23 metų Ieva skraido ne vien tik savo malonumui, ji aviacijos teikiamais džiaugsmais dalijasi ir su keleiviais. Ieva neslepia, kad daugelis keleivių nustemba išvydę jauną pilotę ir dar moterį, bet čia pat priduria, kad skraidančių moterų – vis daugiau. Jaunoji pilotė DELFI pasakojo, kiek laiko užtrunka išsilaikyti piloto licenciją, ar tai brangus malonumas ir kur skraidant Lietuva jai atrodo pati gražiausia.
– Kada pirmą kartą susidomėjote pilotavimu? Kaip nusprendėte tuo užsiimti?
– Išties didelę dalį vaikystės praleidau aerodrome. Matydavau, kaip skraido mano tėvelis, vėliau ir brolis. Tokia mintis, kad skraidysiu ir aš, nekildavo. Kai buvau septyniolikos, labai spontaniškai kilo klausimas: „Ar galėčiau ir aš pabandyti?“ Mintyse tyliai galvojau: „Gerai, nepavyks, tai nepavyks, neskrisiu, tai neskrisiu.“
Tikrai norėjau tai išbandyti ir kitą dieną jau buvau aerodrome ne stebėdama kitus, o laukdama pirmosios savo pamokos. Pamokoms įsibėgėjus supratau, kad skraidymas yra TAI, ko niekada nepaleisiu. Žinoma, streso buvo, rankos prakaitavo, žandai raudonavo, vis dėlto buvau dar moksleivė. Į skraidymą žvelgiau drąsiai, mokiausi kiek tik įmanoma daugiau. Turėjau puikų instruktorių, kuris mane mokė su dideliu entuziazmu ir kantrybe. Pamokos davė savo vaisių – licenciją išsilaikiau tikrai greitai. Užtrukau kelis mėnesius. Džiaugiuosi brolio ir šeimos palaikymu, skatinimu, kad judėčiau tik pirmyn. Tikriausiai šeimos palaikymas kiekvienam suteikia sparnus.
– Ar dabar tai jūsų darbas, ar labiau laisvalaikio praleidimo būdas?
– Visada sakau, kad negaliu to vadinti darbu, nes tai teikia per didelį malonumą. Bet taip, tai užima didžiąją mano laiko dalį.
– Ar sudėtinga išsilaikyti piloto licenciją? Kiek metų ją turite?
– Visas mokymo etapas iki mano pirmojo savarankiško skrydžio prabėgo akimirksniu. Manau, tai nėra sudėtinga, jei žmogus yra tvirtai pasiryžęs, turi pakankamai laiko ir noro. Skraidau nuo 2012 metų. Tais metais išsilaikiau ultralengvojo orlaivio licencią asociacijoje „Pilotai.lt“, kurios idėją – supažindinti žmones su aviacija, puoselėjame kartu su broliu. Vėliau, 2015 m., – PPL (Private Pilot License). Tai licencija, su kuria galiu skraidinti daugiau nei du keleivius.
– Su kokiais sunkumais tenka susidurti pilotuojant lėktuvą?
– Norėtųsi skraidyti kasdien, tačiau mūsų klimato juosta diktuoja savo taisykles. Ir dėl prastų oro sąlygų nekylame taip dažnai, kaip norėtume.
– Jei lėktuvas sugenda – ar yra gedimų, kuriuos mokate pataisyti pati?
– Na, manau, kad galiu tik identifikuoti gedimą, nuspėti, kas yra ne taip (jei taip būna). Labai norėčiau pati pataisyti, bet visi mechaniniai darbai, susiję su lėktuvais, atliekami patikimų licencijuotų mechanikų.
– Daugelis mano, kad aviacija yra prabangus užsiėmimas, na kaip koks golfas. Ar tai tiesa?
– Net neįsivaizduoju, kiek gali kainuoti golfo žaidimas, tačiau tikrai žinau, kad yra daug brangesnių užsiėmimų nei aviacija. Neteigiu, kad tai yra labai pigu, tačiau skraidymas ultralengvaisiais orlaiviais leidžia kiekvienam prisiliesti prie aviacijos. Tarkim, skraidymas akrobatiniais lėktuvais yra maždaug tris kartus brangesnis užsiėmimas. Valanda skrydžio ultralengvuoju orlaiviu gali kainuoti nuo 60–140 Eur, o akrobatiniu lėktuvu – 300–400 ir daugiau. Priklauso nuo orlaivio tipo. Galime tik įsivaizduoti, kiek kainuoja mokytis skraidyti laineriais, naikintuvu ar važiuoti formule.
– Ar skraidote tik savo malonumui, ar lėktuvas tapo jūsų transporto priemone? Kur dažniausiai skrendate?
– Skraidau ne tik savo, bet ir kitų malonumui. Nuo 2013 metų nesu pakilusi viena, savo malonumui. Visus šiuos metus skraidinu žmones, kurie nori susipažinti su aviacija, kuriems artimieji padovanojo skrydžio dovanų kuponą. Tai mane džiugina dvigubai. Matant laimingas šypsenas, žinutes, kurias atsiunčia po skrydžio – tai yra malonumas. Be abejo, tai gali būti puiki transporto priemonė, jei tikslą reikia pasiekti dvigubai greičiau nei automobiliu. Su automobiliu nuo Kauno iki Palangos važiuotume maždaug 2-3 val., tuo metu su lėktuvu tikslą pasiektume perpus greičiau, beveik per valandą. Kartais (jei oro sąlygos „mūsų pusėje“) – net greičiau.
– Kur dažniausiai skraidote? Kur vaizdai iš dangaus patys gražiausi?
– Dažniausiai skraidau Kaune, pačiais gražiausiai maršrutais – Kauno marios, Pažaislio vienuolynas, Kauno senamiestis. Aleksoto Dariaus ir Girėno aerodromas, drįsčiau teigti, yra viena gražiausių vietų Europoje. Vos pakilus matyti visas senamiestis, Kauno panorama, miškingi kraštovaizdžiai, vingiuotos upės. Taip pat džiaugiamės, kaip gražėja ne tik Kaunas, bet ir įsibėgėja darbai aerodrome: išlygintas kilimo/tūpimo takas, gerinama infrastruktūra ir bendras aerodromo vaizdas. Sulaukiame vis daugiau turistų, atskrendančių būtent į Kauno Dariaus ir Girėno aerodromą (paskutiniai lankytojai – 12 orlaivių iš Vokietijos).
– Galimybė iš Kauno į Palangą nuskristi per valandą skamba išties viliojančiai! Ar dažnai atostogaujantys lietuviai kreipiasi į jus dėl tokios kelionės?
– Iš tiesų tolimesni skrydžiai yra retesni nei vietiniai, virš Kauno apylinkių. Tačiau pradėjus siūlyti tokias keliones į kitus miestus, susidomėjimas išaugo.
– Jūsų patirtis įkvepia – nuo ko pradėti norintiems skraidyti kaip jūs? Kiek laiko reikia turėti norint išsilaikyti licenciją?
– Pradėti reikėtų nuo tikslo turėjimo. Ar norite siekti karjeros aviacijoje, ar skraidyti tik savo malonumui? Pavyzdžiui, norint skraidyti savo malonumui su ultralengvaisiais orlaiviais nereikalinga sudėtinga medicininė apžiūra, užtenka ir vairuotojo medicinos pažymėjimo. Bazinis mokymas trunka 26 valandas, per šį laiką žmogus įgauna pagrindus. Žinoma, reikėtų valandų pakaupti.
Norint skraidinti keleivį reikia turėti 50 skrydžio valandų – skrendant kaip orlaivio pilotui. Prieš praktinį skrydžio egzaminą yra egzaminuojamos teorinės žinios. Kiek tai užtruks – priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai, tačiau tris, keturis kartus per savaitę rasti laiko skrydžiams būtų puiku! Tuomet ir mokymas progresyvesnis, ir iki finišo neužtruksi taip ilgai.
– Dainuojama, kad dangaus reikia berniukams, o kaip mergaitėms? Tikiu, kad vis atsiranda tokių, kuriuos nustebina moteris, pilotuojanti lėktuvą. Kaip reaguojate į tokius pastebėjimus?
– Reikia ir mergaitėms, net labai! Kuo toliau, tuo daugiau moterų įsitraukia į aviaciją ir „užsikrečia“ šia priklausomybe. Moterų aviacijoje vis daugėja, o tai labai džiugina. Reaguoja visi tikrai labai skirtingai, tikriausiai juokingiausios situacijos būdavo tada, kai buvau daug jaunesnė, vos 18 metų jau skraidinau pirmuosius keleivius. Nepaisant to, niekas neatsisakydavo skristi.
Vienas ryškiausių prisiminimų, kai sutikau keleivį, aprodžiau jam lėktuvą, stengiausi viską kuo išsamiau papasakoti ir supažindinti su mūsų skrydžiu. Kai įsodinau į lėktuvą, jis rimtai pažiūrėjęs į mane paklausė „o kur pilotas?“ Šį klausimą palydėjo mūsų abiejų juokas, kai pasakiau, kad pilotė – aš, buvo dar daugiau juoko. Bet kokiu atveju labai džiaugiuosi, kai keleiviai pasitiki ir tokių situacijų kyla kuo toliau, tuo mažiau.
– Kokio amžiaus buvo jauniausias jūsų keleivis? Nuo kelerių metų galima skristi tokiu lėktuvu keleivio vietoje?
– Nuo kelerių metų vaikas gali skristi – sprendžia tėvai, jei jo amžius tikrai mažas. Jauniausi buvo du nuostabūs keleiviai, abiem buvo 4 metai.
– Populiarioje FB grupėje, kurioje žmonės ieško/siūlo galinčių pavežti iš taško A į tašką B, jūs pasiūlėte skristi iš Palangos į Kauną – ar greitai atsirado norinčių? Ar nebaisu skraidinti nepažįstamuosius? Juk išlaipinti iš lėktuvo nėra taip paprasta, kaip iš automobilio.
– Tai tikriausiai vienas geriausių mano pasiūlymų „Facebook“. Norinčių atsirado ne tik greit, bet ir labai daug. Apie 30 žmonių parašė asmeninę žinutę. Ar baisu? Nežinau, net nepagalvojau. Per savo skraidymo metus sutikau labai daug įvairiausių žmonių. Manau, kad ne, nebaisu. Dar niekada nėra buvę noro kažką išlaipinti, tikiuosi to ir nebus.
– Esate baigusi orperinį dainavimą, ar dainuojate skrisdama?
– Šio klausimo sulaukiu labai dažnai, kai žmonės sužino, ką veikiu, be skraidymo. Paprašyta esu dainavusi keletą kartų. Jei dažniau skraidyčiau viena, manau, dažniau ir dainuočiau. Ką labai mėgstu daryti, tai ne pati dainuoti, o keleiviams leisti pasiklausyti muzikos skrydžio metu. Daug kas tikrai nustemba.
– Operinis dainavimas, kaip ir aviacija, reikalauja didelio susikaupimo ir nuolatinio įgūdžių lavinimo – yra nemažai panašumų. Jus gyvenime žavi disciplina?
– Labai taiklus pastebėjimas. Mokantis operos dainuoji kasdien ir balso aparatui negali leisti „užmigti“. Kuo dažniau dainuoji ir lavini balsą, tuo greičiau tobulėji. Tiek skraidydama, tiek dainuodama turėjau puikius mokytojus. Net dainavimo paskaitose profesorė visas pastabas aiškindavo aviacijos terminais, tai man suteikdavo stimulo ir taip dirbti būdavo dar įdomiau.
Gaila, bet mokslo metais būdavo ganėtinai sudėtinga važinėti į Kauną skraidyti, tai vykdavo dažniausiai savaitgaliais ir tų savaitgalių tikrai labai labai laukdavau. Laukiu ir dabar, turbūt taip bus amžinai, tokia jau ta priklausomybė. Taip, mane tikrai žavi disciplina. Tik esant disciplinuotam ir užsispyrusiam pasiekiami visi didžiausi tikslai. Nieko labai didaus dar nepasiekiau, tačiau tikiu, kad viskas, nuo menkiausių iki didžiausių norų, pildosi tik dėl sunkaus darbo, disciplinos ir užsispyrimo. Dainuoti, skraidyti buvo mano svajonės. Džiaugiuosi galėdama toliau svajoti apie didesnius tikslus ir tikėti, kad vieną dieną tai išsipildys, nors svajonės ir nerealaus masto. Nuoširdžiai visiems skaitantiems linkiu sparnuotų svajonių ir jų išsipildymo!