Lietuvio kelionė autostopu: iškrypėliai, vagystės ir kiti išgyvenimai

Į kelionę Danielius leidosi išsiskyręs su mergina. Tiesa, dar metė gerai apmokamą darbą ir nusprendė, kad į Portugaliją važiuos autostopu.

Danielius draugavo su savo panele ir santykiai vis prastėjo. Vaikinas buvo nusprendęs – jeigu išsiskirs, iškeliaus į kelionę. Toks tikslas vaikino galvoje kaupėsi 5 metus. Dar turėdamas antrąją pusę ėmė ieškoti kuprinės, miegmaišio, batų. Neišvengiamai jautė, kad santykiai kažkada nutrūks. Ir jie nutrūko. Vaikinas metė gerai apmokamą darbą ir nusprendė leistis į nuotykį – tranzuoti iki Portugalijos. O gal ir dar toliau.

Birželio 1 d., susikrovęs kuprinę, drabužius, užsidirbęs šiek tiek pinigų kelionei, Danielius pradėjo savo kelionę „Aš ir 31 daiktas“.

„Buvau tiek visko daug pasiėmęs, kad kelionės pabaigoje nebeturėjau nieko. Juokinga, kiek daug mes galvojame apie daiktus, kurių mums net nereikia. Kelionei būtinas tik miegmaišis ir kilimėlis. Na, dar nepamaišys puodas maistui, medikamentai, pleistras ir peiliukas. O aš pasiėmiau būgną, higienos priemonių, palapinę ir daug visko. Visa tai nereikalinga. Kam ta palapinė? Gali pasislėpti apleistame pastate arba po suoliuku įlendi ir išmiegi. Būdamas miške, iš medžių pasistatai laikiną būstą nuo lietaus, susikuri laužą miške, sušyli ir praleidi naktis“, – pasakoja Danielius.

Neapsikraukite daiktais, „apsikraukite“ noru

Ko reikia tokiai kelionei? Danielius ilgai negalvoja – noro! Reikia pasiryžti ir veikti. Mažiau kalbėti, kaip būtų gera iškeliauti, o tiesiog iškeliauti.

Na galbūt ne visada lydės sėkmė, bet girdint Danielių, panašu, kad sėkmė nuo jo nenusigręžė. Žinoma, buvo ir sunkių akimirkų, kai jis keikė save, visą pasaulį, verkė ir galvojo, ko po velnių, čia trankosi. Bet taip būna visiems, išėjusiems į keliones, lydimas nežinomybės.

Tiesa, pirmieji kelionės kilometrai neprasidėjo kelkraštyje iškėlus nykštį, siekiant susistabdyti automobilį. Keliavo autobusu, 18 valandų, kol pasiekė Prahą. Ne vienas, o su drauge. Su kuria susipažino atsitiktinai, parašęs feisbuke, kad galbūt kažkas norėtų kartu leistis pasitrankyti po Europą? Taip kelionėje atsirado Dovilė.

Danielius šypsosi sakydamas, kad toks pasiūlymas šovė į galvą nieko nesitikint, tiesiog, žiūrint, ar kažkas atsiras. Dabar to jau nekartotų. Geriausia, pasak jo, keliauti vienam. Na, nebent tą žmogų pažįsti kaip nuluptą ir žinai, ko iš jo tikėtis.

„Tušonkė“ ir autobusas pilnas šaltų gėrimų

Praha paliko malonų įspūdį. Keliautojai rado mažą miškelį, o giliau ir lauko barą, kuriame degė laužas. Ant jo išsivirė makaronų ir „tušonkės“. Naktį praleido prie upės krantinės. Tačiau ryte pažadino kelto skleidžiamas garsas. Turistai nepatikliai žvilgčiojo ir galvojo, kokie čia valkatūnai guli. Planas – nukeliauti iki Taize – Burgundijos kalnuose, Pietryčių Prancūzijoje įsikūrusio mažo kaimelio, vieno garsiausio piligrimystės centro Europoje. Ir ten apsistoti kokiam mėnesiui.

Bet iki Taize dar daugybė kilometrų. Kelionė buvo sunki, iki tikslo duetas „vilkosi“ gerą savaitę. Vienoje degalinėje prabuvo 36 valandas, kadangi Vokietijoje buvo kažkokia šventė ir niekas nevažiavo.

„Važiuojančių buvo labai mažai, o stojančių dar mažiau. Sunkvežimiams galima važiuoti tik nuo 22h valandos vakaro. Ilgai ieškojome. Galiausiai vienas sustabdytas sunkvežimio vairuotojas neatsispyrė mūsų graudžioms akims ir 1 valandą nakties mes pajudėjome. 4 ryte buvome nežinia kur, bet jau arčiau savo tikslo! 9 ryte, žiovaudami, jau laikėme iškeltus nykščius. Dieną tranzuoti be proto sunku, kepina saulė. Bet ir vėl pasisekė – sustojo tuščias autobusas, kuriame mėgavomės šaltais, nemokamais gėrimais. Taip nusibastėme iki Karlsrūjė. Sutarėme su vairuotoju, kad lauksime čia 21 valandą vakaro ir jis mus nuveš iki Strasbūro. Atėjo vakaras, laukiam laukiam... Jis neatvažiavo“, – netikėtumus prisimena Danielius.

Apšaukė pedofilais

Kitą rytą keliautojai susipažino su vokiečiu, ką tik atitranzavusiu iš Afrikos. Iš jo sužinojo apie keliones traukiniais. Taip nukeliavo iki gražaus Šveicarijos miesto Bazelio. Ilgai neieškojo kur įsikurti – tam puikiai tiko zoologijos sodo parkelis. Artėjo vakaras, o kartu su juo ir nuotykiai.

„Sutemus prie mūsų prisiartino 2 juodaodžiai. Jie buvo kažko „apsišnioję“, tad labai linksmi ir įtarūs. Radę mus pasislėpusius tarp krūmų, pradėjo žadinti, klausinėti ar mes nesame... pedofilai! Aš ir Dovilė. Susižvalgėme. Jie prasitarė, kad vakarais gaudo pedofilus, kurių, neva, šiame parke gausu. Įspėję mus, pasišalino. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Atbėga po valandos ir rėkia, kad yra iš policijos ir ar mes „nedarome“ čia vaikų? Vėl aiškinamės... Jau pradėjau galvoti apie savo peilį kuprinėje... Galiausiai nebenorėjome dar kartą su jais susidurti, tad susikrovėm mantą ir numovėm stoties link, laukti traukinio“, – apie sutiktus keistuolius užsimena vaikinas.

Pakeitę 4 traukinius galiausiai pasiekė Dižoną. Keliavo „zuikiais“, tik paskutiniame traukinyje susipažino su kontrolieriais. Dižone tranzuoti sekėsi smagiai – sustojo kabrioletas, o jame žavi mergina. Sėdi gale, o ji spaudžia 140 kilometrų per valandą greičiu. Visas mintis prapučia. Galiausiai, liko 20 kilometrų iki Taize. Vos iškėlė pirštą – sustojo mokytoja.

„Nusuko nuo savo tikslo, nuvežė kur reikia. Labai smirdėjome prakaitu, ne kiekvienas galėtų išdrįsti vežti tokius... Super mergaitė! Pasiekėme Taize. Nuo mano nurodyto atvykimo laiko pavėlavome vos 1 valandą“.

Britas, jo meškiukas ir hašišas

Taize Danielius praleido 5 savaites, Dovilė savaitę mažiau. Vaikinas atvirauja, kad iš dalies nusivylė patirtimi šioje vietoje, žmonėmis. Taize jį priėmė šaltai. Galbūt dėl to, kad tuo metu buvo gausybė savanorių, daug darbų, bet artimesnio ryšio su žmonėmis, bendruomene Danielius pasigedo. Bet galiausiai – jis ir vėl kelyje. Šįkart jau visiškai vienas.

Jau pačią pirmą dieną važiuoti autostopu sekėsi daugiau nei gerai – įveikė apie 500 km, pasiekė Marselį, jūrą. Vos iškeldavo nykštį, kelių minučių jau sėdėdavo automobilyje. Pakelyje sutiko vokiečių porelę, kuri atrodė labai „nusikasusi“ ir laukianti jau labai ilgai. Niekas nestojo. Danielius, patyręs, ką reiškia tranzuoti diena iš dienos, įsitikinęs, jeigu iš pažastų lenda ilgiausi plaukai, esi apiplyšęs, paskendęs nevilty, tai tikrai niekas nesustos. Turi džiaugtis ir šypsotis, net jeigu pila lietus ar taikosi įkasti laukiniai šunys. Net jeigu vairuotojai „pokštauja“ ir važiuoja tiesiai į tave, taip, neva, „gąsdindami“. Danielius sutiko ir tokių „pokštininkų“.

„Sustodavo net ir tie, kurie niekada nėra vežę tranzuotojų. Klausdavau, kodėl sustojote? Jie patys nežinodavo atsakymo. Sakydavo, kad pažiūrėję į veidą, šypseną, sustodavo. Kelyje vyksta magiški dalykai“.

Danielius niekada nepamirš ir pašėlusio, „nurauto“ brito, kurį susitranzavo kažkur Ispanijoje. Britas nusuko nuo savo kelio ir nuvežė 100 km ten, kur reikėjo. Viskas buvo lyg ir normalu, bet į akis krito ant keleivio sėdynės saugos diržu prisegtas meškiukas. Su meškiuku jis valgo, kalba, miega. Meškiukas net turi safo feisbuko paskyrą! Važiuodamas susisuka hašišo suktinę ir rūko.
„Žiauriai kietas vyras, nors iš pradžių pagalvojau, maniakas“, – priduria nuotykių ieškotojas.

Miegojo priešais Atlanto vandenyną

Keliautojas apie važiavimą autostopu kalba kaip apie didžiausią nuotykį. Štai dvi jaunos merginos, kurios, deja, nekalbėjo angliškai, nuvežė jį iki jūros. Paplūdimys, smėlis, palmės. Danielius pasijautė kaip Majamyje. Buvo smagu. Danielius atviras – nuotykių visur surasi, kiekvienas vairuotojas – naujas nuotykis. Nepastebėjo, kad miega kažkur šalia naktinio klubo. Juokauja, kad visą naktį turbūt klausė DJ Tiesto koncerto.

Galiausiai atsidūrė kažkur už Tulūzos, kaimelyje, kurio „krautuvėje“ rado 10 alaus buteliukų už 2,5 euro. Danielius šypsosi – teko liko kaimelyje dar dieną!

„Kitą dieną niekas nestojo, diena prasta, bet nuojauta sakė – sulauk vakaro! Ir valio, viena porelė pravažiavo, apsisuko ir grįžo manęs. Paaiškėjo, kad jie Lietuvoje studijavo pagal Erasmus mainų programą. Važiavo į Ispaniją. Po 2 valandų, pro automobilio langą, pamačiau Atlanto vandenyną. Apėmė keisti jausmai. Jis toks galingas! Jauti, kad ne jūra. Vaizdas pakerėjo. Po valandos jau buvau San Sebastiane. Užsiropščiau ant uolos ir miegojau aukštai, žvelgdamas į vandenyną“.

Pailsėjęs, atgavęs jėgas vaikinas ruošėsi keliauti toliau, tačiau Ispanijoje važiuoti autostopu siaubinga. Niekas nestoja, nenori paimti. Teko grįžti į artimiausią kaimą, pereiti į kitą kelią ir bandyti ten. Niekas nestojo ir ten.

Beje, Danielius spėjo padirbėti ir kalnuose, viename iš Ispanijos ūkių. Užsidirbo 100 eurų, bet tai buvo itin sunku, todėl niekam nepavydėtų tokios patirties. Net kalnų grožis, aukštumos nelengvino sunkaus fizinio darbo.

Asketiškas gyvenimas nuvedė prie apsinuodijimo

Smogė ir kitas akibrokštas – apsinuodijo maistu. Vaikinas taupė pinigus. Valgydavo daugiausiai savo ruošiamą maistą iš puodo. Aplenkdavo restoranus, kavines, siekdamas sutaupyti. Tačiau galiausiai skrandis tarė griežtą NE tokiam saikingam maisto racionui.
Kol skrandis taisėsi, Danielius dar kartą susitiko su Dovile.

„Dovilė atvyko suprasdama, kad man labai prasti popieriai. Ji tuo metu jau žingsniavo ėjo Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago). Iš jos apie kelią ir sužinojau. Atgavęs jėgas, prisijungiau keliauti drauge. Tai buvo puiku! Pamačiau daug gražių vietų, susipažinau su įdomiais žmonėmis. Gali labai pigiai verstis – vos už 5 eurus pavalgai iš šaldytuve padėto skanaus ir gardaus maisto. Iš esmės viskas skanu, kai valgai mažai arba labai nesirinkdamas”, – apie sušlubavusią savijautą prasitaria vaikinas.

Portugalija ir skilęs kojos pirštas

Galiausiai jie patraukė Portugalijos link. Per dieną pasiekė Portą. Žmonės svetingi, bet vos pateko į stotį, prisikabino vietiniai, siūlantys „žolės“, „kokso“, marihuanos ir t. t. Spektras – platus. Kaip kokioje parduotuvėje. Iš Dovilės pavogė 50 eurų. Tačiau miestas jiems patiko. Važiavimas autostopu iš jo – nelabai. Tau visi šypsosi, mojuoja, bet nestoja. Todėl sėdo į traukinį ir išdūmė į Espinją, miestą šiaurės Portugalijoje. Dar Santjago de Kompostela jie susipažino su portugalu, pasiūlysiu kažkada jį aplankyti Obidos miestelyje. Jie negalėjo atsisakyti tokio pasiūlymo.

„Per porą dienų iki jo nuvykome. Gavome visą butą ir pamatėme, ką reiškia turėti nerealią šeimą. Gyvena 8 žmonės, neįskaičiuojant dar svečių. Tai visi namie pilni triukšmo ir linksmybių. Pietų stalas toks milžiniškas, kad sunku palyginti. Na, kaip mūsų 3 lietuviški. Be proto svetingi žmonės. Viską duos, visada padės“.

Miestelyje Danielius prabuvo 8 dienas. Ilgiau nei galvojo užtrukti. Nutarė valgyti terasoje, todėl reikėjo atnešti staliuką. Pakėlė ir viena jo dalis nukrito ant didžiojo kojos piršto. Diagnozė – skilęs kaulas. Vaikščioti sunku, o ką jau kalbėti apie tampymąsi su kuprine. Šeima parūpino darbą bažnyčioje – sėdėti ir sakyti „no flash!“. Juokiasi pasakodamas – galbūt karma nubaudė?

Naujai užgimę jausmai ir ašaros

Paskui Danielius rado merginą. Ir nuotykiai tęsėsi.
„Susipažinome su Philippa labai netikėtai. Kažkurią dieną pamačiau, kaip žaidžia futbolą. Ji buvo kapitonė, visa galva aukštesnė už mane. Nustebau, kad niekas nekompleksuoja, jog vaikinas žemesnis už merginą kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Viskas klostėsi lyg ir gerai, bet kaip netikėtai susipažinome, taip netikėtai ir išsiskyrėme. Buvau kiek sutrikęs. Galvojau grįžti keliauti jau ilgiau Šv. Jokūbo keliu“, – draugystės detalėmis dalijasi Danielius.

Atvyko į Valensiją, kur susipažino su 2 amerikiečiais – mergina ir vaikinu. Vaikinas keliavo atgal į Portugaliją, o mergina ėjo į Ispaniją. Ji nenorėjo toliau eiti Šv. Jokūbo keliu, bet Danielius pasiūlė galbūt ji norėtų keliauti su juo? Ji nukreipė temą, pasiūliusi papusryčiauti.

„Aš turėjau tuno, ji bandelių. Išsišnekėjome. Pastebėjome, kad nesustojame juoktis. Ir buvo taip keista, taip gera. Su Philippa draugavau 3 mėnesius, o su šia amerikiete praleidome vos 6 dienas. Tačiau tiek visko patyrėme, juokėmės, tylėjome. Kartais laikas nepavaldus draugystei. Tačiau mūsų keliai visgi išsiskyrė – aš tranzavau į Ispaniją. Niekas nestojo, nuotaika, savijauta subjurusi, liūdna. Kišenėje turiu 10 eurų, paskutinius išleidžiu traukiniui, nes reikia nuvažiuoti toliau, kad galėčiau kažką susitranzuoti. Sėdžiu perone, kaupiasi ašaros“, – prisipažįsta vaikinas.

Kelias, atsakęs į daugybę klausimų

Kelionė Šv. Jokūbo keliu, Danieliui prasidėjo iš naujo. Jis pripažįsta, šis kelias – vienas didžiausių savęs atradimų, kuriuos jis patyrė šioje ilgoje savo kelionėje. Tai leido pažvelgti į save kitaip, sudėlioti tam tikrus gyvenimo prioritetus, atsakyti į ramybės neduodančius klausimus.
Beje, daugelis Danieliaus klausia, kokie pavojai tyko tokiose neprognozuojamose kelionėse? Vaikinas atsakymo neturi. Juk niekada nežinai, kada tave gali apiplėšti, „subaladoti“, papjauti, išprievartauti ir t. t. Tai gali atsitikti ir jūsų gimtajame kaime arba mieste vidury dienos.

Masturbavosi miške

Tačiau kelis nemalonius įvykius Danielius prisimena. Tik jie labiau susiję su Dovile.
„Ėjome į mišką, vakaras, sustojome, žiūrime, kur įsikursime, o netoli mūsų, vyras žiūri į Dovilę ir masturbuojasi. Kraupu. Kitą sykį, kai išsiskyrėme ir tranzavome atskirai, Dovilė įsėdo į automobilį, kurio vairuotojas pradėjo glostyti kojas. Tačiau viskas baigėsi laimingai, be jokių didesnių problemų. Dovilė išlipo ir vos valdė ašaras, visa drebėdama, šiaip ne taip prisivertė tęsti kelionę ir tranzuoti toliau. Kitą sykį, Porte, vaikigaliai, paaugliai siūlė pavėžėti, tik pradžioje turime susimokėti. Jau viskas buvo aišku, kad nori apmauti. Visgi blogybės gali įvykti bet kur, todėl imti ir save paranojiškai saugoti, izoliuoti nuo aplinkos, niekur nekeliauti, būtų kvaila“, – ne pačiomis jaukiausiomis nuotykių detalėmis dalijasi vaikinas.

Jis priduria, kartais būna tikrai būna sunku. Atsikeli nežinia kur, eini į nežinią, „triusikai“ trina. Neturi ką valgyti, o paskutinius ryžius verdi alaus skardinėje, pradžioje jį išgėręs. Eini iškėlęs nykštį ir niekas nesustoja. Nori atsibusti lovoje, namuose, kur viskas aišku, pastovu, kur nėra pavojų, netikėtumų. Tavo piniginėje 3 eurai. Tačiau prioritetus, požiūrį į gyvenimą, daiktus, pinigus, tai sujaukia daugybė kartų. Ir jau po kelių mėnesių tu beprotiškai džiaugiesi turėdamas tuos 3 eurus ir suvokdamas, kiek daug už juos gali nusipirkti.

Grįžo pas mamą

Galiausiai Danielius nusprendė grįžti į Lietuvą, naujus metus sutikti su artimiausiu žmogumi – mama. Tačiau ir čia neapsėjo be nuotykių – jo lėktuvų bilietai negaliojo. Visgi oro uosto administracija pripažino padariusi klaidą ir išdavė naujus bilietus. Danielius sėkmingai grįžo į Lietuvą ir pataikė tiesiai į šaltos žiemos gniaužtus. Reikėjo prisitaikyti prie klimato.

O labiausiai turbūt prie žmonių, kaip pastebi jis. Danielius kremtasi, kad daugelis paskendę savo problemose, apmąstymuose, susiraukę ir nieko nenorintys, nieko nematantys. Tad iš pradžių buvo nejauku – tu šypsaisi, o tave palydi susiraukę veidai.

Todėl Danielius jau dabar rezga planus pavasariui. Kai atšils, žada išskuosti į Aziją. Ir vėl su kuprine ant pečių, ir vėl ištiesęs kelyje nykštį. Nes taip jam smagiausia.