Lietuvis Indijoje: telenovelės, kastos ir nuskendę mirusiųjų kūnai

Autostopu išmaišė bene visą Europą, tačiau kelionės ir atsitiktinumai jį vedė pirmyn.

Nepaisydamas mamos, draugų perspėjimų, kad gali būti nužudytas, jis visgi ryžosi pakliūti į Iraną. Ten pažino kitokią kultūrą, draugiškus vietinius, o ir niekas neužpuolė ar nevertė priimti islamą. Galiausiai nusprendė keliauti dar toliau. Šįkart Indija. Čia jis susidraugaus su vietine mergina. Kartu jie ners į Indiją. Tai sujauks vaikino planus. Jis nebegrįš į Lietuvą. Bent jau taip greitai, kaip planavo.
Susipažinkit – tai Mykolas.

Vaikinas po viešnagės Irane patraukė į Omaną, kur svečiavosi mėnesį. Nutaręs autostopu, nemokamai pasiekti Indiją, susidūrė su iššūkiu – iš Omano niekas neplaukia i Indiją. Ilgai bastėsi prie prieplaukos, bet veltui. Teko skristi.

„Galbūt kai kuriems ši užgaida atrodys kvaila, nerūpestinga, naivoka. Tačiau keliaujant autostopu laikiausi įsitikinimo, kad viską turiu pasiekti pats, kuo pigiau. Žeme, savo kojomis, galiausiai plaukti jūra – toks buvo mano tikslas. Labai nenorėjau skristi, nes kelionė praranda savo žavesį, jos nepajunti. Daugiau vertės jaučiau, kai keliavau vedamas savo įsitikinimų. Gaila, šįkart teko nuleisti rankas ir skristi“, – kiek susikrimtęs pradeda pasakojimą Mykolas.

Nutrūktgalviškos lažybos – be miego ir maisto

Šnekučiuojamės slinkdami Neries pakrante. Prieš metus Mykolas sukinėjosi didžiausiame Indijos mieste – Mumbajuje. Ten praleido 2 savaites. Ieškojo kur apsistoti. Ieškodamas susipažino su keliaujančiu slovėnu. Keliautojų būrys vis gausėjo – keli amerikiečiai, slovakai. Daugybė skirtingų žmonių, jų istorijų ir nuotykių.

Iš Mumbajaus autostopu Mykolas siekė nukakti į Indijos šiaurę, Himalajų kalnų pusėn. Keliautojų būrys išsiskirstė – kas autostopu, kas traukiniais, kas pėsčiomis. Mykolas buvo užkietėjęs „autostopininkas“, tad ryžosi dar vienai avantiūrai – sukirto lažybų, kad per 72 valandas autostopu pasieks Dharamšalą.

„Sakau, jokių problemų, pasieksiu. Mūsų keliautojų būrys kreivai šypsojosi. Dar nežinojau, kad Indijoje labai sunku keliauti autostopu.

Taigi, sukirtome lažybų – jeigu pasieksiu tikslą laiku, jie man bus skolingi po 7 eurus. Nepažiūrėjau kiek kilometrų iki galutinio taško. Kai sužinojau, supratau, kodėl jie taip lengvai lažinosi – iki galutinio taško mane skyrė daugiau kaip 1500 kilometrų! Europoje įveikti tokį atstumą būtų pakankamai lengva. Indijoje – tikras galvos skausmas.

Keliauti pakeleivingais automobiliais sekėsi prastai – keliai užkimšti, niekas nestoja. Visiškai nemiegojau, kad tik galėčiau įveikti tokį atstumą per Indiją. „Nulūždavau“ tik automobilyje, kai kažkas prigriebdavo. Šis tranzas buvo toks ekstrymas... Net pavalgyti nesustojau! Vidury nakties, kažkokiam šunkelyje, stoviu ir bandau kažką susistabdyti. Niekas nesupranta, ko aš noriu. Vienas „fūristas“ pavežė mane. Kai sustojo užkąsti užkandinėje, raginau jį greičiau kimšti maistą ir judėti toliau! Man žiauriai trūko laiko. Galiausiai pasiekiau tikslą – Dharamšalą. Buvome sutarę, kad paskelbsiu nuotrauką feisbuke. Teko „medžioti“ žmogų, galintį mane nufotografuoti ir paskelbti nuotrauką internete. Pavyko! Laimėjau varžybas”, – beprotišką nuotykį prisimena vaikinas.

Įkyrumas ir varginantis dėmesys

Tada atkeliavo Mykolo draugas, su kuriuo jie leido laiką Irane. Indijoje kartu autostopu keliavo pusantro mėnesio. Tačiau draugui Indija nepatiko, jis nusprendė išvykti. Mykolas liko.
Vaikinas pripažįsta, kad žmonėms, nepratusiems prie dėmesio, indų įkyrumas, bandymas įpiršti kažką nusipirkti, apgauti, gali stipriai suerzinti. Indijoje jautiesi visų stebimas, išnykti minioje sunku. O jeigu dar esi užsienietis – neįmanoma. Šis dėmesys ir susmeigtos šimtos akių į tave, galiausiai pradeda sekinti.

Draugystė su inde sujaukė planus

Atsitiktinumas, bet iškeliavus Mykolo draugui, jau kitą dieną jis susipažino su simpatiška inde. Ši pažintis vėliau išaugs į draugystę ir Mykolas nuspręs Indijoje pasilikti ilgiau nei planavo.

„Tai praktiškai ir nulėmė mano pasirinkimą, kad Indijoje pasilikau visiems metams. Susipažinome labai paprastai, per couchsurfing'o programą. Ji gyveno su tėvais, todėl negalėjo manęs priimti nakvynei. Tačiau susitikome mieste. Daug laiko nereikėjo – ji traukė mane, aš ją. Kažkokia chemija“, – draugystės detales atskleidžia Mykolas.

Nepaisant, kad Mykolas grįžo į Lietuvą, o draugė liko namuose, Indijoje, jie kasdien susirašo, bendrauja. Kol buvo Indijoje, kartu daug keliavo traukiniais ir autobusais. Mykolui teko ieškoti kompromiso – kelionių autostopu šiek tiek sumažėjo.

„Mano draugė nebuvo pratusi prie „valkatūniško“ kelionių būdo. Indai nesupranta tokio keliavimo. Jų kultūroje vyrauja klasės, todėl turintys pinigų visada bandys parodyti, kad jų turi – užsisakyti brangius apartamentus, keliones ir t. t. Indija vis dar gyvena statusų visuomenėje“, – apie socialinę padėtį kalba vaikinas.

Indės tėvai ieškojo dukrai kavalieriaus

Žavioji Mykolo draugė dirbo žurnaliste, fotografe. Apie judviejų draugystę merginos tėvai nežinojo. Bet po truputį kažką ėmė įtarti, ypač mama. Kartas nuo karto sakydavo, kad per daug laiko praleidžia su Mykolu, jis vakarietis, todėl jai daro blogą įtaką.

Indijoje įprasta, kad tėvai savo vaikams ieško antrųjų pusių. Tiek vaikinams, tiek merginoms. Mykolas juokiasi, kad tai labai keista patirtis.

„Įsivaizduok, sėdime, grožimės gamta ir suskamba mano draugės telefonas. Mama atsiuntė žinutę, siūlančia susitikti su kažkokiu indu, su kuriuo galbūt ji norėtų susituokti! Jiems tai normali praktika. Taip mama ir ieško su kuo sutuokti savo dukterį, kol mes draugaujame… Pasijaučiu kaip telenovelėje“,– juokiasi lietuvis.

Kastos. Studentai „perka“ virėjus, tėvai – tarnaites

Vidurinės klasės, pasak pašnekovo, Indijoje beveik nėra. 2-3 procentai gyventojų turtingi, likę – skurdžiai besiverčiantys. Turtinė nelygybė Indijoje akivaizdi. Kas turi pinigų samdosi tarnaitę, vairuotoją.

Mykolo nuomone, tai šiek tiek iškrypęs išpuikimas ir valdingumo rodymas. Turtingesni samdosi tarnaites, kurios pakloja lovas. Pirmakursiai studentai, turintys šiek tiek pinigų, „susimeta ant virėjo“, nes patys tingi gaminti maistą.

Keliautojas daug laiko praleido su šudromis – žemiausia Indijos kasta. Kitaip ir nepavyktų, juk vaikinas rinkdavosi keliauti kuo pigiau, nemokamai. Įlipa į traukinį, o už jo dar keliasdešimt žmonių spiečiasi. Visi susispaudę, atsisėsti nėra kur. O jeigu ir randi, tai šalia prisiglaudžia dar penki. Traukinys perspaustas.

„Žmonių trimis, keturiomis eilėmis susigrūdę. Susisuki į kamuoliuką, kitaip netelpi. Įprastai į viršutines bagažo eiles dedame savo daiktus – kuprines, miegmaišius ir t. t. Čia jie atstoja gultus. Miegu ir jaučiu kaip ant kojų kažkas atsisėda, stumia. Prabundu, o mane apsėdę 3 indai!“

Vestuvės Indijoje – patosas ir statuso rodymas

Gyvendamas Indijoje Mykolas freelancino – dirbo laisvai samdomu darbuotoju prie įvairių projektų. Užsiėmė profesionalia fotografija, todėl savo įgūdžius pritaikė šioje srityje.

Padėjo ir draugė – pažintys, kontaktai su reikiamais žmonėmis, agentūromis. Kūrė vaizdo klipus ir fotografavo madų savaičių renginius. Vėliau įsidarbino kuriamame Bolivudo filme. Ten įamžino filmavimo procesą, aktorius. Buvo nuskridęs ir į Graikiją, kur filmavo beprotiškai brangias vestuves.

„Vienoje saloje tuokėsi pasiturinti pora – indas ir amerikietė. Kažkokio Indijos bankininko sūnaus vestuves. Tėvas atskrido su sraigtasparniu. Daugybė pompastikos, atsiėjusios daugiau nei milijoną eurų. Šventėje – 300 svečių! Juos visus reikia nuskraidinti į salą, viską paruošti. Indijoje vestuvės – turbūt labiausiai „išpūsta“ šventė.

Sukviečiami šimtai žmonių. Jeigu tuokiasi aukštuomenės nariai, svečių bus per kelis tūkstančius. Lankiausi vestuvėse, kuriose dalyvavo 600 svečių. Sunku suvokti, kad gali būti rengiamos tokios šventės. Vėliau paaiškėjo, kad 600 svečių nėra riba... Pasakojo, kad vienose vestuvėse dalyvavo 30 tūkst. svečių! Jos surengtos stadione“, – stebisi Mykolas.

Bombėjaus upė – lietuviškos Kariotiškės

Vardinant kultūrinius ir socialinius skirtumus, prie kurių galbūt nesame pratę, yra ir kur kas suprantamesnių, pavyzdžiui, švara. Indijoje jos tiesiog nėra. Mykolas pakraupo – gyventojai spjaudo kur pakliūva, šiukšlina. Prieš 10 metų centrinėje sostinės gatvėje galėjai regėti kalnus šiukšlių. Dabar to kiek mažiau, žmonės stengiasi apsikuopti. Su šiukšlinimu susijusios ir įvairios religinės apeigos.

„Kartais tai tiesiog gamtos gadinimas, pavyzdžiui, indai degina žvakutes kokose riešuto viduje, o vėliau viską sudeda į plastikinį maišelį ir meta į vandenį. Bombėjuje pažiūri į jūrą ir nebenori daugiau nukreipti ten žvilgsnio. Primena mūsų Kariotiškių sąvartyną“.

Dugne – mirusiųjų kūnai

Lietuviui įstrigo kitos religinės apeigos – atsisveikinimas su mirusiaisiais. Kai kur jų kūnus degina, o pelenus išbarsto upėje. Kitur kūnai „atiduodami“ upei, kad srovė juos nuneštų.

Mykolas pats nėra matęs, tik girdėjęs kraupius pasakojimus iš vietinių indų – kartais irkluojant valtį, dugne, gali pamatyti mirusių žmonių palaikus. Pasišiaušia net Mykolo oda užsimenant apie tai – šiurpu, kai regi dugną, nusėtą jaunų vaikų kūnais.

Išmoktos pamokos Indijoje

Kai kurie į Indiją ryžtasi keliauti smalsumo vedami. Kiti – ieško dvasinės ramybės. Kiti – nieko nesitiki.

Mykolas neslepia – Indija jį tikrai „praklibino“. Meditacija neužsikrėtė, bet to ir nesitikėjo keliaudamas. Indija prisidėjo prie jo asmenybės ugdymo. Vaikinas mini, kad tai „pramankštino“ ir jo toleranciją, pakantumą žmonėms.

„Indija – geras testas. Jeigu būni 2-3 savaites, nelabai įsijauti į gyvenimą Indijoje. Bet jeigu praleidi kelis mėnesius, turi išmokti gyventi kitaip – priimti ir susilaukti daug dėmesio. Tave nuolat bando apmulkinti. Žiūri į akis ir meluoja. Kas antras pasivažinėjimas taksi baigsis tavo pinigų išviliojimu.
Indai žino, kad gali apgauti užsieniečius. Ir apgaus. Pirmas 2 savaites tai priimi kaip pokštą, žaidimą, bet kai gyveni jau antrą mėnesį, ir tave bando „išdurti“, tai pradeda nervinti. Ir taip diena iš dienos“, – prasitaria keliautojas.