Lietuvė apie gyvenimą svetur: savižudybė čia retas reiškinys

Pasak režisierės ir teatro savininkės Lindos Urbonavičiūtės, Gruzija yra saulės kraštas, kuriame kone visi moka gražiai dainuoti, šokti liaudies šokius ir deklamuoti Galaktijono ar Šoto Rustavelio eiles.

38-erių lietuvė Tbilisyje mokosi ir dirba jau šešerius metus.

– Kaip susiklostė, kad gyvenimui ir darbui pasirinkote būtent šią šalį?

– Į Gruziją atvykau dėl studijų. Norėjau studijuoti teatro režisūrą. Kadangi visas mano gyvenimas susijęs su teatru ir kilusi aš iš teatrinės šeimos, ir esu Stanislavskio sistemos „vaikas“, man norėjosi pasisemti kitokios metodikos, gauti kažko naujo bei įsitikinti, kad esu gabi ir verta eiti teatro režisūros keliu. Teko tiek girdėti, tiek skaityti apie Gruzinišką teatro mokyklą, tradicijas. Tai man atrodė labai įdomu, tad pasitaikius progai nusipirkau bilietus ir atvykau. Sprendimas pasirinkti studijų laiką buvo kaip stebuklas. Tik kas ketveri metai renkamas režisūros kursas, kuriame suteikiama galimybė studijuoti ir rusų kalba.

Tad susirinkus visą man reikiama informaciją: kokie reikalavimai egzaminams, kokių dokumentu reikia norint dalyvauti stojamuosiuose, grįžau į Lietuvą. Po mėnesio grįžau atgal į Tbilisį, dalyvavau stojamuosiuose egzaminuose ir įstojau. Stojančiųjų buvo virš poros šimtų, o vietos tik šešios. Tad jaučiausi ir laiminga, ir savo vietoje, ir verta šių studijų.

– Tad prieš atvykdama jau žinojote kas Jūsų čia laukia?

– Na, nelabai žinojau. Saulėta Gruzija ir svetingi gruzinai, tačiau tai žino visi. Dar buvo tekę girdėti, kad jie laukiniai, ir kad elektra pas juos tik porą kartų dienoje. Ir kad nelabai civilizuoti, bet iš esmės aš nesu tas žmogus, kuris tiki panašiomis kalbomis. Skridau kaip į normalią šalį, kurioje tikėjausi rasti tai ko ieškau.

– Gruzija su Lietuva palaiko gražius ir draugiškus santykius. Tačiau kokią nuomonę apie lietuvius turi susidarę patys gruzinai, ar išties lietuvius jie labai gerbia ir vadina savo broliais?

– Gruzinai myli visus! Man neteko sutikti nei vieno latvio, ukrainiečio, lenko ar net rumuno, ar kitokios šalies tautiečio, kuriems po atsakymo iš kokios jis šalies, gruzinas neatsakytų, kad jis jo brolis, ir kad jam patinka jų šalis. Ir tikrai daug kuriozinių situacijų būna. Kas liečia lietuvius, latvius ir estus, dažniausiai būna taip:
– Jūs iš kokios šalies?, – klausia gruzinas.
– Iš Lietuvos!,– atsakau aš.
– Aaa, pribaltika. Žinau, žinau. Girdėjom, kad jūs mus labai mylite. O sovietmečiu kokie geri laikai buvo, galėjom skraidyti kur norėjom. Palauk, o aš kada pas jus ten buvau... (bando prisiminti metus), oi gerai buvo, Ryga gražus miestas, – atsako gruzinas.

Tai dažniausiai pasitaikanti situacija, bet būna visko. Ir tikrai yra tekę sutikti žmonių, kurie puikiai žino Lietuvą ir jos istoriją.

– Kokie pagrindiniai kultūriniai skirtumai tarp gruzinų ir lietuvių? Kuo mūsų kultūros skirtingos ir kuo panašios?

– Na, tai saulės kraštas. Ir savaime suprantama, kad čia žmonės tiesiog linksmesni, atviresni ir labai lengvai bendraujantys, garsiai kalba, dažnai juokiasi, dažnai ir apsikabinę. Savižudybė čia itin retas reiškinys. Praktiškai visi moka gražiai dainuoti, šokti savo liaudies šokius ir deklamuoti Galaktijono ar Šoto Rustavelio eiles.

Būna, kai sėdi sau restorane, valgai, ir staiga, kad užtrauks kokią liaudies dainą sėdintys prie gretimo staliuko, kuri dažniausiai apie tėvynę. Padainuos iš širdies, dar tostą pasakys, išgers ir toliau sau sėdi. Ir tai čia normalu. Nei išskirtinė proga, nei įvykis. Arba eina sau gatve jaunimas ir dainuoja. Ir gerai jiems, ir jokių kompleksų. Aišku labai sparčiai ta „Europa“ veržiasi į šitą šalį, daro įtaką. Ir vis rečiau, ir rečiau žmonės dainuoja.

Norisi jiems būti europiečiais, bet iš tikro visa tai susiję su tuo, kad jiems reikia vizų tam, kad keliautų po pasaulį, o vizos išduodamos ne taip jau ir lengvai. Situacija kol kas ne kritinė, bet tai tik laiko klausimas. Kai aš čia atvykau nebuvo didelių prekybos centrų, o dabar kasmet vis nauji ir nauji. Džiugina bent tai, kad juos stato miesto krašte, o mažytės parduotuvės, kurios dirba 24 valandas per parą, dar neišnyko, ir panašu, kad dar gyvuos.

Kai kuriose srityse Gruzija kur kas labiau pažengusi. Geriau aprūpinta saugumo sistema, mažas nusikalstamumas, daug pay-boxsų – jie buvo ir prieš šešerius metus, kai atvykau, ir tikrai labai palengvina gyvenimą.

– Ar Gruzijoje yra įdomių ir lietuviams neįprastų tradicijų? Valgių?

– Giliosios, tikrosios tradicijos, deja, nyksta, manau kaip ir visur. Norit išgirsti? Atvykite į Gruziją, keliaukit į kalnus, prašykit, kad papasakotų apie Svanetiją. Bus istorijų, kurios sukels ir juoko iki ašarų, ir skausmo virpinančio širdį.

O štai virtuvės asortimentas tikrai labai didelis. Maistas tikrai sunkus, bet gardus. Daugiausia tai miltiniai patiekalai ir mėsa, taip pat žalumynai ir graikiški riešutai visokiuose pavidaluose.
Gan dažnai manęs prašo papasakoti apie gruzinišką virtuvę. Bet, tiesa pasakius, nuo to, kad išvardinsiu pavadinimus ar ingredientus, ar bandysiu nupasakoti chinkalio formą niekas nepasikeis, nes jūs manęs vis tiek klausite – kas tai? Tada aš atsakysiu, kad tai kaip koldūnai, tik dideli ir klostuoti, ir valgomi rankomis, ir kad gruzinai juos taip mėgsta, kad net jų paveikslus išsikabina namuose.

O kai nuvyksta į svečią šalį ir jei tik aptinka gruzinišką restoraną, ir net jei būna sočiausiai privalgę vos ne prieš penkias minutes, vis tiek užsuka ir užsisako bent dešimt chinkalių. O išėję dar pasako: „Oi ne, pas mus net blogiausia užkandinė dešimt kartų geriau gamina.“

Tbilisyje yra net keli lietuviškos duonos gamintojai, bet tos duonelės skonis visai kitas, nes miltai ne tokie. O štai estiškos duonos gamintojai miltus atsiveža iš Estijos. Tad kai man norisi juodos duonos – perku būtent estišką. O kai kas iš artimųjų manęs klausia ką atvežti iš Lietuvos, sakau: „ Man prašau bent ketvirtį „Ajerų“ duonos, o viso kito čia tikrai apstu.“

– Daugeliui Gruzija asocijuojasi su visų taip mėgstamais šašlykais ir geru vynu, tačiau ko gero pagyvenus ilgiau pamatai tikrąjį šalies veidą. Su kuo Jums asocijuotųsi Gruzija ir kodėl?

– Saulė, saulė ir dar kartą saulė. Ir dar kalnais, juk sakoma, kad geriau už kalnus gali būti tik kalnai. Na, ir dar atviri žmonės, šypsenos veide. Čia dažniau žmogus žmogui draugas nei priešas. Štai prieš kelias savaites man per žioplumą, pamiršus išjungti automobilio salone šviesą, nusėdo akumuliatorius. Ateinu ryte – automobilis neatsidaro. Užeinu į šalia esančia mažutę maisto prekių parduotuvėlę ir paklausiu pardavėjo ar žino, gal kas aplink iš kaimynų mašinose susigaudo ir galėtų pagelbėti. Jis man pasako, kad netoliese stovi taksistas, kuris viską žino, viską moka.

Ateinu į nurodytą vietą – taksisto nėra. Užeinu į šalia esančią kitą mažutę krautuvėlę, paklausiu ar nežino to taksisto, o nors praėjo vos porą minučių, jos jau, kad aš jo ieškosiu. Pasako, kad eičiau prie mašinos, tuoj ateis. Ateinu prie savo automobilio, o ne taksistas, bet to taksisto pasiųstas žmogus jau sukiojasi. Taksistas negalėjo – atsiuntė draugą. Tas draugas, lyg senas mano pažįstamas ne tik išsprendžia mano automobilio problemą, bet suranda dar vieną gedimą, nuveža mane kartu su mano mašina pas patikimus meistrus, ir viskas susitvarko. O viskas dėl to, nes girdėjo, kad aš režisierė, o jis myli teatrą.

Kaip bebūtų gaila, man buvo panašių nutikimų ir Lietuvoje, bet beveik visais atvejais, pagalbos reikdavo vos ne išsiprašyti arba kviestis vilkiką. Tai ne akmuo į savo kiemą, tai tik pavyzdys to, kiek čia žmonės laisvesni, artimesni ir vienas kitam ir malonesni.

– Visgi jei paprašyčiau apibūdinti tikrą gruziną (nuo išvaizdos iki būdo savybių), koks jis būtų?

– O ar galite apibūdinti tikrą lietuvį? Aš negaliu. Žmonės visokie, tikri gruzinai būna net blondinai ir mėlynakiai, ir, beje, jie tikresni už tikriausius, bet tokių labai reta.

Šalis skirstoma į regionus. Pagal regionus skiriasi ir žmonės. Dar priklauso nuo to, kas ,,pro šalį praėjo“, kai buvo bandoma Gruziją užkariauti – nuo mongolų iki turkų. O istorijoje karų tikrai daug buvo. Dar priklauso kokios etninės mažumos viename ar kitame regione, ir kas „kaimynai“, turiu galvoje artimiausią pasienio zoną. Ir dar nuo kraštovaizdžio priklauso – iš kalnų dažniau žemesnio ūgio, iš lygumų – aukštesnio stoto.

– Ką patartumėte norintiems aplankyti šią šalį?

– Jauskis kaip namuose, bet niekada nepamiršk, kad esi svečiuose. Čia iš esmės viskas taip pat, bet viskas visai kitaip. Yra čia visko ir gero, ir blogo, kaip ir visur.

– Kokie tolimesni planai? Ketinate likti Gruzijoje?

– Dabar aš esu čia, baigiau bakalaurą, vėliau įstojau i magistrą, kurį baigsiu šiais metais. Pabaigusi laikysiu stojamuosius egzaminus į doktorantūrą. Dar įkūriau čia mažutį savo teatrą. Viskas ne taip paprasta, kaip skamba. Visas mano buvimas šioje šalyje iš esmės susijęs tik su mano profesine veikla.

Nesukūriau ir neketinu čia kurti šeimos. Esu pasaulio žmogus. Nemažai keliauju. Bet kaip bebūtų, visada bandysiu susidėlioti savo gyvenimą taip, kad bent keletą mėnesių per metus būčiau Gruzijoje. Ši šalis turi savo nenusakomą trauką. Būna taip, kad dar tik įlipai į lėktuvą, keliauji į Lietuva, į mylimą Vilnių, į gimtinę, pas savo artimuosius, kuriuos be galo myli, esi jų pasiilgęs, bet staiga pagauni save, kad galvoji „kad tik greičiau čia sugrįžti“. Paradoksalu – tiesa? Ir taip mąstanti aš esu ne vienintelė. Asmeniškai pažįstu ne vieną tokį žmogų.

Yra tokių, kurie čia šeimas sukūrę, yra tokių, kurie kaip ir aš, tobulinasi, siekia karjeros, o yra ir tokių, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje, bet sau tylutėliai nusipirkę kokį namuką su žemės sklypu, kur nors arčiau kalnų ir kai tik pasitaiko galimybė iškart skrenda į savo rojaus kampelį.
Paslaptinga ta Gruzija. Manau dėl visko kalta saulė. Kaip sakoma, karta paragavęs negali sustoti.