Mėnesį Kolumbijoje viešėjęs lietuvis sumanė padaryti staigmeną Aruboje atostogaujančiam bičiuliui Vytautui Mikaičiui. Pasidomėjęs Aruboje galiojančiais reikalavimais keliautojams, M. Bertulis pasidarė reikalingus testus, užpildė reikalaujamas formas ir ramiai nuvyko į Kolumbijos oro uostą, kur paaiškėjo, kad net patyrusiems keliautojams ne visos kelionės klostosi sėkmingai.
Keliautojas savo nuotykius aprašė savo feisbuko paskyroje. Gavę leidimą, dalijamės jo istorija ir portale:
Pradedu žiūrėti reikalavimus norint patekti į Arubą – čia ir neigiamo testo reikia, ir sveikatos draudimo, ir imigracijos formą užpildyti. Na, ko dėl staigmenos nepadarysi. Gaunu savo jau penktą neigiamą koronos testą ir varau ramus į oro uostą. Galvoju reikia dar kokių lauktuvių paimti – nuperku romo buteliuką ir jau patenkintas žygiuoju prie vartų.
Pasas? Yra. Neigiamas COVID testas? Yra. Arubos imigracijos forma? Yra. Atgalinis bilietas iš Arubos? Yra. Geltonojo drugio skiepo pasas? Ką? Koks dar skiepas?
„Atsiprašome, negalime jūsų įleisti į lėktuvą, tokios taisyklės...“, – ir jau matau netolimą savo ateitį kaip aš vienas tą romo butelį ragauju Bogotos oro uoste ir Arubą matau kaip savo ausis.
Dariau staigmeną draugui, bet gavau pats atgal sau staigmeną. Gana nemalonią. Bandau dar derėtis toliau:
„Kiek laiko buvai Kolumbijoje?“ – klausia manęs.
„Vieną mėnesį“, – atsakau nemeluodamas, nes nesuprantu ką šitas klausimas gali pakeisti.
„Oh my god...“, – garsiai atkerta ji, o aš tą patį pakartoju sau mintyse.
„Aruba jūsų galutinė kryptis?“ – dar bando kažką išspausti ji.
„Oh my god...“, – po mano teigiamo atsakymo ji vėl imasi už galvos.
Tuomet paprašo manęs palaukti, kol įleis kitus keleivius ir tada imsis manęs. Pradedu ieškoti instagrame 2018 metų nuotraukos, kuomet mane skiepijo nuo to geltonojo drugio. Randu. Tiesiog darbuotojai rodau save pusnuogį su švirkštu šalia mano peties ir tikiuosi, jog praleis. Deja. Jau beveik visi keleiviai sulipo, lieku aš ir dar viena porelė, kuri nepatenka į reisą dėl tos pačios priežasties.
Bando man aiškinti, kad Aruboje galiu būti daugiausiai 10 valandų ir tuomet išskristi. Sakau, gerai, man tinka. Bandau įrodyti, jog skrisiu tranzitu. Ieškau bilietų iš Arubos tai pačiai dienai – beveik nieko padoraus. Jau matau, kad iki skrydžio liko 5 minutės, bandau pirkti bilietus į Majamį už kokius 800 dolerių. Galvoju, na tikrai nepirksiu už tiek. Kelis kartus jos paklausiu, ar tiks šitas bilietas. Ji palinksi galva. Demonstratyviai vedu kreditinės kortelės duomenis ir tuo pačiu metu jos kolegė užrakinėja duris lėktuvo link. Tuo tarpu mano „naujoji draugė“ išsigąsta, kad tas lėktuvas pakils be manęs ir aš nebenuskrisiu į Majamį, greitai atrakina duris ir šaukia „go, go, go“. Šituo momentu pagalvoju, jog tikrai esu kažkokiam filme, o ne realiame gyvenime.
Dedu į kojas taip, kad niekas niekur manęs daugiau nesustabdytų, nepakviestų, nepašauktų ir iš viso atsikabintų. Tuo tarpu kita porelė liko už vartų.
Atsisėdu į lėktuvą, prie lango ir girdžiu kaip mano pavardė dar kelis kartus pakartojama per garsiakalbį. Bet jau niekur nieko neatsiliepiu, galvoju ieškokit po visą lėktuvą, jeigu norit, manęs nėra.
Galvojau pamiegosiu per tą pusantros valandos, nes išvakarėse buvo audringa naktelė, bet tuo tarpu galvoju planą chuliganą ir kokia melavimo teoremą remtis nusileidus Arubos oro uoste.
Jau pradėjau galvoti ir apie filmo „The Terminal“ scenarijų, kad teks gyventi Arubos oro uoste.
Nusileidžiu nežinomybėje, rankos šlapios, mintys bėgioja iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Einu va bank. Praeinu COVID patikrą. Atsistoju akis į akį prieš pasienietę.
„Dėl kokios priežasties atvykote į Arubą“, – vartydama mano pasą klausia ji.
„Atvykau aplankyti savo brolio, kuris čia atostogauja“, – atsakau drebančiu balsu, tikėdamasis, kad nepamatys kiek laiko bimbinėjau po Kolumbiją.
Po akimirkos į mano pasą atgula Arubos štampas ir aš oficialiai esu tituluojamas laimės kūdikiu.