Taip pat skaitykite: Indiją apkeliavusios merginos iš Lietuvos: įspūdžiai iš Šri Lankos
Tris dienas praleidę ant ežero kranto, pajudėjome Ramiojo vandenyno link. Naujieji mūsų pažįstami pavežė mus iki Roxburgh miestelio iš kur ir pradėjome tranzuoti. Ant kelio teko pastovėti gerą valandą, tačiau susistabdę automobilį nuvažiavome gerą kelio galą ir pasiekėme Milton miestą.
Čia žvilgtelėjome į žemėlapį ir nutarėme išsukti iš pagrindinio kelio ir važiuoti į nedidelį Toko Mouth miestuką ant Ramiojo vandenyno pakrantės. Iš Miltono išėjome pėsčiomis, vėliau keletą kilometrų pravažiavome traktoriaus priekaboje, o kai atsidūrėme žvyrkelyje, vos ištiesę ranką iš kart susistabdėme malonią merginą Teoni, kuri ir nuvežė mus į Toko Mouth.
Nedidelis miestelis, jei taip galima šią gyvenvietę pavadinti, pasirodė jaukus ir visiškai neturistinis. Dauguma namų buvo vasarnamiai, o nuolatos gyvenamų vos tik keletas.
Vandenynas pasirodė gana ramus, tačiau pakrantėje bangų išmesti didžiuliai medžiai, bylojo neramų jo būdą. Nuostabiausias dalykas buvo tas, kad net esant gražiam orui apsidairius į visas puses, pakrantėje nepamatėme nei vieno žmogaus. Kiek pasivaikščioję palei vandenyną, sugrįžome į miestelį ir užsukome į Teoni vasarnamį.
Didelė ir draugiška šeima mus priėmė su tikru susidomėjimu, pavaišino skania vakariene ir nurodė įdomesnes savo šalies vietas, o mes, savo ruoštu, žingeidiems žmonėms pasakojome apie Lietuvą ir savo kelionę. Linksmai pabendravę, atsisveikinome su šeimininkais ir grįžome į jau numatytą nakvynės vietą.
Ryte, susikrovę kuprines pėstute pajudėjome palei pakrante vingiuojančiu žvyrkeliu. nakvynės nutarėme ieškoti ant vandenyno kranto, tačiau nesitikėjome, kad bus taip nelengva. Kol atradome tinkamą, neaptvertą priėjimą prie vandenyno tą dieną pėstute praėjome apie 10 km.
Palapinę pasistatėme ant smėlio kopos apaugusia žole su vaizdu į vandenyną. Tik įsikūrus, nuo žemyno atslinkę tamsūs debesys prapliupo lietumi. Vakarop lietus nurimo ir kiek prasisklaidžiusi debesų paklotė leido pasigrožėti saulėlydžio spalvomis.
Nugget Point
AOP nuotr.
Kitas rytas išaušo kiek debesuotas, tačiau vandenyno vėjas vis atnešdavo properšų, per kurias išlindusi saulutė išdžiovino mūsų daiktus. Paplūdimyje, kuriame buvome vienui vieni, galėjome ramiai išsimaudyti.
Po maudynių ir pusryčių pajudėjome toliau. Šiandien būtų neblogai prieiti parduotuvę, nes maisto atsargos jau gerokai apsekusios. Palikę vandenyno pakrantę vėl išėjome į žvyrkelį. Tądien mums pasisekė labiau – paėję vos kelis kilometrus susistabdėme pirmą pravažiuojantį automobilį, kuriuo važiuojanti vietinių pora nuvežė mus į didesnį Balclutha miestuką.
Dar apsipirkinėdami parduotuvėje radome ir kitą vežėją – nedidelį viešbutuką turinti moteris pati pasisiūlė mus pavežti į Kaka Point miestelį. Miestuko tokiu pavadinimu praleisti nevalia, juolab, kad buvome girdėję jog jį verta pamatyti. Deja, Kaka Point pasirodė perdėm turistinis, su brangiais kempingais ir laukinį stovyklavimą draudžiančiais ženklais pakelėse.
Taip prakulniavome apie 8 km, kol pamatėme nebrangaus kempingo ženklą. Jau beveik buvome apsisprendę čia apsistoti, kai tik šiaip mums iškėlus ranką sustojo automobilis. Kad jau sustojo, nutarėme važiuoti ir juo pasiekėme Owaka miestelį.
Iš miestelio vėl pradėjome eiti pėsčiomis. Nuėję dar apie keturis kilometrus prisėdome pradėjome ieškoti vietos palapinei. Vietovė pasirodė nelabai tinkama stovyklavietei, bet laimei net nestabdomas prie mūsų sustojo autobusiukas, kurio vairuotojas pasiūlė mums padėti. Tomas, toks vairuotojo vardas, sužinojęs, kad neaplankėme Nugget Point labai nusistebėjo ir pasiūlęs šiai nakčiai surasti mums nakvynę, o ryt ten nuvežti.
Ryte, kaip žadėjęs, Tomas nuvežė į Nugget Point ir sutaręs už valandos mus paimti, vėl išlėkė savo reikalais. Nors apylinkės ir taip buvo atvirutinės, tikrasis grožis atsivėrė nuo švyturio.
Nedidelio balto švyturio priešakyje įrengta apžvalgos aikštelė buvo nukreipta į vandenyną iš kurio kyšojo trikampiu išsidėsčiusios įspūdingos uolos. Apačioje maudėsi ir saulutėje šildėsi ruoniai.
Ryškiai žalia žolytė ant pilko akmens ir žydrame vandenyje nuo kiekvienos bangų mūšos ritmingai liūliuojančios jūržolės – šis vaizdas ramino ir hipnotizavo. Pučiant šiltam vėjeliui, saulės atokaitoje norėjosi pasilikti kiek ilgėliau, bet buvome sutarę su Tomu. Kadangi mašinų aikštelėje jo neradome, nutarėme jį pasitikti eidami pėsčiomis. Tomo valanda prasitęsė iki dviejų, taigi iki kol jis prie mūsų privažiavo, per tas pora valandų nužingsniavome gerus 8 km.
Drėgnieji lietaus miškai
Apžiūrėjus Nugget Point, Tomas nuvežė ten kur paprašėme. Vandenyno pakrantėje buvome nužiūrėję Purakaunui DOC kempingą, kuriame planavome apsistoti keletui dienų.
Tik pasiekus kempingą prapliupo lietus, todėl teko kurį laiką nuo jo slėptis po stogeliu. Lietui nurimus apžiūrėjome kempingą ir pamatę, kad jis mokamas, nutarėme apsigyventi netoliese esančiame miške šalia upės, kurį jau nusižiūrėjome pakeliui į kempingą.
Kiek paėję atgal, įlindome į iš pažiūros nepraeinamą mišką. Viduje jis pasirodė visai kitoks. Čia buvo erdvu ir gaivu. Visi tipinių Naujosios Zelandijos medžių kamienai buvo apaugę samanomis, ant šakų kybojo susisukusios lianos, visur vyravo lengva prieblanda, vėsuma ir žalia spalva.
Tik kur ne kur pro tankią lapiją medžių viršuje iki žemės prasimušdavo saulės spinduliai. Visa tai sudarė neapsakomai jaukiai mistinę atmosferą.
Kadangi norėjome kiek toliau nuo kelio, susiradę tinkamą vietą, persikėlėme per upelį ir kitame krante pradėjome ieškoti, kur galėtume įsikurti. Mus truputį neramino ant medžių kamieno prikalti pėsčiųjų trasos žymekliai, bet, kadangi trasa atrodė seniai nevaikščiota, kiek paėję į šoną įkūrėme stovyklavietę. Visą sekančią dieną beveik be perstojo pliaupė lietus ir drėgnojo lietaus miško stovyklavietė visiškai atitiko savo pavadinimą.
Visą dieną praleidus palapinėje jau norėjosi kiek pajudėti, todėl nutarėme keliauti toliau. Nebenorėjome bristi upeliu ir išlipinėti giliais purvynais tapusiuose jo krantuose, sugalvojome upelį pereiti per jau matytą skersai nukritusį rąstą.
Kadangi Gerdai tokius rąstus pereiti sekėsi kiek geriau, ji ėmėsi pernešti daiktus. Atlikusi šį darbą, Gerda sugalvojo truputį pamokyti Sigį, kaip geriau vaikščioti rąstu ir iš didelio rašto išėjo į kraštą, o tiksliau įkrito į vandenį... Sigis per upelį sugebėjo perėjo sausai.
Catlins regionas
Išėjus iš miško, atėjome iki artimiausios sankryžos, kur greitai susistabdėme pagyvenusią porelę iš Naujosios Zelandijos ir kartu nuvažiavome pažiūrėti netoliese esančio Purakaunui krioklio. Šis krioklys yra laikomas didžiausiu ir gražiausiu visame Catlins regione, bet, tiesa pasakius mūsų jis labai nesužavėjo. Apžiūrėjus krioklį tie patys žmonės mus nuvežė į Owaka miestelį, kuriame atsidūrėme jau trečią kartą.
Šį kartą čia kiek apsipirkome ir ištranzavome toliau. Susistabdėme automobilį, kurio plepus vairuotojas papasakojo apie visus apylinkės matytus objektus ir aprodęs gražiausias pakelės vietas, atvežė mūsų į vietą, kur galėjome įsikurti nakvynei – Tautuku įlanką.
Erdvus, gelsvo smėlio paplūdimys su maža sala iš vienos pusės ir dideliu pusiasaliu iš kitos, net ir darganotą vakarą žavėjo savo grožiu. Pakrantėje vešinčios augmenijos prieglobstyje buvo įkurtos patogios aikštelės tinkamos palapinėms ir džemperiams, kurios puikiai apsaugojo nuo stiprių vandenyno vėjų. Buvome tikrai dėkingi mus atvežusiam vairuotojui už tokią gražią stovyklavietę.
Sekantis rytas išaušo taip pat darganotas. Ištaikę langą, kai nelyja, greitai susirinkome daiktus ir iškeliavome. Stovyklavietė buvo netoli pagrindinio kelio, todėl ilgai eiti nereikėjo. Susistabdę mašiną, sužinojome, kad jos vairuotoja su savo anūke kaip tik važiuoja apžiūrėti Katedros urvų (Cathedral Caves), kuriuos pamatyti norėjome ir mes.
Mums pasisekė, kad mūsų vairuotoja planavo važiuoti kaip tik ten, kur ir mes buvome numatę – į Curio įlanką apžiūrėti Fosilijų mišką. Ši vieta, tai uolinė vandenyno pakrantė, kurios akmenyse yra išlikę senovinio miško atspaudai.
Pilka pakrantės uola buvo pilna mažų baseinėlių, kuriuose priaugusi gelsvai žalsva vandens augmenija tiesiog atgyvino akmeninę plynę, o vandenyne besiraitančios milžiniškos vandens žolės atrodė kaip gyvos. Negana to, šiuose spalvotuose akmenų laukuose perėjo pingvinai, kuriuos čia pirmą kartą ir pamatėme. Nors ši vieta taip pat turistinė, tačiau visa savo atmosfera ji mums patiko labiausiai.
Apžiūrėję Cario įlanką, atsisveikinome su mus pavežusia vairuotoja ir žvyrkeliu nukulniavome kitos mus dominančios vietovės link. Norėjome pabuvoti piečiausiame Pietinės salos dalyje – Slope Point. Tik šiek tiek paėję, netrukome susistabdyti vokiečių porelę, kuri mus nemažai pavėžėjo.
Kita diena, pagal visas šio regiono taisykles, išaušo apsiniaukusi ir ne ką mažiau vėjuota. Iki pagrindinio kelio priešaky buvo keliasdešimt kilometrų menko judėjimo žvyrkelio, todėl pradėjome judėti kiek įmanoma anksčiau
Nepaisant to, greitai susistabdę pakeleivingą kemperį, neužilgo atsidūrėme žvyrkelių sankryžoje. Vienu keliu lyg ir buvo šiek tiek didesnis judėjimas, tačiau kitas kelias dvigubai trumpesnis. Niekaip negalėdami apsispręsti, pirmą kartą kelionėje metėme monetą.
Burtai lėmė pasirinkti trumpesnį kelią. Vos spėjus juo pažingsniuoti gal šimtą metrų, kai mums sustojo automobilis, kuris sutrumpino trumpąjį kelią perpus. Likusius 5 kilometrus iki Tokanui miestelio teko įveikti pėsčiomis.
Stipriame vėjyje pastovėję gerą valandą, pagaliau susistabdėme taip pat keliaujančią jaunų vokiečių porelę. Su jais užsiplepėję praleidome kelių sankryžą, kurioje norėjome išlipti.
Ką gi, teko rinktis kitą kelią, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą... Mažo judėjimo kelyje paėję apie 4 kilometrus pėsčiomis, susistabdėme visureigiu namo važiuojantį Philą. Pažadėjęs vėliau pavėžėti iki reikiamo kelio, jis pakvietė trumpam į savo namus išgerti arbatos.
Ten susipažinome su draugiška jo žmona Marion ir trumpa arbatos pertraukėlė užsitęsė iki keturių valandų abipusiai įdomaus pokalbio. Tada šeimininkai nutarė nebeleisti mums tą dieną tranzuoti ir patys pasiūlė mus nuvežti ten, kur mums reikia. Mums tikrai labai pasisekė, nes jau vakarėjo ir lauke vėjas buvo toks, kad važiuojantis automobilis nuo vėjo gūsių gan stipriai susimėtydavo.
Nuo savo namų nuvežę apie 60 km, rūpestingi žmonės išleido mus gražioje „Monkey Island“ nemokamoje stovyklavietėje, kur ant vandenyno pakrantės, tarp specialiai susodintų augalų, buvo galima pasislėpti nuo vėjo. Vandenyno pakrantėje vėjas buvo toks, kad galima kone gulėti ant jo gūsio, o vaizdas tiesiog kerėjo: visai netoli kranto stūksojo mažutė „Beždžionių“ (Monkey Island) vadinama sala, o per visą, kiek akis tik užmato vandenyno plotą lūžo milžiniškos bangos, kurios ilgais plokščiais liežuviais toli slinko į sausumą.
Pro kiek prasiskleidusius lietaus debesis, išlindusi vakarinė saulutė, viską nudažė sodriomis spalvomis. Atsigrožėję saulėlydžiu, užuovėjoje pasistatėme palapinę.