Ko tik neteko prisiklausyti prieš kelionę apie šią šalį: „čigonai, vagys, sukčiai, tinginiai, vargšai... Kur jus velnias neša – apvogs, nurengs, nuaus, kurą išleis...“ Tačiau pakeliavus ir pamačius Rumuniją savomis akimis bent jau man sugriuvo daug išankstinių stereotipų. Per dvi savaites niekas mūsų nesumušė, neapvogė, neapiplėšė, nors keliaudami kemperiu – nameliu ant ratų – nakvojome ir vidury laukų ar tiesiog miesto gatvėje.

Nebuvo jokios rimtesnės konfliktinės situacijos. Net visur zujantys policininkai, kurių ten išties gausu, ir tie sustabdė vienintelį kartą patikrinti dokumentus. O štai gerų įspūdžių – nors vežimu vežk. Ką aplankyti, ką pamatyti, ten gali surasti kiekvienas: puiki gamta, senoviški kaimai ir miesteliai, kalnai, pilys, miestai, galų gale – puikus pajūris.

Saugumas

Stereotipas, kad Rumunija – nesaugi šalis, susiformavo prieš 15–20 metų. Tada ten tikrai būta visko, tačiau to „visko“ būta ir kone kiekvienoje kitoje Rytų Europos šalyje (prisiminkime, kaip kokiais 1994 metais skubėdavome kuo greičiau pervažiuoti Lenkiją, kur siautė visokie pakelių plėšikai). Dabar jau kuris laikas ten gan saugu. Matėme daugybę policijos – ne tik miestuose ar keliuose, bet ir miesteliuose, net kaimuose. Didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsų „Akropolį“ taip pat matėme gausybę apsaugininkų, ne tik bendrose erdvėse, bet ir atskirose didesnėse parduotuvėse. Net viename kempinge pajūryje takais nuolat marširavo pistoletu ir bananu ginkluotas apsauginis. Regis, tai matant, turėtum jaustis nejaukiai, tačiau taip nebuvo ir, kaip minėjau, per porą savaičių jokių incidentų nepatyrėme.

Čigonai

Daugelis turbūt vis dar mano, kad Rumunija – tai šalis, kur didžioji gyventojų dalis – čigonai. Taip nėra. Dar daugiau – čigonai (arba romai) šalyje sudaro mažumą. Statistikos duomenimis, apie 90 proc. iš daugiau nei 19 milijonų gyventojų yra rumunai, su čigonais neturintys nieko bendro, apie 6,5 proc. gyventojų – vengrai ir tik apie 2,5–3 proc. (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus skaičius) – čigonai.

Beje, vasaromis jie pasklinda po visą Europą, neaplenkdami ir Lietuvos, kur pakelėse bruka visokį šlamštą pravažiuojantiems ir verčiasi kitokiais ne visai legaliais būdais. O pačioje Rumunijoje keliaudami čigonus matėme vos keletą kartų, porą kartų jų vaikai buvo priėję paprašyti išmaldos. Ir viskas. Na, o tikrieji rumunai, kurie save tokiais laiko, pavadinti čigonais, sako, netgi supyksta. Tačiau su turistais rumunai bendrauja labai maloniai, šiltai. Nors užsienio kalbas mokančių sutikome labai nedaug, tačiau net ir nemokėdami stengiasi padėti kuo galėdami arba ieško to, kas galėtų susišnekėti.

Ekonomika

Rumunija laikoma viena skurdžiausių Europos Sąjungos, į kurią ji įstojo 2007 m., narių. Nenorėdamas skaitytojų varginti sausais skaičiais apie BVP ir pan. tik pasakysiu, kad 2012 metais vidutinis darbo užmokestis šalyje siekė apie 1243 litus, o nedarbo lygis buvo 7,6 proc. Nedidelis nedarbas aiškinamas tuo, jog Rumunijoje gausu įvairios pramonės – eksportuojami automobiliai, maisto produktai, karinė produkcija, metalurgijos gaminiai, drabužiai ir gausybė kitų prekių.
Keliauti po šalį nėra brangu. Maistas šalyje kainuoja panašiai, kaip Lietuvoje, gal netgi šiek tiek pigiau. Dyzelinio kuro litras kainuoja apie 5 litus, A95 markės benzino litras – irgi beveik tiek pat. Kambarį pajūrio kurorte galima susirasti už 70–100 litų, o namelį kempinge pernakvoti keliaujant – už 40–70 litų. Tad lietuviška kišenė klajones po Rumuniją pakelia be didesnių stresų.

Pajūris

Kažkodėl dauguma lietuvių, norinčių pailsėti tuose kraštuose prie Juodosios jūros, mieliau renkasi Bulgariją. Rumunija tokiam poilsiui tarsi neegzistuoja. Tačiau puikų pajūrį turi ir ji. Dar daugiau – krantas ne uolėtas, paplūdimys – panašus kaip prie mūsų Baltijos. Šalia uostamiesčio Konstantos yra kurortas Mamaja – kiek panašus į mūsų Palangą. Jis siaurame žemės ruože tarp jūros ir ežero driekiasi keletą kilometrų ir visas apstatytas viešbučiais, pensionais, kempingais. Gali rinktis pagal norą ir kišenę. Kurortas sparčiai tvarkomas, jau rekonstruota centrinė gatvė, pėsčiųjų promenada centre, o ir pakraščiai pastebimai keičiasi. Paplūdimyje gali nemokamai gulėti ant savo rankšluosčio, gali išsinuomoti gultą ar skėtį.

Čia pat veikia barai, picerijos, poilsiautojams siūloma paplaukioti laivu, papramogauti vadinama vandens raketa. Veikia didžiulis vandens parkas. Žodžiu, paslaugos panašios kaip ir bet kuriame kitos šalies kurorte.

Be to, Mamaja garsėja lyno keltuvu: už 20 lėjų gali persikelti iš kurorto pakraščio į jo centrą kabinoje virš namų stogų. Šalia kempingo, kuriame buvo apsistoję, veikė savitarnos restoranas – tokie kurorte gan populiarūs. 3 žmonių šeima sočiai papietauti gali už 40–60 litų, ir visa tai – vos 50 metrų nuo paplūdimio.

Transilvanijos sostinė – Klužas Napoka

Pirmas kiek rimtesnis stabtelėjimas buvo antrajame pagal dydį Rumunijos mieste Kluže Napokoje (Cluj Napoca). Tai Transilvanijos regiono, garsėjančio grafu Drakula ir viskuo, kas su juo susiję, sostinė (apie Drakulą – kiek vėliau, kitoje dalyje).

Dvigubą Klužo Napokos pavadinimą miestas gavo palyginti neseniai, 1974 m. Iki tol jis buvo vadinamas Klužu, dar anksčiau – vengriškai Kolozvaru ir vokiškai Klauzenburgu. Beje, vengrų ir šiandien čia gyvena daug – iš maždaug 340000 gyventojų jų yra apie 50000. Klužas Napoka garsėja kaip labiausiai studentiškas miestas visoje Rumunijoje – čia veikia bent šeši valstybiniai universitetai ir dar keletas privačių.

Turtinga istorija pasižymintis Klužas Napoka gali didžiuotis ir išlikusiu jaukiu senamiesčiu, beje, gan gerai sutvarkytu. Iš kitų 18–19 a. pastatų miesto centre išsiskiria Nacionalinis teatras, vakarais dar ir įspūdingai apšviečiamas. Istorinėje miesto dalyje vasarą beveik nuolat vyksta įvairūs festivaliai, koncertai ir kitokie renginiai. Mums teko stebėti sunkiojo roko koncertą, surengtą pagrindinėje miesto aikštėje šalia paminklo rumunų ir vengrų karaliui Matejui.

Druskos kasykloje – pramogų parkas

Pasivaikštinėjus po šurmuliuojantį Klužą Napoką, toliau keliavome link Turdos druskos kasyklų (Salina Turda). Druska čia buvo kasama nuo gilios senovės iki pat 20-o amžiaus, kol jo pabaigoje kasykla baigė savo darbą ir buvo pritaikyta turizmui. Ir pritaikyta tikrai sumaniai: čia galima rasti ne tik haloterapijos centrą ar senoviškus druskos kasimo eksponatus, bet ir didžiausioje kasyklos patalpoje, esančioje kelios dešimtys metrų po žeme, įrengtą savotišką futuristinį pramogų parką.

Apima savotiškas jausmas, kai giliame požemyje tau siūlo pažaisti boulingą, mini golfą, stalo tenisą ar netgi pasisukti apžvalgos ratu. Dar kitoje požeminėje erdvėje tyvuliuoja nedidelis ežerėlis, čia galima pasiirstyti valtele.
Turistams pritaikyta Turdos druskos kasykla

Senu, bemaž kilometrą vedančiu tuneliu iš kasyklų galima išeiti į Turdos miestelį, na, o šalia automobilių parkingo veikiančiose suvenyrų parduotuvėlėse jums pasiūlys pačios įvairiausios druskos.

Pats Turdos miestelis didesnio įspūdžio nepaliko. Tačiau lankantis jame, galima pasukti dar kelis kilometrus į šalį ir aplankyti Turdos tarpeklį (rumuniškai Cheile Turzii). Tai apie 3 km ilgio ir iki 300 m aukščio siekiantis įspūdingas kanjonas, kur galima pasivaikščioti įrengtu specialiu taku.

Sigišoara – Transilvanijos perlas

Pasidairę Turdos apylinkėse, atkeliaujame iki Sigišoaros. Puikiai išsilaikęs nedidelio miestuko senamiestis 1999 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 12-e amžiuje vokiečių įkurta Sigišoara garsi savo citadele, iki mūsų dienų išlikę 14 iš 21 buvusio jos bokštų. Transilvanijos perlu vadinamoje Sigišoaroje gimė ir augo garsusis Vladas Tepešas, išgarsėjęs Drakulos vardu. Namas, kur jis gimė ir gyveno, pačiame miesto centre. Visai netoli to namo – garsieji mediniai uždengti studentų laiptai, kuriais moksleiviai iš ant kalvos esančios mokyklos pasiekdavo miesto centrą. Beje, mokykla ten veikia ir šiais laikais.

Vienas iš Sigišoaros simbolių – Laikrodžio bokštas. Laikrodyje yra septynios medinės judančios romėnų dievų statulėlės, atitinkančios savaitės dienas. Nišoje greta laikrodžio galima išvysti figūrėles, simbolizuojančias Dieną ir Naktį, Teisingumą, Pasaulį, Įstatymus ir kt.
Amatininkais garsėjusioje Sigišoaroje kiekviena meistrų gildija turėjo prižiūrėti kažkurią dalį gynybinės sienos, jų žinioje buvo ir gynybiniai bokštai. Ir šiandien galima aplankyti Audėjų, Siuvėjų, Batsiuvių ir kitus išlikusius bokštus.

Šaltinis: www.platumos.lt