at skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: nuo ko viskas prasideda?
Keturias dienas pasisvečiavome pas Gerdos sesę Laurą ir jos sūnų Timothy. Per tas dienas apžiūrėjome Maincą bei buvome nuvažiavę į Oppenheimo miestelį. Didžiausią įspūdį paliko Oppenheimo Šv. Katerinos bažnyčios kieme pastatytas priestatas, kuriame laikomi apie 20.000 XVI-XVII a. gyvenusių žmonių kaulai.
Kadangi, bažnyčios kapinėse neužtekdavo laidojimo vietos, senos kapavietės būdavo iškasamos, kaulai sukraunami specialiai tam įrengtoje patalpoje, o toje vietoje laidojami kiti žmonės. Per porą amžių susirinko nemažas kiekis kaulų, todėl vaizdas pakankamai įspūdingas.
Kelias dienas paviešėję pas Laurą, nusprendėme judėti toliau į Niurnbergą, pas kitą Gerdos sesę dvynę Orantę. Ryte susikrovėme visą savo mantą į kuprines. Laura pavėžėjo mus iki greitkelio ir išleido automobilių aikštelėje.
Po maždaug pusvalandžio bandymo susistabdyti mašiną prie mūsų priėjo pagyvenusi Belgų porelė, kuri kemperiu važiuoja iš Belgijos į Rumuniją. Jie sutiko mus pavežti apie porą šimtų kilometrų. Gerda truputi „šprehina“ vokiškai, todėl sėdo su vairuotoju į priekį, o man teko jaukiai įsitaisyti gale, ant vienos sėdynės su jo žmona.
Kadangi su šia moteriške bendrai žinomos kalbos neradome, todėl teko bendrauti gestais. Nepaisant to, kelionė neprailgo ir už kokių poros valandų važiavimo mus išleido iki Niurnbergo likus apie 20km. Kitos mašinos ilgai laukti nereikėjo. Už kokių dešimties minučių sustojo turkų kilmės vokietė su gan naujai atrodančiu BMW kabrioletu, į kurį reikėjo truputi pasistengti, kad sutilptume su visu mūsų bagažu.
Ji pasirodė pačiu laiku, nes tik mums įsėdus į automobilį, pasipylė lietus (tiesa, ji nujausdama lietų jau stogą buvo nuleidusi). Netoli Niurnbergo, persirikiuodamas vilkiko vairuotojas nepamatė, kad mes jį lenkiame pirma eismo juosta ir taip vos neišstūmė mūsų iš autostrados… Nors aš nemoku vokiečių kalbos, supratau, kad tai ką girdėjau artimiausias porą minučių, buvo tik vokiškų keiksmažodžių virtinė lydima nepadorių gestų. Bet viskas baigėsi sėkmingai ir mes saugiai pasiekėme Niurnbergo miestą, kur mus pasitiko Orantė.
Rothenburgas
Pas Orantę ir Gerritą viešėjome aštuonias dienas. Per tą laiką susitvarkėme nebaigtus darbus ir apžiūrėjome Niurnbergą. Vienai dienai nuvažiavome į seną vokiečių miestelį Rotenburgą (Rothenburg ob der Tauber). Tai gražus viduramžių miestelis, bet labai jau daug turistų, ypač japonų. Viešnagės pabaigoje pradėjome galvoti kur judėsime toliau, bet susirašius su žinomu lietuvių keliautoju Augustu, sutarėme planų nekeisti ir važiuoti pas jį, į netoli Drezdeno esantį Heidenau miestelį.
Vairuotojas pasitaikė nekalbus, bet pavežė apie 50 km iki kitos degalinės ir mes likome patenkinti. Šioje vietoje prastovėjome apie pusantros valandos, bet gerą pusvalandį slėpėmės nuo lietaus. Kai tik pasirodė saulutė ir mes vėl iškėlėme nykščius, neužilgo mus sustojo mašina.
Šį kartą vairuotojas pasitaikė labai įdomus pašnekovas. Tai puikiai anglų kalba kalbantis vokietis, kuris studijų metais pats nemažai tranzavo po pasaulį. Taip bešnekučiuodami ir vieni kitiems pasakodami įvairias istorijas nuvažiavome iki sutartos degalinės, tačiau pasirodo ji yra kiek toliau nuo greitkelio ir nelabai gera vieta tolimesniam tranzavimui.
Vairuotojas nutarė pavežti mus toliau iki tinkamesnės automobilių aikštelės, kuri pagal navigaciją yra už 12 kilometrų. Nuvažiavus iki jos, pasirodo, kad tai dar blogesnė vieta tranzavimui, nes dėl kelio remonto darbų išvažiavimai buvo uždaryti ir ten susistabdyti mašiną buvo beveik neįmanoma.
Tai suprasdamas jis geranoriškai pasiūlė mus pavežti toliau. Nuvažiavę dar apie 30 kilometrų, suradome jau tinkamesnę aikštelę. Šioje aikštelėje judėjimas labai mažas, bet bent jau turime vilties susistabdyti mašiną. Pralaukus apie pusvalandį, prie mūsų sustojo mašina, o iš jos išlipę vyrukai prisistatė esantys civilinė policija ir parodę savo pažymėjimus paprašė mūsų pasų. Kol vyko mūsų asmens tapatybė kortelių patikrinimas, labai maloniai su jais pasišnekėjome. Jie palinkėjo sėkmės ir atidavę mūsų dokumentus nuvažiavo toliau.
Drezdenas
Kita sustojusia mašina važiavo jauna šveicarų šeima, kuri sutiko mus nuvežti tiesiai į Drezdeną. Nors iki Drezdeno buvo likę apie 100 kilometrų, lėkėme su vėjeliu ir po gero pusvalandžio mus jau išleido miesto pakraštyje. Visuomeniniu transportu nusigavome iki miesto centro. Su kuprinėmis prabėgomis apžiūrėjome Drezdeno senamiestį ir nusigavę iki centrinės stoties, traukiniu išvažiavome į Heidenau. Puikiai išvystytas Drezdeno viešasis transportas - pusvalandis ir mes Augusto ir Katjos namuose valgome pažadėtus šaltibarščius.
Ryte paaiškėjo , kad praeitą dieną tik prabėgomis matytas Drezdenas pasirodė labai įdomus, todėl šią dieną nusprendėme jį apžiūrėti atidžiau. Labiausiai įspūdį paliko garsioji Frauenkirche bažnyčia ir meninikų kvartale esantis Kunsthofpassage, su savo spalvotais pastatais. Vakare labai maloniai praleidome laiką kalbėdami su Augustu apie keliones ir rodydami vieni kitiems įvairiausius fokusus, bei dalindamiesi jų atlikimo technika.
Nuo rytojaus turėjo prasidėti naujas mūsų kelionės etapas. Baigiasi dar Lietuvoje suplanuotos nakvynių vietos pas pažįstamus žmones, o tolesnis maršrutas dėliosis tik pagal susiklosčiusias aplinkybes.
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!