Lietuvės Šri Lankoje: buvome stebimos ir kai eidavome į tualetą

Tęsiame bloginimo entuziasčių Giedrės ir Ritos pasakojimą apie įspūdingą kelionę, kuriai šios pasiryžo, kad įgytų neįkainojamos gyvenimo patirties - savo patirtimi jos dalinasi ir su mumis. Sėkmingai apkeliavusios Indiją, merginos jau baigia apsiprąsti su Šri Lanka, įspūdžius iš kurios skaitykite žemiau.

Taip pat skaitykite: Indiją apkeliavusios merginos iš Lietuvos: sveika, Šri Lanka!

Šeštadienį, sausio ketvirtąją, išvykome iš paplūdimiu lepinusios Ahungalės. Galėje buvome susitarusios susitikti su asmeniu, kuris yra atsakingas už labdaros projektus. Prieš atvykstant į Šri Lanką Rita susisiekė su savo buvusiu teisės dėstytoju teiraudamasi, ar jis turintis pažįstamų Šri Lankoje (juk visada lengviau, kai yra kontaktų). Taip išsirutuliojo idėja būti įtrauktoms į labdaringą veiklą. Kassapa dirba organizacijai „Ateities taika“ (angl. Future Peace), kurios tikslas – mokyti anglų kalbos Šri Lankos vaikus.

Taip tapome Šri Lankos kaimelių vaikų švietimo projekto dalimi. Susitikimas su organizacijos lyderiu ir keliais komandos nariais praėjo sklandžiai. Mainais į anglų kalbos pamokėles visą sutartą savaitę buvo pasirūpinta mūsų apgyvendinimu mokinukų šeimose, kas mums, keliauninkėms, padėjo finansiškai.

Nekantravau pritaikyti ketvirto kurso praktiką su dabar mūsų laukiančia. Vakare jau buvome laukiamos Matota Gama kaimelio bendruomenės. Sunku nupasakoti jausmą, kai daug kaimelio vaikų taria tavo vardą ir žiūri neatitraukdami akių. Organizatoriai sinhalų kalba paaiškino vaikams, jog kreiptųsi į mus, drąsiai kalbintų, kol yra jiems pasitaikiusi galimybė bendrauti angliškai, savo turimas žinias pritaikyti praktikoje.

Po prisistatymo ėjome kaimeliu lyg įžimybės. Buvome nuvestos į vieną iš namų, kuriame mus vaišino namuose gamintu pyragu „Dodol“. Na, o atsisveikinus su kaimu važiavome nakvoti pas vieną iš komandos narių – Nelum. Šeima laukė svečių iš Europos: vėl ragavome tradicinius patiekalus ir vakarojome klausydamos vietinių dainų.

Sekmadienio rytą organizacija surengė ekskursiją po miestelį „Matara“. Mums buvo aprodytas švyturys, šventyklos bei „Polhena“ paplūdimys. Atsigaivinus laukė susitikimai su dar dviejų kaimelių bendruomenėmis, pasitikusiomis mus su vaišėmis bei gėlių vainikais. Na, o iki antradienio mums buvo duotas savas laikas, kurį nusprendėme praleisti saulytėje.

Paatostogavusios ir ištrūkusios iš paplūdimio antradienio vakarą jau turėjome savo pirmąją pamoką kaimelyje Hithtuteya. Po pamokėlių buvome vedžiojamos po mokinukų namus ir ne tik pažindinamos su šeimos nariais, bet ir vaišinamos gardumynais. Taip pirmąją dieną aplankėme gal dešimt namų ir išragavome daug mums iki tol nepažįstamų patiekalų.

Ketvirtadienį pakeitėme kaimelį – atvykome į Matota Gamą. Pabendrauti su vaikučiais vėlgi turime dvi dienas. Antrąją dieną jų susirinko net šešiasdešimt aštuoni. Po dviejų valandų praleistų su vaikučiais dar ilgai zyzė ausyse.

Čia laukė dvidešimt trys mokinukai (kažkaip atrodė mažokai palyginus su prieš tai lankytu kaimu), apipylę mus dovanomis: mergaitės ne tik skynė gėles ir segė į plaukus, bet ir dovanojo rankų darbo vėrinukus bei apyrankes, berniukai – molinius indus, Paša iš palmės šakų surinko lėktuvėlį. Mokinukui sakiau, kad sekmadienį jo sukonstruotu lėktuvėliu nuskrisiu į Alytų, kur vyko automobilių slalomas ir kur ligoninėje guli senelis.

Vėlgi buvome pristatinėjamos vaikų tėveliams, kurie kaip tik įstengdami mus vaišino arbata, baltinta kava (beje, labai jau saldžios kavytės, Rita: „Išgėrus tokios kavos galima tapti diabetiku“) su sausainiais, lepino tik nuo palmių nuskintais kokosais, bananais, taip pat saldumynais.

Buvo dienų, kai suvalgydavome ir išgerdavome po tris šviežius kokosus. Iškart aplankius kelių mokinukų namus juokavome, jog tuoj ridensimės, kokios sočios esame. Žmonės buvo nepaprastai dosnūs. Vis tiek duoda, nors ir neturi daug. Tą man buvo labai sunku suprasti.

Suprasti padėjo vienas komandos „Ateities taika“ narių. Heišanas pabrėžė, jog gatvėje vaikai neturi galimybės bendrauti su baltaodžiais, ir, beje, mes buvome pirmosios užsienietės, aplankiusios ne tik jų kuklias mokyklėles, bet ir namus. Tai priverčia susimąstyti, kokią svarbią vietą mokslas visgi užima bendruomenėje.

Šioje kilnioje organizacijoje išbuvome savaitę: skyrėme po dvi dienas trims kaimeliams. Visuose buvome nešiojamos ant rankų: buvo ne tik rūpinamasi mūsų pasitikimo programėlėmis su šokiais bei dainų vakaronėmis, bet ir apgyvendinimu, maistu, netgi pramogomis. Nuolatinę vaikų apsuptį ir varginantį dėmesį kompensavo paplūdimys, į kurį kaskart iki pamokų smukdavome degintis bei nardyti.

Nes buvome stebimos ne tik kai valgydavome ar miegodavome, bet netgi kai eidavome į tualetą ar dušą. Juokėmės su Rita, gal jie nematę europiečių savo dušuose, kuriuose prausėmės kieme, po atviru dangumi, prisipylusios vandens į puodus.

Įvairių dušų prisižiūrėjome: vienur nebėgo vanduo, kitur nebuvo aptvertas ar atskirtas, dar vienoje vietoje neaptvertas dušas buvo įrengtas prie pat pagrindinio kaimelio įėjimo. Kai kuriuose namuose nebuvo elektros. Daugumoje namukų kambariai neturėjo durų, tik užuolaidas, kitur – kad įkrautume kompiuterius, teko dalintis viena rozete su televizoriumi.

Viename iš namukų miegojome ne pačiomis švariausiomis sąlygomis, bet džiaugėmės, jog lovos turėjo nuo uodų saugojusius tinklus. Kitur žmonės atsiprašė, jog lovos neturi čiužinių. Oi, buvo kietas miegas visomis prasmėmis. Na, bet mudvi su Rita nė vienu atveju nepasimetėme, tiesiog džiaugėmės, jog žmonės parodė žmogiškumą atvėrę savo namų duris. Ačiū, Ateities Taika, už neišdildomus įspūdžius!