Lietuvių kelionė aplink pasaulį autostopu: per Turkiją - Irano link

Aplink pasaulį keliaujantys Gerda ir Sigitas Stambulo ištyrinėjimui pasiliko (beveik) pakankamai laiko. Internetu užsisakę Irano vizą jie nesibodėdami patraukė gilyn į Aziją taip, kaip jau buvo įpratę - autostopu. Tačiau apie visus - arba beveik visus - Turkijoje jų laukusius nuotykius keliautojai, kaip visada, papasakos patys.

Taip pat skaitykite: Ką lietuviai patyrė Omano sultonate (FOTO, VIDEO)

arba: Lietuvių kelionė aplink pasaulį. Kryžiuočių žemėje

Keliauk į Turkiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Po aštuonių viešnagės Stambule dienų pagaliau susiruošėme į kelionę. Atidavėme Dovilės buto raktus kaimynei ir apie 14-ą valandą pajudėjome. Buvo šiek tiek neramu kaip išsigausime iš šio milžiniško miesto, bet nutarėme per daug nesijaudinti ir viską išsiaiškinti pakeliui. Vienu iš pastoviai kursuojančiu keltu persikėlėme per Bosforo sąsiaurį ir štai mes su visa savo manta jau stovime Azijoje! Šiame krante gyvenimas virte virė. Visi zujo, kažkur skubėjo, todėl ir mes, pagauti šio ritmo suskubome ieškoti išvažiavimo galimybių.

Nutarėme važiuoti viešuoju transportu ir skurdžiame Stambulo žemėlapyje atradę traukinių stotį pradėjome teirautis praeivių kaip ten nusigauti. Čia susidūrėme su viena iš Azijos ypatybių - beribis žmonių paslaugumas ne visada sutampa su jų galimybėmis. Gavę teigiamą atsakymą ir klausimą ar pašnekovas supranta angliškai, pradedame teirautis kaip nusigauti į traukinių stotį, tačiau į šį ar bet kurį kitą klausimą sulaukėme tik nuolankaus linksėjimo ir vienintelio atsakymo „YES“! Į klausimą „tu tikriausiai visiškai nieko nesupranti?“ neišgirstame nieko naujo - „YES“.

Ką gi, ieškome kito pagalbininko. Taip beklausinėdami priėjome autobusų stotį ir ten sužinojome, kad traukinių stotis jau du metus neveikia, sumokėjome po 3 TL ir mažu autobusiuku išvažiavome į Gebze miestuką. Po pusantros valandos pasiekę minėtą miestuką pradėjome tranzuoti Izmit miesto kryptimi. Buvome girdėję, kad Turkijoje tranzuoti lengva ir tai pasirodė tikra tiesa. Vos per 10 minučių susistabdėme mašiną, kurios vairuotojas kalbantis tik turkiškai pamojo mums lipti vidun.

Pasiaiškinęs kur važiuojam jis kažkodėl nuvežė artimiausios autobusų stoties link. Tai pastebėję iš karto patikslinom, kad važiuojam tik „autostopu“. Tai supratęs paslaugusis vairuotojas sustojo artimiausiame eismo žiede ir sakydamas „no problem“ iššoko iš automobilio stabdyti mums mašinos. Gal minutę pastebėję šį smagų procesą, nutarėme nepalikti mūsų pagrindinio darbo svetimam žmogui ir paprašėm vairuotojo tiesiog išvežti mus į kelią, vedantį į Izmitą.

Atsiradę tinkamame kelyje, tranzuoti pradėjome ne pačioje geriausioje vietoje, tačiau Turkija juk šalis, kur visos transporto priemonės stoja kur nori, todėl jau po trijų minučių susistabdėme automobilį. Gerai angliškai kalbantis jaunas vairuotojas nuvežė mus į Izmitą, aprodė miestelį ir išvežė į pagrindinį kelią Yalovos miesto link. Buvo jau visai tamsu, todėl paklaidžioję šen bei ten, nutarėme paklausti vietinių, kur galėtume pasistatyti palapinę.

Išvydę savo gyvenvietėje keleivius su kuprinėmis, vietiniai užkalbino mus pirmi, o paklausus kur galima pasistatyti palapinę, pirmiausiai mums buvo pasiūlyta pavalgyti ir išgerti arbatos. Valgyti nesinorėjo, bet arbatos neatsisakėme. Lyg valiai prisibendravę su šeimininkais ir subėgusiais kaimynais svetingo Mahmedo namuose, vėliau buvome palydėti į pajūrio parką, kur vietinio nurodytoje vietoje pasistatėme palapinę.

Mus palydėjęs Mahmedas iš kart bekompromisiškai paprašė, kad ryt papusryčiautume jo namuose. Nežinia ar tai sutapimas, ar Mahmedo sutarimas su parko sargais, bet tik mūsų palapinės vietoje naktį žolė nebuvo laistoma iš visame parke suinstaliuotos laistymo sistemos.

Vos spėjome išlįsti iš palapinės, kai Mahmedas su vaikų palyda atėjo pasitikti. Skaniai papusryčiavę jo namuose, atsisveikinome ir išėjome į kelią tranzuoti. Vos kilometrą pavežęs vairuotojas, sustojo degalinėje ir ėmė prašyti pinigų. Maloniai atsiprašėme ir išlipome. Pastebėjome dar vieną čia jau įprastą bruožą - ką tik sutiktas žmogus nesidrovi klausti kokie yra mūsų santykiai. Draugų ir vietinių pamokytas Sigis iš kart atsako „ešim“ (žmona). Taigi, jei mergina nori išvengti bereikalingų priekabiavimų, geriau šalia turėti tikrą ar menamą sutuoktinį, nors, kaip praktika parodė ne visada padeda… 

Tądien labai lengvai ir greitai susistabdę dar penkis automobilius, atsidūrėme kelių sankryžoje, netoli Akbaš gyvenvietės. Jau buvo visai tamsu, todėl pasišviesdami ciklopais išbraidėme pievas šalia dirbamų laukų.

Atradę lyg ir tinkamiausią vietą, pasistatėme palapinę. Iš pradžių viskas atrodė ramu, bet apie vidurnaktį netoliese važinėjęs traktorius išdygo tiesiai priešais mūsų palapinę. Išlindę iš savo būsto maloniai pabendravome su traktoristu ir laikinai patraukę palapinę jam nuo kelio po minutės vėl nuėjome miegoti.

Ryte, kaitrios saulutės pažadinti, greitai susirinkome daiktus ir kelyje vos per keturias minutes susistabdę mašiną, atsidūrėme Balya miestelyje. Šis, vos 2000 gyventojų turintis miestelis savo atmosfera yra vienas iš labiausiai mums patikusių miestelių Turkijoje.

Čia, turistų nematę vietiniai gyventojai maloniai mus vaišino arbata, pagrindinėje gatvėje šurmuliavo turgus, viskas autentiška ir paprasta. Išėję iš miestelio radome gražiai medyje įtaisytą vandens čiaupą.

Tokiame karštyje nepraleidome progos po juo apsiprausti. Kadangi judėjimas kelyje buvo labai mažas, tranzavome net 20 minučių. Pagaliau susistabdėme vietinį su autobusiuku, kuris pakeliui mums parodė savo laikomas ožkas ir nuvežė į savo namus Doganlar miestelyje pavalgyti.

Labai maloni mus atvežusio vairuotojo Naceti žmona greitai paruošė mums pietus ir jau kalbino pasisvečiuoti bent vienai dienai. Maloniai atsisakėme šio pasiūlymo. Susipažinome ir su užsukusiais, ne mažiau maloniais moters tėvais.

Papietavę susėdome atgal į automobilį. Išeinančius mus senoji moteriškė apkabino ir palaimino. Naceti nuvežė mus iki sankryžos su pagrindiniu keliu ir čia pat prie mašinos, susėdę ant pagalvėlių, pasidarėme tikrą alaus pikniką. Išgėrę alų jau kilome eiti, tačiau Naceti mus ramino, duodamas suprasti, kad jis mumis pasirūpins. Taip nesupratę pralaukėme pusantros valandos, kol galų gale Naceti sustabdė mums autobusą! Ką gi, nuo Doganar iki Yenice teko pavažiuoti visuomeniniu transportu.

Daugiau tokios vietinių primygtinai siūlomos meškos paslaugos kaip įmanydami vengėme ir griežti atsisakinėjome. Tą vakarą sustabdę dar du automobilius nusigavome į gražią vietovę, netoli Kumarlar miestelio.

Tik išlipę iš automobilio pradėjome dairytis nakvynės, kai prie mūsų privažiavęs motociklininkas perspėjo, jog šiąnakt šiose apylinkėse vyks šernų medžioklė ir palapinę čia statyti nelabai saugu. Ką gi, susitranzavome dar vieną mašiną ir pavažiavę apie 5 kilometrus atgal, įsikūrėme jau nužiūrėtoje vietoje šalia kelio, ant skardžio su vaizdu į miestuką.

Atsikėlę greitai susistabdėme mašiną į Čanakale miestą. Čia papusryčiavome ir apžiūrėję karo laivyno muziejų po atviru dangumi, nukulniavome per visą nemažą miestą tranzavimo kryptimi. Išėję už miesto pradėjome tranzuoti. Nors eismas buvo nemažas, mašiną susistabdėme tik po valandos. Sustabdytu sunkvežimiu nusigavome į Ayvacik miestelį.

Šiame miestelyje susistabdėme konsulą Ahmed, kuris gerai žinojo šias apylinkes ir mielai apie jas papasakojo. Jau buvome girdėję, o ir konsulas dar kartą rimtai patvirtino, kad Sigio vardas turi tiesioginių asociacijų su labai negražiais išsireiškimais turkų kalba, todėl nuo šiol visų mūsų pažįstamų Darių garbei, Sigis viešai prisistatinėjo Dariumi.

Konsulas mus atvežė į gražų kempingą ant jūros kranto, Sokakagzi kaimelyje. Nors šioje pakrantėje pastebėjome nemažai besimaudančių, tačiau kaimelis buvo ramus, jaukus ir tvyrojo gera atmosfera. Keista, net mečetės čia beveik nesigirdėdavo - kas nors rikteldavo vos kartelį ir nutildavo.Kitą dieną paėję kiek tolėliau, radome nuostabų laukinį paplūdimį. Konsulo rekomenduotame kempinge pasilikome porai dienų.

Pailsėję prie jūros išvažiavome toliau. Susistabdę vietinį, nuvažiavome apžiūrėti istorinio, labai turistinio bet gražaus Assos miestelio. Čia atradome ir nelabai turistų lankomą antikinį nekropolį ir
netgi pradėjome svarstyti apie nakvynę jame.

Buvo dar anksti, o kelio nuvažiuota nedaug, todėl šiek tiek atsipūtę nekropolio pavėsyje,
ištranzavome toliau. Trimis automobiliais palei pakrantę, pasiekėme Kučukkuyu miestuką. Jau vakarėjo, o tinkamos vietos nakvynei dar nematyti, todėl tranzavome toliau. Šį kart susistabdėme pagyvenusį, bet puikiai angliškai kalbantį žmogų.

Važiavome jūros pakrante, kur tęsėsi nesibaigiantys susilieję miestai. Taigi, vairuotojas, atvežęs į
Altinoluk miestą, susitarė su vietiniu pliažo baru, dėl galimybės pasistatyti mums palapinę jo teritorijoje ir atsisveikinęs išvažiavo savo keliais.

Jaunas bariuko savininkas buvo tikrai malonus, atnešė mumsarbatos, pasiūlė vandens ir paslaugiai parėdė vietą palapinei. Jūra, siaurutis pakrantės smėlio ruoželis, o šalia viską užgožiantis didžiulis
kelias ir miestas… Palapinę jautėmės pasistatę labiau ant greitkelio, nei pajūry, tačiau buvo ramu, nes vietos šeimininkai leido ją čia statyti.

Atsikėlę greitkelio pliaže, kuo greičiau nusimaudėme jūroje ir papusryčiavę mieste stojome tranzuoti. Neilgai trukus sustabdėme jauną vyrą, kuris atvežė mus į kitą pliažų ir viešbučių miestą Ayvalik. Buvo labai karšta,bet pamatę turistų nugultus pliažus, su gausybe bumsą grojančių paplūdimio barų, apsisukome ir tą pačią minutę nutarėme kuo greičiau nešdintis iš šito miesto.

Artėjo karščiausias paros metas, kuomet niekur judėti nebesinori, todėl šiek tiek patyrinėję žemėlapį atradome nuošalų miestuką Kiratli ir vos už kokių 15 kilometrų nuo jo esantį ežerą. Manėme, kad čia jau tikrai turistų nebus ir ten, radę kokį pavėsį, galėsime bent keletą valandų pailsėti. Kaip galėdami greičiau išsigavomeiš Ayvalik miesto ir stojome ant pagrindinio kelio tranzuoti. 

Greitai susistabdėme vietinį su sūnumi. Žmogus kalbėjo tik turkiškai ir nė žodelio jokia kita mums žinoma kalba. Paaiškinus kur mums reikia, vairuotojas tik pakraipė galvą ir sutiko mus nuvežti. Jis tikrai nežinojo kas tai per miestelis, todėl važiuodamas nepraleido progos sustoti degalinėje ar paklausti vietinių žmonių, kad sužinotų kelią. Ne visi vietiniai žinojo šį miestelį, bet priešingai nei kiti iki šiol sutikti turkai, kurie nuveždavo mus kur jiems atrodydavo geriau, šis vairuotojas užsispyrė nuvežti mus ten, kur prašėme.

Visą kelią kol važiavome jis vis atsisukdamas kalbino mus turkiškai. Nieko nesupratome,bet sprendžiant pagal balso intonaciją tekstas buvo maždaug toks: „Visą gyvenimą čia gyvenu, bet tokio miestelio negirdėjau! Na ir ko jums ten prireikė?!“. Mes tik šypsojomės ir kartojome „į Kiratlį“. Vargais
negalais atradome tą miestuką.

Tiesa, jo net miestuku neavadinsi - keletas apgriuvusių namų ir tiek. Mūsų vairuotojas dar kartą
pasitikslino ar tikrai mums čia reikia, o mes, kadangi uoliai lyg šiol tai tvirtinom, susirinkome savo kuprines ir atsisveikinę nukulniavome keliuku pirmyn.

Ką gi šiame mieste, kur ne tik eismas, bet ir bet koks judėjimas sustojo, nutarėme toliau link ežero nebetranzuoti, o grįžti į pagrindinį kelią azimutu per laukus. Saulutė taip svilino, kad pakeliui rastame drėkinimo kanale nepasibodėjome nusiprausti ir susišlapinti visus savo rūbus. Tokiame karštyje atsidurti ant įkaitusio asfalto visai nesinorėjo, todėl atradę nuošalų alyvmedžių sodelį, pavėsyje nusnūdome. Taip pailsėję, per arimus, ražieną ir pomidorų laukus pagaliau prasimušėme į pagrindinį kelią.

Tokia ta mūsų kelionė į Kiratlį, neturistinio poilsio beieškant. Išlipę ant pagrindinio kelio net rankos
nespėjome pakelti, o mums jau sustojo automobilis. Vairuotojas vardu Sarper pavėžėjo mus gerą kelio galą iki Urla miesto.

Pasirodo, šis žmogus taip laipioja kalnais ir gidauja Izmir miesto apylinkėse, todėl trumpam sustoję arbatos pertraukėlei ant savo žemėlapio susižymėjome neturistines lankytinas vietas Turkijoje. Pavargę nuo galybės turistų aplinkui, mes ir nutarėme rytoj važiuoti į vieną iš Sarper nurodytų
laukinių pliažų. Nakvynei vairuotojas mus atvežė į atvirą laukymę prie jūros, netoli Urlos miesto. Čia visai netikėtai radome jaukią vietelę palapinei po žemomis palmėmis, šalia jachtklubo.