Arba ekspromtines iki galo. Nuo pirmo skiriasi tik tuo, kad nėra viduriniosios dalies – informacijos apie šalį (su)rinkimo. Šitos paprastai būna net įdomesnės, nors turi ir savo trūkumų (turėti informacijos apie vietinę kultūrą visada gerai), bet būna ir didesnė staigmena, nežinant, ko tikėtis, iškėlus koja iš lėktuvo. Net ir ta pati Pietryčių Azija - vykstant apie ją žinojome tik tiek, kiek lietuviškos geografijos ir istorijos pamokos kažkada išmokė – ekspromtas valdo!
Taip pat skaitykite: Užpultas rojus - ką čia atrado turistai?
Keliauk į Azerbaidžaną su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Tokia panaši nežinomybė buvo ir su Azerbaidžanu – pasiūlymas nakvynei Baku nukrito tarsi iš dangaus maždaug pora dienų iki skrydžio, turėjome tik adresą ir praktiškai daugiau jokios informacijos apie šalį. Ir vos per porą dienų neblogai užlopėme šią geografijos spragą. Tikrai įdomi šalis – nors buvome tik Baku ir jo apylinkėse, pamatėme tik skurdžiausią gamtos regioną, egzotikos paragavom nemažai – ne veltui Azerbaidžanas labiau priskiriamas Azijai, nors sėdi praktiškai ant Europos ir Azijos ribos.
Baku – porą milijonų gyventojų talpinantis gigantas, už naftos pinigus išblizgintas ir restauruojamas taip, kad neiškišus nosies iš Baku galėtum pagalvoti, jog esi kokioje Kaukazo Šveicarijoje. Bet prezidentine diktatūra naftos pinigus pasiskirsto taip, kaip jai, o ne tautai, reikia – Baku blizgesys ir šalia esantis skurdas labai kontrastuoja.
Baku senamiestis išsaugojęs savo unikalumą:
Senamiestis aptvertas turtingą istoriją saugančia mūrine siena:
Bet visai šalia – daugybė modernių pastatų ir dar daugiau statybų, tvarkomos pagrindinės gatvės (ir Kaspijos jūros įlanka):
Jei reikėtų apibūdinti Azerbaidžaną dviem žodžiais, turbūt geriausiai tiktų islamas ir nafta. Religijos įtaka kultūrai ypatingai ryški (žmonės uždaresni, moterų kavinėse beveik nėra ir pan.) palyginus su po to aplankyta krikščioniškąja Gruzija, o nafta Azerbaidžaną padarė turtingiausia regiono valstybe, po truputį superkančią tą pačią Gruziją. Šiaip įdomu, kad nafta Azerbaidžane pradėta išgauti nesuvokiamai seniai - jau prieš tūkstantį metų apie ją žinojo, XIX a. naftos bumas gerokai pakėlė Azerbaidžaną, o XX a. pradžioje Baku buvo išgaunama pusė viso pasaulio naftos. Dabartiniai naftininkai - arabų šeichai tuomet dar jojo asiliukais. Ir jei ne regiono istorija bei dabartine diktatūra, galbūt azerai galėtų gyventi ne ką prasčiau nei kokie naftos pinigus protingai investuojantys norvegai.
Bet didesnioji dalis tautos dabar gyvena taip:
Arba su tokiais sovietiniais kvaso atributais:
Be sovietmečio palikimo čia galima kaltinti ir Nepriklausomybės laikotarpio diktatūrą. 1993-2003 m. Azerbaidžana valdė prezidentas Heidaras Alijevas, kuriam mirus i valdžią (per oficialius rinkimus, bet su tokiu tarybinių laikų rezultatu) atėjo jo sūnus, ir toliau tęsė gražias diktatūriškas tradicijas. Tiesa, jo tėvas gatvėse šlovinamas kaip Leninas savo laiku – pagrindinėje Baku aikštėje - jo skulptūra.
Prie kiekvienos požeminės perėjos ar metro – po H. Alijevo frazę, mieste daug kur kabo jo plakatai:
Beje, naujų mašinų Baku, turbūt, daugiau nei Lietuvoje – bet senų žiguliukų (nors ir išblizgintų) čia ne ką mažiau.
Taksistas, su kuriuo po Baku apylinkes važinėjome gerą dieną, įsikalbėjęs papasakojo įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Azerbaidžane, kur kainos (bent jau Baku) tikrai įspūdingesnės nei Lietuvoje, įprasta pensija – apie 50-70 manatų (~170-230 Lt). Bet policininkų pensija – 500 manatų (1700 Lt). O kad jaunuolis juo taptų, šeima turi sumokėti maždaug 70-100 tūkst. litų kyši – dėl to ne kiek nestebina, kad išvažiavus už Baku autostrados lygio kelyje greitis apribotas iki 50 km/h, ir tikrai ne rečiau nei kas 5 km stovi policijos ekipažai – peršoki greitį, susimoki kyšį (15-20 manatų mažiau nei oficiali bauda), ir taip padedi policininkui susigrąžinti į tokio darbo gavimą investuotus 70-100 tūkst. Lt. Spėju, kad net ir tokia milžiniška suma kažkada atsiperka – keliuose „alkanų vilkų“, kaip juos pavadino mūsų taksistas, pilna.
Taksisto klausiame, kas perka šimtus ar net tūkstančius naujų butų, kurių pristatyta ir dar statoma aplink Baku centrą – taksistas tik atsakė, kad jie patys, kurie stato už naftos pinigus – prisiperka po keletą butų. O štai prieš kurį laiką kažkas atkapstė, kad dabartinis prezidentas Ilhamas Alijevas savo trims vaikams Dubajuje nupirko nekilnojamojo turto už 70 mln. dolerių (kai jo metinė alga yra tik apie 230 tūkst. dolerių).
Baku simbolis – Mergelės bokštas (Giz Galasi), dėl kurio tikslios paskirties mokslininkai dar nesutaria iki šiol, mat statytas jis seniai – keli amžiai prieš mūsų erą:
