Šlovė „Ryanair“ ir jo rankinio bagažo apribojimams, kai kovo viduryje stovi ant sniego pusnies ir lauki taksi. Žemagrindžių batelių padais ir striukytės „nuo vėjo“ pamušalu jauti – Afrikos žemynas labai jau toli nuo lietuviško žvarbaus pavasario.
Pirmą kartą musulmoniškajame pasaulyje, už Europos žemyno ribų – vien skiepų nuo hepatito A neužtenka. Visapusiškai įtariems lietuviams kuo puikiausiai subalansuotas Stanstedo oro uosto duty free pasiūlymas – pora Jack Daniel‘s (toliau tekste – Džekutis) už itin patrauklią kainą. „Vaistams“ juk negaila... O kam tikrai gaila, tai plastmasiniams ir beskoniams užkandžiams oro uosto kavinėse. Bet nieko, maloniai nuteikia mintis, kad jau po trijų valandų viskas bus kitaip. Ir koks džiaugsmas, kai prie laipinimo vartų matai vasariškai apsirengusius rytiečius – jau kvepia atostogomis. Dar jokių dželabų ir chna margintų delnų, tik havajietiškais šortais ir „Marlboro“ blokais apsiginklavę turkai.
Agadiras pasitinka nakties tamsa (jau po 18 valandos) ir užsakytu autobusu iki pakrantės viešbučio. Prieš tai - iš gyvenimo išbraukta valanda laiko muitinėje ir valiutos keitykloje su broliais latviais priešakyje.
Pirmieji vaizdai Maroke nei stebina, nei įkvepia: palmės (kuriuos sukėlė beveik euforiją per Heloviną Barselonoje), Maroko vėliavos kiekvienoje žiedinėje sankryžoje ir reklaminiai stendai, kur iš po burkų šypsosi tamsiaakės arabės. Besidairant pro langus ir ieškant „ne turistinės“ kavinės pirmajai rytietiškai vakarienei apima lengvas šokas: ant šaligatvio sustumdytos plastikinės kėdės, užimtos vyrų, geriančių cafe noir ir rūkančių cigaretes ar kaljaną. O kur eiti šešioms europietėms?
Vis dar tikimės, kad mūsų pasirinktas viešbutis turės ne tik ant keturių žvaigždučių piešinį ant fasado, bet ir restoraną.
Viešbutis turi viską. Net darbuotoją, kuris nuveda iki mums skirtų kambarių. Metas medžioti vakarienę. Išeiname į lauką, traukiame toliau nuo Atlanto vandenyno. Po pusės valandos klaidžiojimų visiškoje tamsoje randame pirmą kavinę ne viešbutyje ir ilgai nesvarstome – kitaip vakarienė gresia virsti naktipiečiais.
Gauname viską – nemokamus užkandžius (marokietiška duona, alyvuogės, sviestas sūrime, čili gardinta pomidorų salsa), po tadžiną, nemokamą desertą (tegul tai ir spraginti saldūs kukurūzai). Ir afrikietį, traukiantį Sealo ir Freddie Mercury dainas (šitą vakarienės dalį mielai ištrintume iš atminties). Kita diena skirta tinginiavimui ir poilsiui – pasivaikščiojimas paplūdimyje, pusryčiai, kokteiliai prie baseino ir kopimas į bene vienintelę įžymybę – kalną, ant kurio naktį užsižiebia arabiški rašmenys.
Politinė agitacija – taip pakomentavo šias nuotraukas mano albumo peržiūrėtojai. Negaliu paneigti ar patvirtinti – nežinau. Dar – pavakariai pakrantės restoranėlyje ir vienas pagrindinių kelionės atradimų – alus „Casablanca“. Jam lemta tapti kelionės leitmotyvu ir būti ragautam kiekviename aplankytame Maroko mieste. Nors Lietuvoje dažniausiai už 0,33 litro tokio gėrio 15 litų nemokam, guodžia vien tai, kad bent maistas - tikrai pigus.
Padavėjas paslaugus, užklausia apie mūsų gimtinę, padejuoja kartu su mumis dėl nenusisekusios jos klimatinės juostos. Su vietine Coca - Cola maišomas Džekiukas viešbučio balkone pavakary – atpildas turistui, per porą dienų jau paraudusia ir dalinai nusilupusia nosimi. Ryte rastas raštelis ant durų – „Attention aux bruits des portes. Merci“.
Laukia iššūkis - susiorganizuoti transportą į Essaouira miestelį. Išvakarėse informacijos darbuotojai vargiai ką galėjo pasakyti šiuo klausimu, išsiaiškinom tik tiek, kad reikia Grand taxi. Jo atstovai mus pasigauna tik išėjus iš viešbučio ir prasideda derybos. Po 30 minučių mes šešios stovim rateliu kaip ožkos ir laukiam, kol bene dešimtą kartą jie prieis mums paaiškinti, ko mes nesuprantame tame jų „very good price“.
Šį kartą mes jau pasiruošusios mokėti – vis tiek asmeniui išeina tik po 30 litų už 150 kilometrų. Priešų stovykloje taip pat vyksta veiksmas: mokinys apstumdomas, apkumščiuojamas ir nustumiamas mūsų link derėtis.
Viskas sutarta, susikomplektuojame į prabangųjį baltą Mercedes.
Iliustruodami savo puikų humoro jausmą jie ant galinės sėdynės bando įsodinti mums berberą, atseit už tokią begėdiškai žemą kainą važiuos ir jisai. Labiausiai turi kentėti mūsų dvi smulkiausios, įtaisytos priekyje ant pusantrinės sėdynės (tam reikalui gamyklinis 40 metų senumo modelis patobulintas pritaisant inkilo dydžio sėdynę beveik ant pavarų svirties).
Riedam. Kelias driekiasi pakrante, laukiniuose paplūdimiuose italai ir prancūzai gaudo bangas, kai kurie jau beveik panašūs į vietinius, tupi raudonose pakelio dulkėse ir tiek. Kadangi kelias yra tikrai vingiuotas, kelionės tikslą pasiekiame po trijų valandų. Visos gauname pagal nuopelnus: po vieną mažą, neišvaizdų, bet labai skanų bananą iš vairuotojo, mokamą po aragano medžius laipiojančių ožkų fotosesiją, o mūsų pora miegapelių net sugeba nusnausti.
Paskutinis ginčas su vairuotoju Essaouiros autobusų stotyje dėl bakšišo ir mes traukiam iš anksto nusipirkti bilietų į Kasablanką. Įtikinamai išmoktu, grupiškai išstaugiamu „No, merci“ braunamės pro bilietų pardavėjus „turistinių“ autobuso linijų kasos link, kuri... uždaryta. Bet toje šalyje tuščios vietos paslaugų sektoriuje tiesiog nebūna – gauname tą patį iš kito uždaryto langelio su pažadu, kad mus išlaipins „tikroje“ Kasablankos autobusų stotyje. Net baisu pagalvoti, ką pagal juos reiškia „netikra“ autobusų stotis.
Linksim galvom, mintyse dar kartą perskaičiuojam, ar mus apgaudinėja ne didesniu nei lito ir euro keitimo kursu (kad apgaudinėja, tai faktas, bet vis tiek bandom išsiaiškinti savo patiklumo ribas). Viskas, bilietai yra, kartu ir paaiškinimas, kad iki mūsų riado medinoje taksi nereikia, nueisim pačios.
Fotosesija prie spygliuotos stoties tvoros, įėjimo į mediną ir....jaučiamės kaip visoms tuštutėms puikiai žinomo televizinio serialo, perkelto į plačiuosius ekranus herojės antrojoje šedevro dalyje – mus užgriūna prekeivių vežimėliai, dželabos ant motorolerių, braškių, mėtų, mėsos, riešutų ir nugos prekystaliai.
Instinktyviai dairomės į viršų, nes kas mažiausiai šią akimirką nustebintų – tai pamazgų kibiras, užpiltas tau ant galvos. Ir visa tai – 30 laipsnių karštyje, 16 amžiaus grindinio dulkėse ir kupranugario kvapo aromatiniame rūke. Tai vienas iš prisiminimų, kurios visos prisimename stebėtinai vienodai – tą kvapą, triukšmą ir vietinių koncentraciją. Vienu metu ryjam viską į save (po kiek braškės?) ir dairomės savo nakvynės vietos.
Iš souko gatvelių patenkame prie gynybinės miesto sienos, kurioje vėl vyksta prekyba – kilimų, odos dirbinių ir prieskonių.
Po 5 minučių išmokstame naują grupinę skanduotę: „Not Polska“. Ieškodamos savo svečių namų „Dar el Pacha“, iškilmingai įžengiam į neprastai atrodantį viešbutį „Dar el Pasha“, bet tikriausiai mums ant veidų parašyta, kad lingvistinių skirtumų nematysim dar ateinančius 10 metų, todėl tarpduryje sutiktas vietinis paaiškina, nubraižo žemėlapyje ir vis tiek porą kartų sugeba prasilenkti su mumis gatvelėse ir paklausti, ar jau radom. Randam, nors abejojam, ar rastumėm dar kartą.
Kaip jau vėliau įsitikinsime, apsilupusi ir įtartinai atrodanti išorė slepia rytietišką pasaką. Visas nuovargis dingta, ir jau nieko nereiškia po porą kartų sulakstyti iš registratūros pirmame aukšte į kambarius antrajame ar terasą ant stogo. Atmosfera fantastiška, neįtikėtina, kad visas tas gėris kainuoja tik 8 eurus žmogui už vieną naktį.
Kur dar santalo drožlėmis smilkomi žarijų indai... Tiesa, dušai ir tualetas – bendri, miegosim po tris viename kambaryje, mansarda tarnauja ne kaip poilsio zona, o skalbinių džiovykla ir palydovinių lėkščių dislokacijos vieta. Bet vaizdas nuo jos – į uostą, į nesuskaičiuojamus medinos stogus.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!