Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: kaip teko pripažinti, kad Naujoji Zelandija - gražiausia šalis žemėje
Susikrovę savo didžiąsias kuprines, paslėpėme jas miško tankmėje ir lengvi bei greiti išėjome pasivaikščioti. Kiek paėję mišku atsidūrėme gražioje jūros pakrantėje, kur tyvuliavusiame tamsaus vandens ežerėlyje lyg veidrodyje atsispindėjo baltos kalnų viršūnės.
Čia ant vieno akmens pamatėme besišildantį tingų ruonį, kuris visai neprieštaravo nei fotografuojamas, nei liečiamas. Toliau kiek paėjome pagal rudą ežerėlį ir vėl ilgai kulniavome drėgnuoju lietaus mišku. Pakeliui apžiūrėję kadaise čia buvusių aukso kasyklų tunelį, pagaliau vėl nusileidome į pajūrį.
Čia turėjome pamatyti didelę ruonių koloniją, tačiau nurodytoje vietoje ant tolimojo akmens jūroje poilsiavo tik keletas ruonių. Sukaitę nuo ėjimo ir kaitrios saulutės, atsigaivinome po bėgančiais nuo stačių pakrantės uolų kriokliais.
Kai šiek tiek pailsėjome, pradėjome galvoti apie grįžimą į stovyklavietę. Tuo pačiu keliu eiti nebesinorėjo, todėl nutarėme grįžti jūros pakrante. Treningo ženklai perspėjo, kad pakrantė kažkur gali būti nepraeinama, tačiau mums norėjosi surizikuoti.
Sunkiau praeinamą vietą radome tik vieną, kur pasitelkę savo laipiojimo žinias visai nesunkiai ją įveikėme. Šokinėdami dideliais pakrantės akmenimis negalėjome greitai judėti, tačiau labiausiai mūsų judėjimą stabdė šimtai sausumoje besišildančių ruonių.
Čia tai buvo tikra kolonija, kurią visą teko praeiti skersai. Eidami stengėmės neatkirsti jiems kelio į jūrą, kad mus pastebėję žvėreliai galėtų ramiai pasitraukti. Vieni ruoniai tik mus pamatę kuo greičiausiai nerdavo į jūros bangas, kiti, tingėdami pajudėti, tik atidžiai stebėjo, dar kiti, pasislėpę po akmenimis perspėjo mus urzgimu. Buvo nejauku, bet tuo pačiu ir labai įdomu laukinėje gamtoje pamatyti šitiek ruonių.
Į stovyklavietę grįžome jau vakarop. Bendraudami su čia naujai atvykusiais žmonėmis išsivirėme vakarienę, o vėliau vėl grožėjomės saulėlydžio apšviestomis kalnų viršūnėmis. Jau sutemus į stovyklavietę atskrido keletas kea paukščių. Tai tokios didelės, smalsios ir labai žaismingos žalsvai rusvos spalvos Naujosios Zelandijos papūgos, vieno draugo gana tiksliai apibūdintos „papūga-vanagas“.
Kea vienintelė žinoma papūga, galinti užpulti žinduolį, tačiau žmonių jos nepuola, o mieliau nugraužia visas automobilių gumas. Pirmąsias kea‘s mes matėme netoli Milford Sound miestelio Fiordlande. Kitą rytą po kea‘ų antskrydžio Sigis po visą kempingą ieškojo savo kojinių.
Kitą dieną susiruošėme anksti ir visai neturėdami jokio noro su didelėmis kuprinėmis beveik nevažinėjamu žvyrkeliu pėdinti 20 km, stojome tranzuoti. Mums pasisekė gan greitai susistabdyti automobilį, kuriuo pasiekėme Franz Josef miestelį, o iš ten sėkmingai nuvažiavome į didesnį Greymouth miestą.
Kadangi ruošėmės dar vienam kelių dienų trekingui, tai šiame mieste apsipirkome tinkamais maisto produktais. Susitvarkę visus reikalus ištranzavome gana vėlai. Tą vakarą dar spėjome susistabdyti tris labai įdomius vairuotojus, su kuriais, kaip be būtų gaila, dėl laiko stokos negalėjome daugiau pabendrauti. Pirmasis vairuotojas pasirodė esąs fotografas, kuris kažkada buvo komiku.
Antrasis – jaunas fotografijos dėstytojas, kuris vietinėje muzikos grupėje grojo gitara ir gyveno nuostabioje vietoje Tasmanijos jūros pakrantėje. Su trečiąja vairuotoja, australe lietuvišku vardu Reda, vingiuotais pakrantės keliais lėkėme sėdėdami atvirame jos dviviečio sunkvežimiuko kėbule. Pasirodo, vairuotojos mamos geriausia draugė Australijoje buvo lietuvė imigrantė, kurios vardu moteris ir pavadinta. Tai buvo vienintelė mūsų sutikta sąsaja su Lietuva Naujojoje Zelandijoje.
Kitą dieną nesunkiai pasiekėme Punakaiki miestelį. Čia labai norėjome apžiūrėti Pancake (blynas) pakrantės uolas. Nors vieta labai turistinė, tačiau pamatyti ją verta. Sluoksniuotos pakrantės uolos tikrai priminė vieną ant kito sukrautus blynų kalnus. Taip pat įspūdingas vaizdas kai per potvynį povandeniniame urve į akmenį atsimušęs vanduo per skylę uolose galingu fontanu šauna į viršų.
Visai netoli Punakaiki miestelio yra Inland Pack trekingas, kurį norėjome praeiti. Pasidomėję apie jį informacijos centre sužinojome, kad dalį šio maršruto reikia eiti upės vaga. Šiuo atveju labai svarbu sekti orų prognozes, nes esant mažiausiam lietui čia upės taip greit ištvinsta, kad labai greitai tampa neperbrendamos. Kitas kelias dienas orų prognozė lietaus nežadėjo, todėl išėjome į trekingą.
Iš pradžių kelias vedė mišku palei upę, kurios vanduo buvo ne žydras, kaip mes buvome įpratę matyti, o ryškiai žalias su rudais akmenimis dugne. Siūbuojančiu tiltu perėję per upę toliau ilgai ėjome drėgnuoju lietaus mišku, pilnu samanomis apaugusių gilių vertikaliųjų urvų. Vėliau išėjome į kalnų slėnyje plytinčią didelę nepjautos žolės pievą.
Vakarėjo, todėl pradėjome rūpintis nakvyne. Kiek paėję pieva radome skersai kelio tekančią seklią upę ir šiek tiek pabridę jos vaga ant pakrantės smėlio pasistatėme palapinę. Žalio vandens upėje ties palapine buvo keli gilūs baseinai, o kitame jos krante vešėjo tankus vietinės augmenijos miškas. Po ilgo ėjimo ir šiltos dienos taip ir norėjosi išsimaudyti!
Visgi maudynes teko atidėti, nes Sigis pastebėjo upėje plaukiojančius didžiulius ungurius. Smalsios žuvys tikriausiai dar niekada nebuvo mačiusios žmogaus, nes atsargiai priplaukusios prie kranto su susidomėjimu iš vandens žvelgė tiesiai į mus. Pamanę, kad vakarienei ungurys mums puikiai tiks, puolėme ieškoti sliekų.
Atradę vieną užmetėme valą ir ėmėme laukti. Netrukus užkibo mums ir ungurys, tačiau ištraukti jo nesugebėjome, nes 20 kg laikantis valas trūko kaip siūlelis! Sutemus visa upė knibždėte knibždėjo medžioti suplaukusiais unguriais. Ieškoti sliekų buvo jau per tamsu, todėl žvejoti pradėjome ant mūsų vakarienės likučių. Protingi padarai tik žaidė su džiovintos avienos gabaliukais, tačiau vieną ungurį mums visgi pavyko ištraukti. Slidžią, raumeningą gyvatę įkišome į maišą pilną vandens ir palikome rytojui.
Tą vakarą vakarienei išsikepėme naujai ištrauktą žuvį. Buvo visai neblogai, bet ant laužo keptas upėtakis mums pasirodė daug skanesnis. Specifinei ungurio mėsai labiau tinka rūkymas, nei kepimas ant žarijų. Vakar ištrauktą ungurį pasilikome ryt rytui.
Nušvitus rytinei saulutei neskubėdami susiruošėme ir patraukėme keliuku toliau. Kiek paėję mišku pasiekėme Fossil upę. Nuo čia kelias vedė jos vaga. Akmenuota upės pakrante greitai eiti buvo sunku. Mūsų judėjimą kiek lėtino ir šokinėjimas bei landžiojimas su didelėmis kuprinėmis po nukritusiais medžiais. Kiek kartų tądien kirtome upę, sunku suskaičiuoti.
Upės vaga paėjus kiek tolėliau išėjome į platų kanjoną. Aukštos, kabančiomis žolėmis apaugusios uolos apačioje sluoksniavosi kaip pajūryje matytos Pancake Rocks, o dideliuose vertikaliuose įskilimuose matėsi gilūs horizontalieji urvai. Didžiulėje akmenų vagoje upė tekėjo palyginti siauromis srovelėmis, todėl pagal žymes vertikaliose kanjono uolose galėjome tik įsivaizduoti kas čia darosi didelių lietų metu!
Tąnakt nakvoti buvome numatę nemokamame trasos kempinge Ballroom Overhang. Kiek išsukus iš pagrindinio kelio, dar gerą pusvalandį teko bristi kita upe, kol pagaliau pamatėme nuorodą į kempingą. Išlipę į krantą kiek paėjome nurodytu takeliu ir išvydome tai, ko visai nesitikėjome. Visas kempingas buvo po didžiulės atsikišusios uolos stogu ir joks lietus čia nebaisus. Vieta nebuvo labai jauki, tačiau tikrai didinga.