Lietuviai Indonezijoje: čia lėktuvų katastrofų bijoti tikrai nereikia

Lietuviai Ieva ir Donatas, praleidę 5 dienas Gili Air saloje toliau keliavo į Javos salą. Pora aprašė savo įspūdžius ir naudingus patarimus, kuriais pasinaudojus galima sutaupyti.

5 dienos Gili Air saloje netruko prabėgti ir atsisveikinę su didžiąja dalimi draugų, kurie išskrido į Lietuvą, mes su Vytautu ir Neringa patraukėme link Lomboko salos iš kur laukė skrydis į Surabajos miestą Javos saloje.

Persikėlimas per siaurą vandens ruožą skiriantį abi salas vyko be didesnių problemų, kėlėmės su vadinamuoju „vietiniu“ keltu, taigi teko šiek tiek palaukti, kol susirinks pakankamai keleivių. Oficialiai į laivą telpa 35 žmonės, tačiau po valandos sulipę į laivą, mes suskaičiavome bent 50. Na bet nuo to nieks nepasikeitė, kelionė buvo trumpa ir nepalyginant ramesnė nei plaukimas iš Balio salos į čia.

Vietinio kelto kaina 30000 rupijų (2 eurai), kas yra žymiai pigiau nei keltis su greitaeige valtimi už minimum 100000 rupijų. Persikėlimas į Lomboką buvo tik kelionės į oro uostą pradžia, nes iki jo dar dvi valandos kelio automobiliu.

Uoste suderėję automobilį už 400000 rupijų (nors atrodo buvo galima pigiau), po nepilnų dviejų valandų buvome oro uoste. Čia dar kelias valandas palaukę, nes mūsų skrydis buvo kelis kartus atidėtas, pagaliau sulipome į „Citilink“ kompanijos lėktuvą ir pakilome skrydžiui link Javos salos.

Verta žinoti: Tikriausiai esate girdėję apie dažnai krentančius lėktuvus Indonezijoje ar apie nesaugias vietines avialinijas, kurioms uždrausta skraidyti Europos Sąjungos oro erdvėje. „Citilink“ yra vienos iš tų avialinijų, o po skrydžio jomis tik dar kartą įsitikinome, kad tai žiniasklaidos išpūstas burbulas. „Citilink“, kaip ir kitos kompanijos čia, skraido apynaujais lėktuvais, dažniausiai Airbus 320 ar Boeing 767-300, o daugiausiai incidentų įvyksta atokiose salose, tokiose kaip pvz. Papua, kur klimatas bei kalnuotos vietovės ypač nepalankios skrydžiams. Kitas svarbus dalykas tai, kad Indonezijos skrydžių rinka yra viena iš didžiausių pasaulyje, nes visa valstybė išsidėsčiusi salose, taigi oro transportas čia būtinas.

Taigi jei kada teks ieškoti skrydžių Indonezijoje, visai nebūtina rinktis brangesnį su pvz. „Garuda Airlines“, galite drąsiai pasikliauti vietinėmis avialinijomis, kurios, beje, dažniausiai yra didžiųjų kompanijų antrinės bendrovės (pvz. „Citilink“ priklauso tai pačiai „Garuda Airlines“).

Po šiek tiek daugiau nei valandos jau leidomės Surabajoje, kur planavome praleisti naktį, prieš skrendant į Borneo salą pasižiūrėti orangutangų. O čia ir prasidėjo visas įdomumas. Buvome girdėję, kad Indonezijoje dega miškai, bet kažkodėl galvojome, kad tai vyksta Javos saloje ir į Borneo salą dūmus gali atpūsti nebent iš čia. Agentūra, per kurią užsisakėme 3 dienų plaukimą nacionaliniu parku, irgi tik paminėjo, kad skrydis gali vėluoti dėl dūmų, tačiau nieko apie tai, kad ten jau kelis mėnesius dega didžiuliai miško plotai.

Taigi kitą rytą anksti atsikėlę, patraukėme atgal į Surabajos oro uostą, tik tam, jog sužinotume, kad mūsų skrydis atšauktas ir dar bent 3 dienas skrydžiu į Borneo salą nebus. Pradėję domėtis, kas ten iš tikrųjų vyksta, buvome apstulbę – kaip minėta aukščiau, Borneo saloje jau kelis mėnesius šėlsta nekontroliuojami miškų gaisrai, visur tvyro tiršti dūmai, o Indonezijos laivynas yra pasiruošęs bet kurią akimirką iš ten pradėti evakuoti gyventojus.

Orangutangams, kuriuos mes ten planavome pamatyti, taip pat iškilęs didžiulis pavojus, kurių nykstanti populiacija, gali dar labiau sumažėti ar net visiškai išnykti po šių metų gaisrų. Visi šiuo metu su nekantrumu laukia lietaus sezono, kuris turėtų prasidėti jau šį mėnesį ir pagaliau užgesinti gaisrus, tačiau kol kas lietaus dar nė lašo. Visą tai sužinoję, su palengvėjimu atsidusome, kad mums nepavyko ten išskristi – 3 dienas praleisti tirštuose dūmuose, o po to dar nežinia kiek laukiant lėktuvo, tikrai neatrodė pati geriausia idėja. Galbūt pabandysime ten apsilankyti kitais metais po lietaus sezono, žinoma, jei ten dar bus ką pamatyti.

Taigi taip netikėtai sugriuvus mūsų kelionės planams, teko galvoti, ką galim nuveikti Surabaja mieste, nes iki mūsų skrydžio į Jogikartą (Yogyakarta) dar buvo likusios porą dienų. Po trumpos diskusijos sutarėme, kad geriausia mintis yra keliauti link Bromo ugnikalnio, kuris yra už maždaug 3 val. kelio nuo Surabajos. Pasiskaitę apie galimus kelionės būdus ten, pasirinkimo patogiausią, tiesiog susiradome automobilį oro uoste, kuris po trumpų derybų sutiko mus nuvežti iki Cemoro Lewang kaimelio, esančio visai prie pat kalno.

Kelionė neprailgo, nes po ankstyvo kėlimosi, visi sėkmingai daugiau ar mažiau nusnūdome. Atvykę į kaimelį, nesunkiai susiradome nakvynę pas vietinius gyventojus ir pradėjome aiškintis, kaip ir kada geriausia pasigrožėti Bromo ugnikalniu, kuris jau matėsi ir iš miestelio. Norint įkopti į patį ugnikalnį ir pamatyti kraterį iš arti, reikia mokėti 217000 rupijų (~15 eurų) už įėjimą į nacionalinį parką, kai tuo tarpu apėjus kalną iš kitos pusės, juo saulėtekio metu galima pasigrožėti visiškai nemokamai. Neringa ir Vytautas nusprendė įveikti abu žygius, o Ieva su Donatu – tik saulėtekio žygį.

Tiek vienas, tiek kitas žygis verti dėmesio ir pastangų. Kad pamatyti kalną saulėtekio metu, tenka keltis maždaug 3val. ryto ir ~45 minutes kopti į kalną tamsoje. Pats kopimas nėra labai sudėtingas, tačiau dėl aukščio (~2500m), kai kam gali būti ne taip ir lengva. Na bet rūkstančio ugnikalnio vaizdas tekant saulei viską atperka. Be to anksti ryte kalnų vaizdas pats ryškiausias, nes jau apie 9-10val. ryto visą slėnį apgaubia migla.

Kitas variantas tiems kas nenori daug vaikščioti – išsinuomoti džipą, kuris jus nuveš tiek prie pat kalno, tiek į saulėtekio stebėjimo vietą už maždaug 100000 rupijų (plius teks sumokėti įėjimo į parką mokestį). Viskas kaip ir neblogai, tik tiek, kad saulėtekis stebimas šiek tiek iš kitos vietos, kurioje žmonių žymiai daugiau, nei ten kur galima užkopti pačiam. Mūsų nuomone, džipo nuomotis nelabai verta, ypač jei jūsų tikslas pamatyti saulėtekį.

Grižę į miestelį dar porą valandų nusnaudėme ir jau buvo laikas keliauti atgal į Surabają. Čia jau teko verstis su vietiniu transportu – maždaug valandos su trupučiu kelionė mikroautobusu žemyn nuo kalno iki Probolinggo miesto autobusų stoties (35000 rupijų), kur iškart pasitinka taksistai ir tarpininkai siūlantys „nebrangią“ kelionę į Surabają.

Tikra autobuso su oro kondicionieriumi kaina yra 30000 rupijų (arba pigiau), nors gauti tokią kainą vietiniams turistams gana sudėtinga. Mes sumokėjome po 50000, bet realiai tik dėl to, kad iš mūsų pinigus surinko dar prieš pajudant autobusui, o visi vietiniai mokėjo jau pakeliui. Taigi, jei norite gauti teisingą kainą, visada mokėkite kartu su vietiniais. Tiek autobusų stotis, tiek pati kelionė autobusu paliko gerą įspūdį – autobusas apynaujis, gal tik kiek per silpnas oro kondicionierius.

Po poros valandų pasiekę Surabają, teisingiau sakant jos pakraštį, kur yra autobusų stotis, vėl buvome pasitikti įkyrių vietinių besisiūlančių pavežti iki viešbučio. Šiaip ne taip radę mėlyną Blue Bird kompanijos automobilį, pabandėme išsiaiškinti, kiek mums kainuos kelionė iki centro, bet vairuotojas nemokėjo nė žodžio angliškai. Jo kolegoms iš kitų įmonių sekėsi geriau, bet po trumpų dvejonių nusprendėme geriau važiuoti su Blue Bird automobiliu, kuriame buvo veikiantis taksometras. Kaina už maždaug 10 kilometrų kelionę – 70000 rupijų, o tai atitinka 4.5 euro.

Gerą pusdienį skyrę poilsiui, kitą dieną šiek tiek pasivaikščiojome po Surabają, aišku, kiek leido lauke tvyrantis 35 laipsnių karštis. Tai vienas iš didžiausių ir pagrindinių miestų Javos saloje, kuriame daug universitetų, verslo centrų bei įsikūrusi didelė karinio jūrų laivyno bazė. O būtent dėl to čia galima apžiūrėti didžiulį rusišką povandeninį laivą (Pasopati-410), priklausiusį Indonezijai pajėgoms ir dabar paverstą muziejumi.

Jei jums tokie objektai patinka ir būsite Surabajoje, tikrai rekomenduojame apsilankyti. Po pietų dar spėjome nuvažiuoti apžiūrėti kelių miesto įžymių statinių – Sanggar Agung, kinų šventyklos, kurioje yra didžiulė drakonų skulptūra bei šiek tiek mažesnė keturių veidų Buda. Kas įdomu, tai kad aplink šventyklą pastatytas didžiulis pramogų parkas ir iš pradžių sunku suprasti, kur yra tikroji šventykla, o kur tik atrakcionas. Parke žmonių beveik visiškai nebuvo ir iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad jis jau nebelabai ir veikia, tačiau kaip paaiškino mūsų vairuotojas, mūsų pirmas įspūdis apgaulingas, savaitgaliais čia pilna pramogaujančių vietinių.

Prie šventyklų sutikome šiek tiek lankytojų, kurie ir vėl labai norėjo su mumis nusifotografuoti. Nuotrauka su europiečiais jiems kažkodėl yra labai svarbu. Po kinų šventyklos dar trumpam užsukome į didžiausią musulmonų mečetę – Masjid Nasional Al Akbar. Labai norėjome pakilti į jos minaretą ir pasigrožėti miesto panorama, deja liftas buvo uždarytas, o tai vienintelis būdas pasikelti į viršų. Bet kokiu atveju buvo labai įdomu pasivaikščioti ir po pačią mečetę, kurioje, beje, nėra labai griežtų lankymo apribojimų, kaip artimųjų rytų šalyse.

Nors Indonezija yra didžiausia musulmoniška šalis pasaulyje, čia atrodo labai sėkmingai sugyvena kelios skirtingos religijos – musulmonai, budistai, hinduistai, o pasiklausius gidų supranti, kad jos visos moko ir pasakoja realiai tą pačią istoriją, tik gal kiek kitu kampu.

Iš Surabajos skridome į Jogikartą, kur mūsų laukė dar šiek tiek kultūrinės programos, prieš grįžtant ilsėtis į Balį. Jogikartoje mus labiausiai domino – Borobudur budistų šventyklą, kurią reikia aplankyti tekant saulei bei Prambanan hinduistų šventykla, kurią reikia apžiūrėti saulei leidžiantis (kaip patogu!), na o ir pats miestas turi ką pasiūlyti. Į Prambanan šventyklą galima nuvykti viešuoju transportu – miesto autobusu, taigi pirmąją dieną taip planavome ir padaryti. Miesto gyventojai čia labai draugiški, taigi jau pakeliui link miesto centro, sužinojome, kad kaip tik šiandien mieste vyks paradas ir dėl to rūmai bei pagrindinė gatvė (iš kurios turėjo važiuoti mūsų autobusas) bus uždaryta. Keliaudami toliau, buvome vėl užkalbinti vietinio, kuris mus palydėjo į Batikos mokyklą.

Joje galima susipažinti su šiuo tradiciniu audinio tapymo menu ir įsigyti tiek meistrų, tiek jų mokinių darbų. Anot mūsų „padėjėjo“ tai pati tikriausia Batikos mokykla ir geriausia vieta jos įsigyti. Ar tai tikrai geriausia vieta tikriausiai nesužinosime, bet mokykla buvo gana didelė su dar didesniu tapytų audinių pasirinkimu, kurių mes irgi įsigijome. O kokybė irgi pasirodė tikrai nebloga, bent jau mūsų akimis.

Paradas centrinėje miesto gatvėje buvo įdomus ir spalvingas, žygiavo tiek jaunieji kariūnai, tiek veteranai su istorinėmis uniformomis, tiek vaikai apsirengę tradiciniais rūbais, netgi grupė įvairaus amžiaus riedutininkų, o viską vainikavo kelios grupės tradicinių šokių atlikėjų.

Gerą valandą pasigrožėję paradu, nusprendėme surasti kitą autobuso stotelę ir bandyti keliauti link šventyklos, vis dėl to, nors ir bandė mums vietiniai padėti ieškoti kitos stotelės, mes jos taip ir neradome, o tik apėjome nemažą ratą aplink centrą ir vėl grįžome į pagrindinę gatvę, kur vis dar vyko šventė. Kiek vėliau susiradome porą rikšų (beje, niekada neimkite rikšų, kurių vairuotojai įkyriai siūlo pavežėti, raskite tokius, kurie miega rikšose, nes tada kaina kur kas mažesnė – 10-20 tūkstančių rupijų) ir grįžome atgal į savo viešbutį ilsėtis ir planuoti kitos dienos.

Prambanan šventykla taip ir liko neaplankyta, o tai reiškė, kad kitą dieną ne tik kelsimės prieš keturias, kad galėtume nuvažiuoti į Borobudur šventyklą, bet ir dar kartą bandysime pasiekti Prambanan.

Borobudur yra viena iš didžiausių ir seniausių budistų šventyklų, kurią kelis kartus buvo sugriovę žemės drebėjimai, tačiau vietinių ir UNESCO pastangomis ji buvo atstatyta. Į Borobudur taip pat važiuoja vietinis autobusas, tik užtruka šiek tiek ilgiau ir nelabai norisi ankstyvą rytą ieškoti autobusų stoties, taigi šiuo atveju nusprendėmė, kad vairuotojas bus kur kas paprasčiau. Prieš važiuojant į pačią šventyklą, užkilome ant Setumbu kalno, nuo kurio atsiveria graži panorama su šventykla tolumoje.

Čia stebėjome saulėtekį, kuris nebuvo labai įspūdingas dėl gan tirštos miglos slėnyje. Kitas variantas ką galėjome padaryti, tai saulę sutikti pačioje šventykloje, tačiau dėl didokos kainos (+~150000), pasirinkome Setumbu kalną. Po saulėtekio dar porą valandų praleidome šventykloje, kur vietinis gidas (tikrai verta pasiimti gidą!), papasakojo šventyklos istoriją ir pavedžiojo po svarbiausias jos vietas.

Ši šventykla įdomi tuo, kad beveik visos jos sienos išraižytos raižiniais, pasakojančiais daug skirtingų istorijų. Įdomu ir tai, kad archeologai atrodo ir nemažai erotinių raižinių, kurie buvo paslėpti ir po ilgų diskusijų, deja, buvo nutarta juos taip ir palikti nematomus turistams. Na bet ir be erotinių elementų čia galima praleisti kelias valandas, benagrinėjant raižinius ir bandant suprasti istoriją, kurią jie pasakoja. Šventykla sudaryta iš 12 lygių (aukštų), o viršuje yra visiškai tuščia patalpa, kuri simbolizuoja nirvaną, aukščiausia budistų dvasinę būseną.

Šventykloje šurmuliuoja daugybė vietinių moksleivių, kurie bendraudami su turistais tobulina savo anglų kalbą, t.y. mokykloje gauna užduotį, pvz. paimti interviu iš turisto ar tiesiog su juo keletą minučių pabendrauti ir nusifotografuoti. Čia ir vėl fotografavomės tiek su visa klase, tiek atskirai su beveik kiekvienu moksleiviu, na ir keletą minučių sudalyvavome trumpoje anglų kalbos pamokoje. Šventykloje praleidę kelias valandas, dar gerą pusvalandį užtrukome per didžiulį suvenyrų turgų irdamiesi link išėjimo. Kainos nedidelės, taigi norint galima prisipirkti pilną lagaminą kokybiškų ir nelabai lauktuvių.

Grįžus atgal į miestą ir porą valandų pailsėjus laukė bandymas Nr. 2 pasiekti Prambanan šventyklą viešuoju transportu. Šį kartą sekėsi geriau ir sėkmingai radome stotelę. Čia sužinojome, kad norint pasiekti šventyklą, mums teks porą kartų persėsti, nors iš pradžių tikėjomės nuvažiuoti su vienu autobusu.

Autobuso kaina juokinga (3600 rupijų – 0,2 euro), o tuo pačiu tai buvo ir smagi pramoga, nes vietinio transporto čia dar nebuvome bandę. Patys autobusai gan patogūs, su oro kondicionieriumi, o pati kelionė užtruko maždaug 1,5val. Dar įdomu tai, kad vietoj automatinių pranešimų apie stoteles, čia tą atlieka žmogus, kuris atrodo skelbia ne tik pavadinimą, bet ir aplinkinius objektus bei kitus autobusus į kuriuos galima perlipti.

Naudinga žinoti: Keli tamsiai žali TransYogya autobusai (pvz. 1A) taip pat važiuoja ir į oro uostą, o tai gera proga sutaupyti 80000-100000 rupijų, kurias sumokėtumėte už taksi. Beje, oro uostas yra viename komplekse kartu su autobusų ir traukinių stotimis.

Prambanan hinduistų šventykloje taip pat nusisamdėme gidą (100000 rupijų), tiesą sakant, jis nebuvo toks geras kaip Borobudur, tačiau papasakojo keletą įdomių istorijų ir parodė geriausias vietas nuotraukoms.

Vaizdas leidžiantis saulei nuostabus, tiek būnant prieš ar už šventyklos, taigi nepamirškite apžiūrėti ją iš visų pusių. Pati šventykla sudaryta iš daugybės skirtingų statinių, kurių dauguma vis dar neatstatyti po žemės drebėjimų, tačiau visais pagrindiniais ir didžiausiais statiniais galima grožėtis. Anot gido, vyriausybė planuoja atstatyti visus šventyklos elementus (mažąsias šventyklas), tačiau tai, matyt, truks dar ilgai, nes atstatyti vieną iš jų užtruko maždaug porą metų, o liko dar daugiau nei 100.

Vakare turėjome laiko išbandyti vieną iš nesuskaičiuojamų vietinių užeigėlių, kur maistas ne tik pigus (20000-30000 dviems), bet ir kokybiškas. Nors kartais iš pirmo žvilgsnio tokios vietos gali ir neatrodyti labai patraukliai, bet tikrai rekomenduojame išbandyti, ypač jei viduje matote daug valgančių vietinių.

Na, o kitą dieną mūsų laukė skrydis atgal į Balį, kur dar turėsime beveik dvi savaites ir kol kas jokio konkretesnio plano.

Šaltinis: www.oursmalladventure.com