„Jeigu vienoje ar kitoje šalyje nedraudžiama lankytis urvuose, tai jūs galite be jokio patyrimo į jį įsiskverbti. Ar jūs iš ten išlįsite, tai jau kitas klausimas“, – teigia patyręs speleologas, knygos „Baimės vieta“ autorius Erikas Laiconas. Jis DELFI papasakojo apie giliausius, įdomiausius ir turistams patraukliausius pasaulio urvus bei juose tykančius pavojus.
– Papasakokite, kas yra speleologija?
– Lietuviškiau būtų vadinti urvotyra, o urvas yra skylė žemėje. Taigi urvotyra yra mokslas apie požeminę erdvę. Mes, speleologai, tyrinėjame požemines erdves, kurios yra natūralios kilmės, sukurtos ne žmogaus rankomis, į kurias gali įlįsti žmogus. Jeigu į tą ertmę gali įlįsti – tai yra urvas, jeigu lapė gali įlįsti, o žmogus ne – tai ne urvas. Tai bus tiesiog lapės ola. Speleologija yra ne tik mokslas, bet ir užsiėmimas. Nebūtinai turi būti mokslininkas, kad skverbtumeisi į urvus. Mes skverbiamės į urvus, juos atrandame, tyrinėjame, aprašome.
– Ar esate suskaičiavęs kiek urvų aplankėte? Ar grįžtate į tą patį urvą antrą kartą?
– Kiek esu aplankęs tiksliai suskaičiuoti sunku, bet apytiksliai – 400 urvų, nedaug. Pasitaiko, kad grįžtu į tą patį urvą, bet stengiuosi važiuoti į vis kitus, nes gyvenimas vienas, o urvų žemėje labai daug ir didelė dalis iš jų dar neatrasti.
– Ko galima rasti urvuose – lobių, brangakmenių, mineralų, galbūt palaikų?
– Visko po truputį galima rasti, tik ne kiekvienam pasiseka. Žmonės po žeme dažniausiai nori pamatyti grožį. Ir žemės paviršiuje yra daug gražių dalykų: kiekvienas miškas savaip gražus, kiekvienas gėlynas ar parkas. Taip ir po žeme, kiekvienas urvas yra nepakartojamai grožus. Žinoma, traukia ne tik grožis, bet ir pati veikla, pats skverbimasis. Reikia turėti tam tikrų įgūdžių, tai nėra techniškai lengvas užsiėmimas, nors ir pakanka vidutinio fizinio pasirengimo. Vis dėlto techniškai tai yra sudėtinga veikla, reikia ruoštis ir mokytis. Pats skverbimosi momentas man yra labai malonus, kaip ir daugeliui speleologų.
– Ar tokiai veikliai reikia specialių kursų, leidimų, pažymėjimų?
– Ir taip, ir ne. Jeigu vienoje ar kitoje šalyje nedraudžiama lankytis urvuose, tai jūs galite be jokio patyrimo į jį įsiskverbti. Ar jūs iš ten išlįsite, tai jau kitas klausimas. Įsiskverbti problemų nėra, sunkiau iš urvo išlipti. Tie kurie nori protingai patekti į urvus ir užsiiminėti tuo ilgiau kreipiasi į speleologų klubus, kurie juos apmoko. Nėra tokio klubo pasaulyje, kuris neužsiimtu naujokų paruošimu. Kai kuriose šalyse išduodami ir pažymėjimai, bet jie nėra būtini. Tarybiniais metais buvo griežčiau, be popieriuko negalėjai eiti į urvus.
– Į urvą reikia mokėti teisingai nusileisti, o vėliau pakilti. Ar šiai veiklai reikalingi alpinizmo įgūdžiai?
– Alpinizmo įgūdžiai tikrai netrukdo, bet specialiai jų siekti nereikia. Alpinistas pirmiausia turi užlipti į viršų, jam virvė tarnauja pirmiausia kaip saugos priemonė. Vienas lipa, draugas jį saugo. O mes virve leidžiamės žemyn, na, o paskui ja grįžtame, nes kito, patogesnio, kelio paprasčiausiai nėra. Aišku yra keli panašumai – ir alpinistai, ir mes naudojame virves, karabinus. Tik alpinistams neprireikia apšvietimo, prožektorių, nes kopimas dažniausiai vyksta dienos metu, o mums prožektorių reikia nuolat.
– Ar į visus urvus leistis yra legalu?
– Ten kur leidžiama leistis, ten legalu. Vis dėlto yra šalių, kuriose urvų tyrinėjimą apsunkina valdžia. Mano draugas gyvena Izraelyje, kur užsiiminėjimas speleologija yra nelegalus, todėl jie lenda slapta. Priežastys ir motyvai, kodėl tai draudžiama gali būti labai įvairūs. Viena iš priežasčių – paveldas. Jeigu ten kiekvienas eis, jeigu veikla nebus reglamentuota, žmonės gali tyčia arba netyčia išdaužyti, išnešti kažką, rasti kažkokį lobį. Kiekviena valstybė žiūri savaip. Pavyzdžiui, Vietname, kur mūsų speleologai dažnai lankosi, norint įsiskverbti į urvą reikia gauti penkis leidimus. Laose reikia trijų leidimų, o Tailande nė vieno.
– Ar keliaudamas tyrinėti urvų spėjate susipažinti su vietine kultūra, lankytinomis vietomis, paragauti vietinio maisto?
– Kiek lieka laiko, tiek spėju. Man patinka gamta, o įdomiausia gamtos dalis, žinoma, urvai. Kultūra, bendravimas su žmonėmis taip pat yra sudėtinė kelionės dalis. Kartais nori susipažinti ir bendrauti, o kartais vengi tai daryti. Viskas priklauso nuo saugumo padėties toje šalyje. Paragauti vietinių patiekalų taip pat įdomu, pavyzdžiui, kokią kirmėlę suvalgyti.
– Gal galite įvardinti kelis urvus, kurie yra tapę turistų traukos objektais?
– Kiekviena šalis stengiasi savo įdomiausius ir lengviausiai prieinamus urvus pritaikyti turistų lankymui. Ten kur nereikia virvių, kur į urvą galima įeiti kaip į pastatą, valdžia pabetonuoja takelius, įrengia apšvietimą, turėklus. Ir Europoje tokių urvų yra nemažai, nors Lietuva tokių neturi. Aš išskirčiau Prancūziją ir Slovėniją. Balkanų šalyse atostogauja daug mūsų tautiečių ir jie neretai pravažiuodami pro šalį užsuka į Postoinos urvus esančius Slovėnijoje. Berods šiemet sukanka 200 metų, kai jis atvertas turistų lankymui.
– Pasaulyje vyksta daugybė gamtos stichijų – uraganai, cunamiai, žemės drebėjimai – kaip tai veikia urvus? Jų daugėja ar mažėja?
– Šie veiksniai praktiškai nedaro įtakos urvų susidarymui. Nes urvų susidarymas yra nepaprastai lėtas procesas, kuris trunka šimtus, tūkstančius, o kartais ir ir milijonus metų. Cunamiai daugiau veikia valstybių pakrantes, o angos į urvus dažniausiai būna kalnuose arba priekalnėse, todėl dažniausiai jų nepasiekia. Žemės drebėjimai urvus veikia mažiausiai, nes urvų skliautas dažniausiai būna labai tvirtas. Sugriauti urvą yra beveik neįmanoma. Tačiau yra tokių vietų urvuose, kurias sujudinus, jos gali atskilti ir nukristi žemyn.
– Kurie urvai jus, patyrusį speleologą, nustebino?
– Didžiausią įspūdį paliko mano giliausias įsiskverbimas, kai 1983 metais teko nusileisti į 1320 metų gylį. Tuo metu tai buvo antras pasiektas gylis pasaulyje. Dabar aišku, tai praeitis – yra gilesnių įsiskverbimų. Tai buvo tikrai įspūdingas sportinis žygis po žeme.
Dėl gabaritų ir savo grožio ypač sužavėjo Malaizijos urvai.
Yra dar vienas įdomus aspektas – urvai žmonijos istorijoje yra labai glaudžiai susiję su žmogumi. Akmens amžiuje, kai žmogus nemokėjo statytis būstų, jis pirmiausia naudojosi urvais ir gyveno juose tol kol išmoko statyti namus. Kai kuriuose kraštuose žmonės ir po šiai dienai gyvena rankų darbo požemiuose. Ten stabili temperatūra, niekada nelyja. Per šimtmetį pasidarai, o tuomet ir tu, ir tavo vaikai ten gyvens kelis tūkstančius metų. Mūsų namai visi nugrius iki to laiko, o tie akmeniniai egzistuos.
Man teko nakvoti urve pas beduinus, kuriam 2-3 tūkstančiai metų, o kambarys kaip stovėjo taip ir dabar tebestovi, niekas nepasikeitę.
Antrojoje savo knygoje „Baimės vieta” aprašiau žmogaus santykį su urvais. Pavyzdžiui, joje rašoma apie Majų civilizaciją, kuri liko praeityje, yra beveik išnykusi. Bet pati Majų tauta kaip ir išlikusi, jų yra daugiau nei lietuvių šiame pasaulyje ir Majų civilizacijos apraiškos dar egzistuoja. Man teko matyti majų apeigas urvuose. Urvai jiems – šventa vieta. Mačiau, kaip mažą vaikutį, kuris sirgo panašia liga į plaučių uždegimą, gydė šamane. Nepaprastas pojūtis, pamatyti tai, kas atėję iš akmens amžiaus.
– Kuriose šalyse urvai jums atrodo unikaliausi, pavojingiausi?
– Pavojų gyvenime visur yra. Mūsų šalis nėra didelė, bet net eiti ar važiuoti gatve yra pavojinga, žūva daug žmonių. Taip pat ir urvuose, pasitaiko visko. Mano keletas pažįstamų yra žuvę juose. Jei jau gimei vieną kartą, tai pavojai tyko visur. Tokių pavojų yra ir urvuose, jiems reikia būti pasiruošus arba jų vengti.
Didžiausias pavojus – vanduo. Vanduo sukūrė urvus, bet jis juos ir ardo. Jis yra speleologų priešas. Įsivaizduokite – vertikalus urvas yra kaip vamzdis, į kurį suteka daug intakų ir jei toje vietovėje prasideda liūtis, visas tas vanduo suteka į pagrindinį vamzdį ir jame staigiai pakyla vanduo. Potvynio lygis per porą valandų urve gali pakilti iki šimto metrų. Kaip tada elgtis? Ar gali spėti išlipti? Be abejo negali. Tada tam žmogui tiesiog nepasisekė.
Neseniai vyko gelbėjimo operacija Tailande, kuri nuskambėjo visame pasaulyje. Tai buvo eilinis atvejis, kurio buvo galima išvengti. Aš pats esu buvęs Tailande ir žinau šių urvų tipus. Buvau netoli tos vietos, kur įvyko nelaimė. Horizontalus urvas. Jų treneris – nepatyręs urvuose vaikinas, per giliai vaikus nuvedė į urvą. Laikas buvo netinkamas. Tai potvynių metas, kai iškrinta labai daug kritulių. Vanduo pakilo ir užtvėrė išėjimą lauk.
Ši gelbėjimo operacija buvo labai sudėtinga. Speleologiniai gelbėjimo darbai yra sudėtingi, nes gelbėjimas vyko toli nuo angos, pats urvas horizontalus, beveik visą jį užtvindė, liko tik kelios vandens neapsemtos vietos. Akvalangistai pirmiausia turėjo nugabenti oro atsargas į neapsemtas vietas, kad prisisotinę deguonies galėtų toliau nerti ir išgelbėti vaikinus. Deja, gelbėjimo darbų metu žuvo vienas gelbėtojas.
– Ar jums yra tekę dalyvauti gelbėjimo operacijoje?
– Man teko dalyvauti gelbėjimo operacijoje. Aš buvau seminare ir netoli mūsų, Kaukazo kalnuose, dirbo vaikinai. Dirbdamas vienas vaikinas susižeidė. Mes jį gabenome per kalnus, iki tos vietos, kur galėjo atvažiuoti greitoji. Bet, deja, po septynių dienų jis mirė. Gilūs urvai, juose patiriami nuotykiai bei pavojai jums yra beveik kasdienybė. Ar buvo situacijų kuomet abejojote ar pavyks išnešti sveiką kailį?
Buvo tokių situacijų, kai galvojau, kad neišnešiu sveiko kailio. Kai patenki į tokią situacija, įsijungia protas ir protas liepia nešti sveiką kailį, kol jis dar sveikas. Jeigu eisi neapgalvodamas savo veiksmų, gali baigtis blogai. Vieną kartą nutraukėme ekspediciją, kai supratome, kad mums truputį trūksta to ir ano. Nesvarbu, kad visi buvome patyrę speleologai, bet jei matai, kad kažkuriuo metu kažko pritrūks: maisto, baterijų ar įrangos, geriau sustabdyti ekspediciją ir ją pakartoti kitą kartą.
– Kokias klaidas daro pradedantieji urvų tyrinėtojai?
– Kiekvienas daro savitas klaidas. Svarbiausia – klausyti instruktorių. Ne tik urvuose, bet ir realiame gyvenime, jei nesiklausai ir manai, kad esi protingesnis už kitus, reiškia nieko nežinai.
Instruktorius jums uždeda apraišas, pritvirtina prie virvės, pasako, ką daryti, ir, jei jūs elgsitės protingai bei klausysite instrukcijų, tai sėkmingai nusileisite ir taip pat išlipsite.
– Ar teko urvuose susidurti su pavojingais gyvūnais?
– Pavojingiausias gyvūnas – žmogus. Tie, kurie skverbiasi į urvus nėra pavojingi žmonės. Vis dėlto kai kuriuose urvuose sunku rasti gyvūnų. Jei turi gerą regėjimą, randi mažą vabaliuką, mažesnį už degtuko galvutę, o jei blogą, ir tokio nepamatysi. Atogrąžose labai didelė gyvūnų įvairovė. Tai gyvūnai, kurie užeina į urvus, kad jiems nebūtų karšta. Pavyzdžiui, gyvatės eina į urvą, kad pagautų paukštuką, kuriuose jie gyvena.
Vieną kartą Madagaskare mes atkeliavome prie vieno urvo, ruošėmės į jį įsiskverbti. Mūsų vedlys buvo vietinis ir jis paaiškino, kad vanduo yra pakilęs, todėl negalime eiti. Vanduo pakilo tik truputį, todėl paklausiau kodėl neiname į urvą. Jis paaiškino, kad urve yra krokodilų, kurie mus gali apkandžioti. Sausumoje krokodilai juda lėčiau, o vandenyje jie labai vikrūs. Ten nakvojome tik vieną naktį. Paklausiau, ar galiu nusiprausti prie urvo angos. Ten maudytis leido, krokodilų nebuvo. Bet buvo nejauku, nes šalia, urve, buvo ne vienas krokodilas.
– Vieni iš užsienio lauktuvių veža magnetukus, kiti vėliavas, treti tenykščius saldumynus. Ką namo vežasi speleologai?
– Vežuosi nuotraukas, ir tik jas. Iš urvų nieko negalima išnešti. Taip pat kaip miške, jei nuskinsite pavasarinę gėlę, žalos nebus, bet kitas jau tos gėlės nematys, jūs sutrukdysite augimo procesą, tačiau ji ataugs kitais metais. Jei nulaušite medį, tai negerai, bet šalia išdygs naujas. Urvuose taip nėra. Jei netyčia nulaužei ką nors, tai niekada nebeataugs.
Pažeisti eko sistemą po žeme daug lengviau. Reikia būti ypač atsargiam. Paimti nieko negalima, nebent tik nuo žemės moksliniais tikslais. Lietuvoje yra muziejų, kur galima pamatyti požeminių darinių. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto gamtos muziejuje arba Jurbarko rajone, kur atidarytas pirmasis Lietuvoje speleologijos muziejus, kurį mes ir įsteigėme. Tačiau visi eksponatai buvo surinkti nuo žemės ir nė vienas nenulaužtas nuo uolos. Geriau pakelti ir nunešti jį į muziejų nei palikti sutrypti.
– Ar Lietuvoje yra neištyrinėtų urvų?
– Geriau po Lietuvos urvus nevaikščioti, nes jie yra maži. Jei daug žmonių landžios, bus suniokota gamta. Prie Biržų yra urvai, kuriuose viskas sužymėta, bet geriau nelandžioti, nes gali nukristi koks akmuo. Turistinių urvų Lietuvoje nėra.
– Pernai netoli Seredžiaus buvo atidarytėte vienintelį Lietuvoje Speleologijos muziejų. Ką jame galima rasti?
Aš esu žmogus, kuris stengiasi nieko neišmesti: nei susidėvėjusios įrangos, nei aprangos elementų, nei apšvietimo. Visa tai, kas susiję su tyrinėjimais ir buvo sukaupta pas mane ir mano draugus, nusprendėme sudėti į vieną vietą ir įkurti muziejų. Ir praeitais metais jį atidarėme. Durys yra atviros visiems, įėjimas nemokamas, ateityje bus mokamos tik ekskursijos. Dabar aš nemokamai teikiu gido paslaugas. Masiškai niekas nevažiuoja, nes nėra daug reklamos.