Taip pat skaitykite: Ką lietuvės merginos patyrė gražiausiame Šri Lankos paplūdimyje
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Kelionių patarėjų knygutės pirmą „žvaigždutę“ nupiešia prie pat sienos su Tailandu, įvažiuojant iš šiaurinės jo dalies. Jų siūlymai dažniausiai sutampa dėl būtinybės plaukti lietąja medine valtimi nuo pasienio iki UNESCO saugojamo Luang Prabango. Tai yra dažniausiai turistų pasirenkamas įvažiavimo į Laosą būdas, todėl, nepaisant užsitęsusios kelionės, yra daugybė galimybių susipažinti su pakeleiviais, su kuriais, nenustebkite, nosis į nosį susidursite dar bent keliuose Laoso miestuose.
Tuo tarpu, norint pailsėti nuo turistų ir išbandyti ekstremalius (griežtai rekomenduojamus vengti) ir autentiškus pojūčius, siūlyčiau vietoje lietosios valties, pasirinkti autobusą. Ir tai bus tikrasis Laosas! Be to, nusiderinus autobuso kainą, bus proga sutaupyti nemažai pinigėlių (ypatingai perėjus prie „milijoninės“ banknotų sistemos!). Kalbant apie derybas, siūlyčiau draugą pastatyti prie kitoje gatvės pusėje sėdinčios konkuruojančios keleivinio transporto kompanijos atstovės ir pradėti aukcioną, kas nuveš už mažesnę kainą (juk seniai pripratome kainas numušinėti dvigubai).
Taigi, „tuk-tukui“ nuvežus jus į autobuso stotį, įtaisykite fotoaparatus, nes kartu su viešuoju transportu, raudonąja kaip Lukiškių aikštėje žeme, gali prasieiti karvių šeimyna. Tuomet, prieš įsėdant į autobusą, pasiruoškite ilgai kelionei. Ji tikrai bus ilga, ji tikrai bus kankinanti. Taigi, ko jums reikės: pledų, megztinių, maišelių, vandens ir maisto. Visų pirma, kelionė yra per kalnus (kurių gali būti, kad nematysite, jei važiuosite naktį), todėl nereikia tikėtis Pietums būdingo karščio, visų antra, „VIP“ autobusai dažniausiai turi kondicionierius, kas itin nepageidautina naktį ir ypač sėdint autobuso gale dėl jų keliamo triukšmo ir begaliai šalto vėjo.
Beje, pravartų paminėti, kuo skiriasi „VIP‘as“ Tailande ir Šiaurės Laose – abudu turi panašius standartus: kondicionierius, televizorius, atlošiamos kėdės – tačiau Laose nelabai atsižvelgiama į tai, kokios būklės yra šie autobusų patobulinimai. Jei Tailande „VIP‘inį“ autobusą rasite su auksiniais rėmais, salonu, plazminiu televizoriumi ir kreminės spalvos užuolaidėlėmis, tai važiuojant į Luang Prabangą sėdėsite sulaužytose kėdėse, kur viskas atrodys labai kieta (dėl to pravertu turėti pledą ir megztinius – jei ne pasišildymui, tai bent pasiminkštinimui), o mažytis televizorius labiau bus panašus į vienintelę ir nevykusią dekoraciją, nei naudojimui skirtą aparatą.
Maišeliai - minėjau taip pat maišelius. Neatsitiktinai. Kelias yra vingiuotas 99,9% kelionės, todėl, jei miegodami nesitrankote galva į kokį kietą kampą, būtinai pradėsite skaičiuoti, ar egzistuoja bent dešimties sekundžių atstumas, kurioje nepasitaikytų vingis.
Taigi taigi, kelionė tikrai ilga ir kankinanti (virš 15 val., esant mažesniam nei 300km atstumui), emociškai sekinanti ir galiausiai priverčianti nusigręžti į asketizmą ir susitaikyti su išganymu iš turistinio rojaus. Visgi, iškentėjus šią kelionę, galiu jus užtikrinti, į pasaulį žvelgsite stipresnio žmogaus akimis, o tai jums padės pamatyti Laose būtent tai, ko vėliau dar ilgai ilgėsitės.
Kelionės košmarai iš karto išsisklaidys, kai tik atvažiuosite į Luang Prabangą. Geriausias laikas atvykti – ankstyvas rytas, kai vienuoliai, apsirengę oranžiniais drabužiais, basi, eile išsirykiavę ir nešini krepšelių eis per miestą. Aplink klūpės žmonės, kurie aukos arba maldaus maisto. Tarp klūpančių močiučių nemažai bus vaikų, puikiai ištobulinusių išlaikyti nuolankumo, atgailos ir gėrio išraiškas veide.
Susiradę svečių namus (siūlyčiau išbandyti būtent tokius ne tik dėl mažesnių kainų, bet ir dėl galimybės pamatyti kaip juose gyvena patys šeimininkai su savo šeimomis) ir pailsėję, nepraleiskite visgi galimybės medine valtimi prasiplaukti iki krioklio arba olų. To tikrai turėtų pakakti, kad susipažintumėte su Mekongo upės žavumu ir jos kraštovaizdžio paslaptingumu, atsiveriančiu iš po tiršto rūko.
Pats miestas jus turėtų sužavėti savo nuostabiąja šventykla, prie kurios galite paprašyti būti išleisti, grįžtant iš kelionės upe į olas, bei spalvinguoju turgumi, kuriame ne tik galėsite įsigyti įvairiausių suvenyrų, bet ir sočiai prisivalgyti. Beje, apžiūrint patį miestą, neužkibkite ant vizualinės miesto žemėlapio apgaulės – milžiniškas auksinis bokštas, nupieštas žemėlapyje, viso labo yra mažas bokštelis, stovintis ant miesto kalvos, ir jeigu būtent dėl jo ryžtumėtės atverti savo piniginę, siūlyčiau to nedaryti, ypač kai saulėtekį (pavadinkime tą raudoną tašką migloje – saulėtekiu) galėsite stebėti iš vidurio kalvos nemokamai.
Kalbant apie Laoso ypatybes, tai Luang Prabangas yra vienas turistingiausių miestų Laose, todėl geriausia vieta norint pasijusti ‚toli‘ yra važiuoti į Šiaurę arba į mistiškos „Akmenų lygumos“ platybėse įsikūrusią Siankuano provinciją.
Šiuose vietose yra daug šalčiau, žmonės vaikšto su striukėmis ir kepurėmis, turgūs apšviečiami žvakėmis ir juose nėra plataus maisto pasirinkimo (tiesa, galima rasti tokių produktų, kurių niekad net neišdrįstumėte valgyti, pavyzdžiui – kraujo klane gulinčio dygliuočio). Regiono (ir apskritai – šalies) neturtingumą sąlygoja keliata tarpusavyje koreliuojančios priežastys. Visų pirma, kaip minėjau aukščiau, Šiaurės Laose yra daug šaltesnis klimatas ir aplinkui nėra jūros, todėl čia tikrai neverta tikėtis nei egzotiškų vaisių, nei jūrų gėrybių.
Tiesa sakant, apskritai, yra sunku įsivaizduoti iš ko gyvena šie žmonės, nes raudonosios spalvos žemė tikrai nepanaši į derlingą. Be to, didelę žemės ūkio problemą sudaro tai, kad po Vietnamo karo tik 0,28 procentai žemės ploto buvo išminuota, o turint omenyje tai, kad Amerikiečiai Laosui nepagailėjo 260 milijonų skeveldrinių bombų (!!!), dygliuočių valgymas tikrai nustoja stebinti.
Šiaurės Laoso gyventojai turi mongoloidinių veido bruožų. Jų veidai, apranga, vargingas gyvenimo būdas, aukšti kalnai plačių laukų horizonte – visa tai primena tolimąją Mongoliją, todėl apsilankius šioje provincijoje, galėsite vienu šūviu nušauti du zuikius. Be to, Laosas, neišlepintas turistų yra nuostabi vieta, ieškantiems nuoširdžių žmonių. Jų čia yra apstu. Ypatingą skirtumą pajusite dėl vaikų, kurie apdovanos jus miela šypsena arba, kas ypatingai būdinga Keturiai Šimtai Salų, išlėks iš namų besisveikindami „Sabaidi!“. Ir kas be galo yra malonu, vienintelis dalykas, kurio norės iš jūsų – sumušti delnais.
Tokie pavyzdžiai priverčia iš šono pažvelgti į savo kultūrą, kurioje patarnautojo ir kliento santykis retai kada nuslysta į asmeniškumus, o draugiškumas reiškia tik šypsenos (nebūtinai nuoširdžios) išlaikymą. Antras kultūrinis skirtumas verčia susimąstyti apie patį žmogiškojo kūno supratimą, kur komplimentai, ypatingai skirti žemesnei už akių linijos sričiai, yra tabu.
Tuo tarpu laosiečiai, panašu, kad kūną vertina kaip vientisą ir nedalina jo į padorias arba nepadorias pokalbiui dalis. Bent jau šį pastebėjimą išvedžiau iš to, kad teko gauti šokiruojančių komplimentų iš jauno vienuolio. Šalia pagyrimo draugei apie puikų apsirengimą („you are well-dressed woman“) ir apie švelniai atrodančią jos odą, gavau pagyrimą dėl savo biusto.
Negalėdami patikėti pakrypusio pokalbio eiga ir perklausdami ar jis turi omenyje mano karolius, vienuolis patikslino, kad nėra suinteresuotas moterimis, bet visgi kalba apie krūtis. Ši kultūra tikrai verta gilesnių antropologinių tyrinėjimų! Beje, dar vienas smulkus pastebėjimas, skiriantis mūsų ir Laoso studentus. Pastarieji, tiek vaikinai, tiek merginos, studijų metais, atsisako linksmybių. Antrų pusių ieškojimas, alkoholio vartojimas arba pasilinksminimas klubuose yra atidedamas gyvenimui po studijų, kas savotiškai yra mums priešinga.
Kalbant apie pasilinksminimus Laose, buvau nustebinta, kad jo sostinė Vientianas yra labai tyli. Joje gal smagu pasėdėti kavinėse, pasigrožėti Prancūzijos įtaką architektūrai ir pasifotografuoti prie triumfo arkos arba praleisti puikų pusdienį unikaliame Budos parke, visgi vieta šelionėms yra Vang Viengas.
Tai miestas, apgyvendintas turistų, kurio pagrindinė pramoga – pasiplaukiojimas pripūstomis valtimis, gėrimas be sustojimo ir galūnių laužimas, šokinėjant nuo tramplynų bei supynių į upę. Ilgus metus ši beprotybė vyko dėl konkuruojančių tarpusavyje barų, kurie nemokamai dalijo alkoholį kibirais. Turistų žūtys ir susižalojimai lėmė tramplynų panaikinimą, kas šiek tiek apramino miestelį, tačiau tikrai nesunaikino jo įvaizdžio, kuris toliau traukia pramogų ištroškusius turistus. Visgi, nepaisant įtraukiančių pasilinksminimų, kartais pasidaro liūdna, kad svaigulyje nublanksta tikras Vang Viengo grožis, turtingas savo kalnų grandinėmis ir jose pasislėpusiomis nuostabiomis uolomis.
Taigi, Laosas Laosas. Palikau jį žavėdamasi paprastumu, nuoširdumu ir gyvenimiškomis pamokomis. Jis man dar kartą parodė, kad nuoširdumas yra pagrindinis vedlys gyvenime, kad draugiškumas nieko bendro neturi su etiketu, kad mes, europiečiai vis dar turime daugybę bendravimo barjerų ir kad persikėlimas iš bambukinių į mūrinius namus parodo tik, kad materialios gerovės siekimas užcementuoja ir žmonių širdis. Laosas yra neturtinga valstybė, kurios grožio spindesys miega virš palaidotų bombų, tačiau tikrai negalėčiau pasakyti, kad ši šalis yra neišsivysčiusi – ji tikrai galėtų pamokyti pasaulį kaip reikėtų šypsotis, vertinti šalia esančius žmones ir džiaugtis gyvenimu, neturint daug.