Miestelis Mesinos provincijoje, kuriame esu apsistojusi, įsikūręs kalnų apsuptyje. Įprastomis dienomis tai – tikras rojaus kampelis su nuostabiais vaizdais ir šalia esančia jūra. Tačiau praėjusią savaitę jį apsupo liepsnos.
Virš gyvenamųjų namų stūksančiuose kalnuose pirmas gaisras įsiplieskė penktadienį. Pro savo namų langą galėjau stebėti, kaip ugnis pamažu slenka žemyn, link namų, o miestelis skendėjo dūmuose. Kilo minčių, kad gal jau verta ruoštis evakuacijai, susidėti pagrindinius daiktus. Saugumo jausmo nepridėjo ir tai, jog gaisro gesinti niekas neskubėjo – praskrido pora lėktuvų, laistančių vandenį, o daugiau – nieko, nors ugnis plito toliau.
Naktį gaisrus buvo galima stebėti jau trijose vietose, o vienas jų matėsi net iš žemyninėje Italijos dalyje esančio Kalabrijos regiono. Visgi keisčiausia buvo matyti, kad vietos žmonėms, atrodo, tai visai nerūpėjo: visą savaitę vyko miestelio globėjos šv. Marijos pagerbimo šventės, o giedotojų pagrindinėje aikštėje ugnis netrikdė. Atrodė kraupiai – prie bažnyčios giedamos giesmės, lempučių dekoracijos lyg prieš Kalėdas ir aplink degantys kalnai.
Ryte liepsnų jau nesimatė, tačiau į pavakarę vėl kilo gaisrai – ir vėl negesinami. Tik sekmadienį, kai tiek mūsų miestelyje, tiek aplink esančiuose ugnis tapo, rodosi, nevaldoma (kai kur pasiekė ir gyvenamuosius namus, gretimame miestelyje prireikė evakuoti kelis pastatus), ėmė gausiai skraidyti lėktuvai, pildami jūros vandenį, kol galiausiai gaisrai buvo sukontroliuoti.
Galbūt čia normalu laukti ir tikėtis, kad ugnis išsikvėps pati, tačiau atvykus iš Lietuvos tikrai kelia nuostabą – negi kas pas mus paliktų miškus degančius tris paras?
Dažniausiai – tyčiniai padegimai
Kadangi salą paskutinėmis savaitėmis kepina karščiai, o lietaus čia nebuvo jau nežinia kiek laiko, kylantys gaisrai gali atrodyti visiškai normalu. Vis dėlto Sicilijoje 15 metų gyvenanti lietuvė Simona Crisafulli „Delfi“ teigė, kad tai – greičiausiai ne atsitiktinumas.
„Pas mus jau kelinti metai kartojasi ta pati istorija – tik prasideda bažnytinės šventės, taip kažkokie nusikaltėliai uždega nuo sausros kenčiančius laukus (nes padegimai, tikėtina, tyčiniai).
Vietos žmonės taip yra pripratę prie dalykų, prie kurių nereikia priprasti, kad daugelis tiesiog laukia, kol užges savaime, o gaisrininkai tuo metu turi kitų „svarbesnių“ dalykų, nei degantys kalnai virš gyvenamųjų namų.
Tikėjimas yra gražus veiksmas, bet jis tampa pavojingu instrumentu, kai tikima ir laukiama stebuklo nieko nedarant.
Tokių daugybinių gaisrų metu kasmet sudega šimtai, tūkstančiai hektarų su viskuo, kas gyva, nebelieka struktūrą palaikančių šaknų, o paskui, lietų sezonui prasidėjus, baiminamasi nuošliaužų, lyg tai nebūtų buvę natūrali nepriežiūros pasekmė“, – pasipiktinimo neslepia lietuvė.
Ji sako, jog net po 15 metų, praleistų Sicilijoje, šią situaciją suvokti yra sunku.
Gaisrai – visoje saloje, veržiasi Etnos ugnikalnis
Per gaisrą minimame miestelyje, kaip pranešama, išdegė apie 10 kv. km. Tačiau gaisrai kyla daug kur Pietų Italijoje, o per didžiausią pastarųjų dienų gaisrą Sicilijos pietuose sudegė apie 25 kv. km.
Maža to, šiomis dienomis suaktyvėjęs ir Etnos ugnikalnis – pastarąją parą jis spjaudėsi ne tik pelenais, bet ir lava, tad ugnies Sicilijoje šiuo metu netrūksta.
Nors vaizdai ir kelia nerimą, gyventojams pavojaus šiuo metu nėra, ypač jei apsistojama toliau nuo Etnos. Miestelis, kuriame esu įsikūrusi, yra nutolęs apie 80 km nuo ugnikalnio, tačiau, jei nesekčiau medijos, nežinočiau, kad šiuo metu jis veržiasi, nebent vėjas būtų į mano pusę – tuomet gali tekti prasišluoti terasą ir nusivalyti pelenus nuo automobilio. Visgi įprastos kasdienybės tai tikrai netrikdo.
Vis dėlto, planuojant kelionę lėktuvu į ar iš Katanijos oro uosto, verta sekti naujienas, nes dėl pelenais padengto lėktuvų pakilimo tako skrydžiai gali būti sutrikdyti, vėluoti arba būti visai atšaukti. Per pastarąjį mėnesį buvo net keli tokie atvejai.