„Dirbdama su turistais nuolat matau sustingstančias iš nuostabos akis. Vienam žadą atima lūžtantis milžiniškas ledkalnis, kitam - šalia uodega pliaukšintis banginis ar pralekiantis šunų kinkinys“, - DELFI pasakoja Ugnė.
Neseniai, tvarkydama šviesaus atminimo senelio knygų kolekciją, ji nustebo, aptikusi kelis dešimtmečius skaičiuojantį leidinį apie Grenlandiją. Daugybę faktų apie ją žinančiai merginai buvo smalsu paskaityti, kas anuomet buvo rašoma apie didžiausią pasaulyje salą, kurios 85 proc. paviršiaus dengia ledas, o pačioje storiausioje vietoje jis net trijų kilometrų storio.
„Pasirodo, dar mano senelis svajojo pamatyti Grenlandiją. Atrodo, pažinti šią šalį man buvo nulemta iš anksčiau. Pati taip pat pasvajodavau apie ją, bet buvo per brangu... Kol studijuodama Kopenhagoje pamačiau žinomo kelionių organizatoriaus „Arctic Adventure“ skelbiamą gidų atranką dirbti būtent Grenlandijoje. Vienas pagrindinių reikalavimų buvo mokėti ne tik anglų, bet ir danų kalbą. Pastarąją studijavau Lietuvoje.
Praėjus atranką manęs ir būsimų kolegų laukė pusės metų pasiruošimas. Mokėmės daugybės dalykų - nuo pirmosios pagalbos suteikimo iki kalno faktų apie šalį, gamtą, žmones ir gyvūniją. Turime būti pasiruošę atsakyti į bet kokį klausimą, kylantį turistui. O jų, patikėkit, kyla visokiausių. Pavyzdžiui, kodėl lėktuvo paliekamas ruožas danguje čia jiems atrodo ryškesnis nei likusiame pasaulyje...“ - nusijuokia Ugnė.
Traukos objektas - ištisus metus
Pastarųjų trejų metų vasaras Ugnė praleido Grenlandijoje. Padirbėti kelias savaites ji ten nuvyksta ir žiemai baigiantis, kai praeina didieji žiemos šalčiai ir ima trumpėti poliarinė naktis.
„Grenlandijoje gražu visada, tad turistai čia važiuoja ištisus metus, nes skirtingais sezonais skirtingos ir pramogos. Bet vasarą turistų daugiau, nes tada gerokai šilčiau, o aplink – poliarinė diena. Oro temperatūra čia labai priklauso nuo vėjo krypties. Rugpjūčio mėnesį ji siekia vidutiniškai +9°C, bet užkaitinus saulei gali pakilti ir iki +22°C. Todėl patariama rengtis sluoksniais, kad esant reikalui juos galima būtų nusirengti arba apsirengti.
Žiemą kitas reikalas - šalta taip, kad be ruonio kailio rūbų neišsiversi, o iškvėptas oras per kelias sekundes po nosimi sušoka į ledo kristaliukus. Tačiau virš galvos - gražuolė Šiaurinė pašvaistė“, - paaiškina.
Beveik laukinės vietinių gyvenimo sąlygos
Miestas, kuriame kartu su kitais gidais gyvena Ugnė ir į kurį dažniausiai atskrenda turistai – Ilulisatas. Daugelis iš 5000 gyventojų vieni kitus pažįsta, tad prireikus suorganizuoti apsilankymą vietinio grenlando namuose, mergina greit randa svetingą močiutę, pasiruošusią turistus pavaišinti pyragu ir kava.
„Ilulisatas - civilizuotas miestas, bet kartais plaukiame ir į gerokai mažesnius kaimelius. Ten gyvenantys žmonės dažniausiai namuose neturi nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Juos įrengti per daug sudėtinga dėl salą dengiančio amžino įšalo ir akmeninių uolų. Geriamą vandenį jie gauna tirpdydami kalnų sniegą arba filtruodami vandenyno vandenį, o dušas būna įrengtas vos viename name iš viso kaimo.
Maisto pasirinkimas ten taip pat skurdus. Aš dirbu toje zonoje, kuri yra virš poliarinio rato - užsiauginti čia ką nors nėra galimybių. Pagrindinis grenlandų maistas – ruonio, rečiau banginio mėsa. Dažnai žmonės, ypač palaikantys žaliąsias idėjas, ne visiškai suprasdami realią situaciją, skuba dėl to smerkti vietinius.
Ruonių mėsa - pagrindinis grenlandų maisto ir vitaminų šaltis. Ir tai nėra nykstanti gyvūnų rūšis, kaip mėgstama sakyti. Grenlandijos vandenyse suskaičiuojama apie 8 milijonus ruonių, o vietiniai jų per metus sumedžioja tik apie 150 tūkstančių“, - pasakoja Ugnė.
Anot merginos, ruonio mėsa skoniu primena jautieną su žuvies poskoniu, ji tamsios spalvos, nes savyje turi daug geležies. Kitos rūšies maistas atgabenamas į salą laivais. Tačiau pasiekusios krantą daržovės ir vaisiai dažniausiai būna suvytę, o kainuoja įspūdingai daug. Už pavytusį agurką gali pakloti kone septynis kartus daugiau nei mokėtum Lietuvoje.
„Be to, ar maistą plukdantis laivas pasieks krantą, labai priklauso nuo oro sąlygų. Rytuose gyvenantys gidai kartais savaičių savaitėmis minta vien ruoniais ir konservais, nes prie kranto susikaupia tiek ledo, kad laivai negali jo įveikti“, - paaiškina.
Didingų ledkalnių grožis ir grėsmė
Būtent įspūdingi vandenyne plūduriuojantys ledo luitai labiausiai masina turistus. Plika akimi dažniausiai matyti tik viena septintoji virš vandens iškilusio ledkalnio dalis, neretai vien ji siekia 50 m aukštį.
„Senoviniu dvylikos vietų laiveliu turistus plukdome kaip įmanoma arčiau ledyno. Žmonės dažnai nesuvokia ledkalnio galios. Jie prašo priplaukti dar arčiau, nori jį paliesti ar net užsilipti. Tačiau atlūžus didesniam luitui ar jam pasvirus ant šono, gali kilti cunamio banga, kartais siekianti net devynis metrus.
Ar žinodama galimas grėsmes nebijau? Ne, labai pasitikiu kapitonais grenlandais. Jie turi ne tik patirtį, bet ir nuojautą, kaip arti gali priplaukti. Jų nuojauta tokia stipri, kad neretai jau iš anksto praneša, kad netrukus pamatysime banginį. Ir tikrai, po kelių minučių jis pasirodo – dvigubai didesnis už laivelį, kuriame sėdime. Kartais banginiai prisnūsta prie pat laivo, atrodo, imsi ir paglostysi. Tai - ypatingos akimirkos. Neretai nuo gamtos didybės žmonės susigraudina ir apsiverkia“, – šypteli Ugnė.
Ledo garsas ir šunų tempiamos rogės
Pamatyti ledynų ir Grenlandijos grožį galima ir pasirinkus skrydį mažu lėktuvėliu arba malūnsparniu.
„Iš paukščio skrydžio vaizdas ne mažiau įspūdingas. Gali pamatyti, kaip didžiuliai ledo luitai atlūžę krenta į vandenį. O nusileidus ant žemės - išgirsti, kaip nuo didžiulio svorio ir spaudimo ledas griaudžia lyg griaustinis”, - pasakoja mergina.
Be laivų, lėktuvų ir malūnsparnių Grenlandijoje populiari dar viena transporto priemonė, kurią galima išmėginti atvykus žiemą – šunų tempiamos rogės.
„Grenlandijoje tempiančių roges šunų veislė arčiausia vilkams - tai viena seniausių veislių pasaulyje. Šie šunys lyg vilkai konkuruoja tarpusavyje, ir vienas iš jų visada išryškėja kaip vadas, vedantis kitus į priekį. Priešingai nei Aliaskoje, kur šunys bėga poromis, čia jie bėga virvute“, - paaiškina Ugnė.
Jei svajojate ten nuvykti
Aplankyti Grenlandiją – ne pigus malonumas. Todėl daugeliui, anot Ugnės, tai - gyvenimo kelionė, kuriai, įskaitant lėktuvo bilietus, reikėtų susitaupyti bent septynis tūkstančius litų.
„Čia atvyksta arba labai turtingi žmonės, arba tie, kurie jau apkeliavo visą pasaulį ir Grenlandija liko paskutinis jų svajonių taškas. Visada jaučiu nedidelį nerimą, kaip reikės nustebinti tuos, kurie išmaišė visą žemės rutulį. Vis dėlto, dirbant gidu Grenlandijoje, tau padeda pati gamta, abejingų šiai šaliai nebūna. Neretai aplanko akimirkos, kai pamačiusi susižavėjusius turistų žvilgsnius, nutylu ir pasitraukiu į šoną, leisdama jiems išgyventi regimą grožį vienumoje“, - prisipažįsta.
Nusprendusiems vykti į šią šalį Ugnė pataria geriau pataupyti iš anksto, kad atvykus galima būtų sau leisti pamatyti Grenlandiją tiek iš vandens, tiek iš oro. Įsivaizduojantiems, kad užteks čia atskristi, o visa kita pavyks padaryti be gido pagalbos, mergina siūlo nerizikuoti. Be patyrusio gido čia mažai ką pamatysi, nes susisiekimas saloje sudėtingas, o savomis kojomis toli nenueisi.
„Galbūt bus žmonių, kurie, paskaitę šį pasakojimą, kelionei į Grenlandiją ruošis ne vienerius metus. Bet įspūdis, kurį jie patirs – neįvertinamas nei pinigais, nei laiko sąnaudomis.
Tik pabuvusi Grenlandijoje aš supratau, ką reiškia pasakymas: „Išgirsk tylą“. Kiekvieną kartą, grįžusi namo, dar kurį laiką degu noru kuo greičiau grįžti atgal, ten, kur viskas visai kitaip nei likusiame pasaulyje”, - neslepia Ugnė.