Lietuvės nuotykiai magiškoje Florencijoje

Apuanų Alpių kalnų masyve šiaurės Toskanoje, maždaug pusantros valandos kelio automobiliu iš Florencijos ir trys valandos stataus takelio, vedančio senuoju marmuro keliu gilyn į kalnus, Modenos link, aš ir Federico randame tylą ir ramybę. Tačiau apie viską iš pradžių: apie kalnus, apie marmurą ir apie mus, besikeberiojančius senuoju Vandelio keliu (Via Vandelli).

Skelbiame ištrauka iš leidyklos „Aukso pieva“ išleistos Dalios Smagurauskaitės knygos „Toskana. Florencija: magiška žemė“.

Kararos marmuro keliais

Šiaurės Toskanoje esantys Apuanų kalnai nėra aukšti, Monte Pisanino kalnas stiebiasi dangaus link 1946 metrus ir yra aukščiausias Toskanoje. Legenda byloja, kad kalnas vardą gavo tada, kai du Pizos kareiviai, apkaltinti išdavyste ir persekiojami, pabėgo į kalnus. Čia vienas iš jų mirė, o kitas, sužeistas ir nusilpęs, pasiekė namelį, kuriame gyveno tėvas su dukra.

Šie ėmė rūpintis sužeistuoju, o kadangi anas nepasisakė savo tikrojo vardo, praminė jį pisanino („pizietukas“). Mergaitė įsimylėjo vargšą kareivį, tačiau jis netrukus mirė. Palaidojo pisanino visai netoli namelio, o mergaitė dienų dienas verkdavo ant kapo. Kiekviena nukritusi ašara virto akmeniu, ir taip atsirado aukščiausias Apuanų Alpių kalnas Monte Pisanino.

Tačiau Apuanų kalnai visame pasaulyje garsūs ne legendomis, o čia išgaunamu marmuru. Tuo neleidžia abejoti istorija iš Michelangelo kūrybinio gyvenimo: menininkas buvo dažnas svečias Kararoje, iš kurios keliaudavo į kalnus ir rinkdavosi idealų marmuro luitą savo kūriniams, mat čia marmuras pats gryniausias, tvirčiausias ir brangiausias visame pasaulyje.

Pasakojama, kad Michelangelo įsikūrė netoli kasyklų esančiame Seravecos (Seravezza) miestelyje ir praleido mėnesių mėnesius kasyklose apžiūrinėdamas marmurą. Beje, Giorgio Vasari „Gyvenimuose“ su gilia nuostaba aprašė, kaip genijus Michelangelo dar prieš pradėdamas kalti marmurą matydavo jame įkalintą skulptūrą ir jausdavo nenumaldomą norą ją išlaisvinti. Sakoma, kad pats vertingiausias marmuras išgaunamas giliai kalne esančiose kasyklose – tik ten jis visiškai švarus ir nepažeistas.

Marmuras Kararos apylinkėse pradėtas kasti jau geležies amžiuje: vietiniai gyventojai netgi gamino iš jo įvairius rakandus ir dekoratyvinius objektus. Julijaus Cezario laikais marmuro gavyba suaktyvėjo, mat valdovas jo pageidavo įvairiems statiniams Romoje, į kurią marmuras buvo plukdomas laivais iš legendinio Luni (Luni) miesto.

Tai buvo galingas romėnų įkurtas miestas, pavadintas veikiausiai dievybės Luni vardu, ir tarnavo ne tik kaip uostas, iš kur laivais buvo gabenami milžiniški geriausio marmuro luitai, bet ir kaip taškas, iš kurio romėnai bandė užkariauti aplinkines teritorijas. Ne vieną amžių stebinusio ir spindėjusio Luni miesto gyvavimas galiausiai pasibaigė nesugebėjus apsiginti nuo langobardų, vėliau frankų, saracėnų ir normanų. Gyventojai pamažu ėmė trauktis, ir XIII amžiuje miestas buvo paprasčiausiai apleistas ir pamirštas.

Įsigalėjus krikščionybei ypač daug marmuro buvo naudojama bažnyčių fasadams ir interjerui įrengti. Kararos marmuro pavyzdžių galima rasti ne tik Florencijoje, bet ir Romoje, Neapolyje ir daugybėje kitų Italijos ir pasaulio miestų.

Bet grįžkime prie mūsų kelionės. Iš Kararos miestelio leidžiamės gilyn į kalnus, kur kartkartėmis išnyra baltos suraikytos kalno sienos, baltomis dulkėmis nusėtos papėdės, tamsios tunelių angos, aikštelėse sustingę milžiniški ekskavatoriai ir keistos mašinos. Tačiau nei Kararos gyventojai, nei gamtosaugininkai nesidžiaugia klestinčiu marmuro gavybos verslu dėl bjaurojamo Apuanų peizažo...

Vingiuojame serpantinais aukštyn, ieškodami Vandelio kelio, senovės prekybos kelio, jungusio Viduržemio jūros pakrantę su Modenos kunigaikštyste. Šio kelio, o ypač priėjimo prie jūros, trokšte troško Modenos kunigaikštis Francesco III d‘Este, tad savo sūnų apvesdino su Maria Teresa Cybo-Malaspina, Masos-Kararos kunigaikštystės paveldėtoja, ir taip gavo Viduržemio jūros pakrantę, o kartu − prekybinę, politinę ir karinę galią. Iškilo tik viena problema – nuo Modenos iki Masos-Kararos apie šimtas penkiasdešimt kilometrų kalnais. Šiai „nedidelei“ problemai išspręsti buvo pakviestas dvaro inžinierius, geografas ir matematikas vienuolis Domenico Vandelli.

Jam buvo paliepta suprojektuoti traktą, vedantį į Modeną, ir asmeniškai vadovauti tiesimo darbams. Statybos prasidėjo 1738 metais ir buvo baigtos 1751-aisiais. Palei tiesiamą kelią atsirado stotelių arkliams keisti, užeigų, sandėlių prekėms, kareivinių ir muitinių. Be to, buvo nutiesta daugybė mažų atšakų, jungusių pagrindinį kelią su mažomis gyvenvietėmis, fabrikais ir kasyklomis. Taip Via Vandelli tapo pirmuoju Italijoje keliu, kuris buvo prižiūrimas, saugomas ir aprūpintas visa būtiniausia to meto infrastruktūra.

Tačiau kad ir koks modernus tuo metu kelias tai buvo, neapsieita be vaiduoklių, paslaptingų nutikimų ir legendų. Vieną žiemą nutiko nelaimė: grupė Modenos pirklių keliavo į Masą nusipirkti druskos, kai vietovėje, vadinamoje Mirusiųjų duobe (Fossa dei Morti), buvo užklupti sniego lavinos. Nuo tada sakoma, kad sningant galima girdėti mirusiųjų skundus ir dejones, žirgų žvengimą ir mulų kanopų kaukšėjimą.

Dar ir šiandien, po kelių šimtmečių, galima aptikti Vandelio kelio liekanas ir netgi visai neblogai išlikusias jo atkarpas. Prie vienos atkarpos, šalia Rešeto (Resceto) kaimelio, pagaliau atsiduriame ir mes. Kaimelyje ne daugiau dešimties akmeninių namų ir, kaip ir dera Italijoje, yra baras. Užsuku nusipirkti vandens. Močiutė už baro įtartinai žvelgia į mane, o išgirdusi, kad išsirengiau Vandelio keliu, pareiškia, kad per vėlai išeinu ir turėčiau sugrįžti rytoj... Atsakau jai, kad eisiu tik iki Rifugio Nello Conti.

Gavę vandens iškeliaujame ir jau pačioje kelio pradžioje matome stačiai į viršų vingiuojantį takelį. Federico senu geru itališku įpratimu ima niurzgėti, kad visas takelis tik į įkalnę, kad labai jau sunku. O lipti dar nė nepradėjo! Neįtikėtina, bet prieš keletą šimtmečių nutiestas kelias yra maždaug 1,5−2 metrų pločio, lygiai išklotas akmenimis. Gerai matomi ir keisti akmeniniai išsikišimai − tarsi savotiški dantys, kurie buvo reikalingi gabenant marmurą žemyn.

Kaip šiuo akmenimis grįstu keliu buvo gabenamas marmuras laikais be automobilių ir elektros? Pirmiausia kasyklose marmuras buvo pjaustomas milžiniškais blokais. Ir tai buvo tik nepakeliamai sunkaus darbo pradžia, paskui tekdavo nuleisti šiuos kelias tonas sveriančius luitus žemyn į slėnį. Pačiais seniausiais laikais, kai dar nebuvo jokios technikos, viskas buvo patikima atsitiktinumui – marmuro luitai būdavo ridenami žemyn be jokios kontrolės ir žmogaus įsikišimo. Šis būdas nebuvo nei patogus, nei saugus, tad buvo uždraustas įstatymais, o marmuras pradėtas gabenti nauju būdu, vadintu lizzatura, naudotu iki pirmųjų XX amžiaus dešimtmečių.

Kas ta lizzatura? Trumpai tariant, marmuro blokas būdavo užvelkamas ant medinių rogių ir pritvirtinamas lynais, o dvylika vyrų pamažu leisdavo šį krovinį žemyn. Rizikos čia netrūko: priešakyje žengiantis komandos vadas bet kurią akimirką dėl menkiausios klaidos galėjo baigti gyvenimą po tonomis balto marmuro.

Kitas svarbus komandos narys, vadinamas mollatore, buvo atsakingas už lynus ir vienodo, ne per lėto ir ne per greito, nusileidimo greičio palaikymą. Jei virvės atsilaisvindavo ir krovinys išslysdavo iš komandos rankų, neabejotinai nusinešdavo vieną ar kelias gyvybes. Taip leidžiant marmurą žemyn minėtieji išsikišimai ant kelio veikė kaip natūralūs stabdžiai.

Nuo paskutinių XIX amžiaus dešimtmečių imta naudotis geležinkeliu. La Ferrovia Marmifera – taip vadinasi būtent marmurui gabenti 1876−1890 metais nutiesta geležinkelio linija, tapusi tikru inžineriniu išbandymu: keturių šimtų penkiasdešimties metrų nuolydis dvidešimt dviejų kilometrų atkarpoje, daugybė tiltų ir kitų pavojų. Na, o po Pirmojo pasaulinio karo vis dažniau marmuro luitai transportuojami automobiliais.

...Kylame senuoju keliu, saulės nėra, tačiau liepos pabaiga, karšta. Nesigirdi miesto triukšmo, net paukščių nėra. Iš toli matosi baltos šiuo metu pjaustomo marmuro sienos. Sutiktas senukas, vikrus ir žvitrus ne pagal amžių, informuoja, kad iki kalnų namelio liko apie pusvalandis kelio. Pasigirsta kalnų ožio balsas, viliuosi pamatyti ir jį patį, bet, pageidautina, ne ant kelio.

Galiausiai pasiekiame aikštelę, vadinamą Finestra. Nuo čia iki Rifugio vos keli šimtai metrų skardžiu, papuoštu į viršų kylančiais akmeniniais kelių dešimčių metrų pirštais. Galiausiai pavargę ir laimingi pasiekiame Rifugio, esantį 1442 metrų aukštyje. Mus pasitinka savininkai Martino ir Carla.

Įsikuriame prie stalo lauke. Ištiesiu kojas ir mėgaujuosi panorama, kol Martino gamina pastą su baravykais. Šiandien aš ir Federico esame vieninteliai svečiai, tad Martino niekur neskuba ir pasinaudoja proga šiek tiek paplepėti. Siūlo tęsti kelionę ir ropštis iki Tamburos (Passo Tambura) bei Fokolačos (Passo della Focolaccia) perėjų, nuo kurių atsiveria galimybės kopti į Pisanino ar kitas viršūnes.

Šį kartą atsisakome, nes turime grįžti į Florenciją, tačiau pasižadame vėl čia apsilankyti. Atkeliauja pasta, šviežia, su nepakartojamais baravykais, dar pasimėgaujam vaizdu į žalius uolėtus šlaitus ir leidžiamės žemyn. Beje, gražiausiai marmuro kasyklos atrodo vakarais, kai saulė jau beveik liečia vakaruose esančią Viduržemio jūrą ir nudažo baltas dantytas sienas geltonais, oranžiniais ir raudonais spinduliais.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!