pasivaikščioti nauja pažintinio tako atkarpa, kadangi sekantis objektas vilniečiams ir taip puikiai žinomas. Prieš kurį laiką atnaujinta Pūčkorių atodangos regykla su terasomis ir apžvalgos aikštelėmis bei atokvėpio vietomis Pūčkorių pažintinį taką pakelia į aukščiausią lygą.
Tai vieta, kur galima užsibūti. Ypač, jei oras puikus. Pūčkorių atodangą nuo Belmonto skiria 1,7 kilometro atkarpa, kuri kilusi aukštyn vėliau pradeda leistis. Pūčkorių pažintinis takas pasiekia lenkų įrengtus bunkerius, o prie jų stovintis informacinis stendas pasiunčia į lengvą nokdauną. Prieš tai buvę keli naujo dizaino stendai su 3 maršrutais kažkur dingo ir toliau visa informacija pateikiama seno tipo stenduose. Tačiau didžiausią sumaištį įneša stenduose nupiešta kita Pūčkorių pažintinio tako schema.
Atrodo, tarsi ant seno žemėlapio su senu maršrutu kas nors būtų nupiešęs naują maršrutą, prieš tai neištrynęs senojo. Toks stendas šiek tiek išmušė iš vėžių, bet ne iš tako, todėl mintyse atgaminęs naujojo tako schemą keliauju toliau. Netoli Pūčkorių palivarko esantis tiltas per Vilnelę yra tarsi transporto mazgas, kur sueina ir išsiskiria pėsčiųjų takai. Čia nusileidęs nuo Pūčkorių atodangos į žiedą susijungia Pūčkorių pažintinis istorinis takas. Čia lygiai taip pat susijungia Vilniaus miesto savivaldybės įrengtas Pūčkorių takas. Iki čia ėjęs vienu maršrutu Pūčkorių pažintinis takas išsišakoja į 3 atšakas. Pro čia praveda ir tako aplink Vilnių maršrutas. Jei išėjote šiaip pasivaikščioti – jokių problemų, tačiau norint eiti konkrečiu taku teks gerai pagalvoti.
Pasirinkau vidutinio ilgio maršrutą, kuris pro patrankų liejyklą eina kairiuoju Vilnelės upės krantu. Žmonių čia kelis kartus daugiau nei atodangos viršumi einančioje atkarpoje. Visi mėgaujasi geru oru ir vaizdu į Pūčkorių atodangą iš apačios.
Nenumaldomai artėja Belmontas, o tuo pačiu ir 3,7 kilometro ilgio Pūčkorių pažintinio tako maršruto pabaiga. Iki Pūčkorių atodangos buvę nauji informaciniai stendai dingo su visam ir iki pabaigos jų nebemačiau. Taip ir liko neįmintas Pavilnių regioninio parko pažintinių takų rebusas. Lyg to būtų maža pasiekęs tako pabaigą išsitraukiau telefoną, kuris… išsijungęs. Negi važiuosiu namo be maršruto? Taip pasitaikė proga ne tik taką praeiti kita kryptimi, bet iš rasti spendimą Pūčkorių pažintinių takų raizgalynei.
Pūčkorių pažintinis istorinis takas – tokį pavadinimą radau užrašytą ant vieno stendo ir pasirodė, jog logiškiausia būtų nuo seno čia įrengtą pažintinį taką vadinti būtent taip. Jam priklauso ir visi seno tipo stendai, kurie dabar yra atnaujinti. Juose taip pat vaizduojama tako schema.
Pūčkorių pažintinis takas – naujo dizaino stenduose žymimas takas su 3 ilgių žiedinės formos maršrutais. Norėtųsi, jog Pavilnių regioninis parkas rastų resursų dar keliems stendams pastatyti ir nusiteikimo ženklinimui įrengti. Šis takas niekuo nenusileidžia Šilėnų pažintiniam takui ir kartu su kitais žiniasklaidos pamėgtais takais galėtų sėkmingai grumtis TOP10. Gamtos dovanos – yra labai daug, bet joms, kaip ir visoms geroms dovanoms, reikalingas gražus įpakavimas.