Taip pat skaitykite: Kroatijoje lietuviai sužinojo, kodėl vietiniai neima „tranzuotojų“
Po 50-ies kelionės dienų, susistabdę 78 mašinas ir pravažiavę apie 5000 kilometrų, pasiekėme Turkiją. Mus vežęs vairuotojas Nuri, užsiimantis ne visai legaliu veislinių šunų pervežimu Europoje, yra gerai žinomas pasienyje, todėl šiek tiek nerimavo ar jam pasiseks kirsti Bulgarijos-Turkijos sieną. Laimei jokių nesklandumų neiškilo ir po valandos įvairių pasienio procedūrų mes įvažiavome į Turkiją.
Keliauk į Turkiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų į Stambulo oro uostus ieškok čia.
Pirmieji mūsų nuotykiai Stambule jau prasidėjo jau netrukus, kai Sigis pabandė nusiimti pinigų iš bankomato. Atiduodant kortelę, ji vienu kampu užstrigo ir po ilgo pypsėjimo, buvo gražiai įtraukta atgal į aparatą, kaip pamiršta kortelė. Stovėjom prie bankomato ir nieko negalėjome padaryti.
Trečią kartą perskambinus, sugebame paaiškinti kas atsitiko, o kitoje pusėje ramiu balsu paaiškina, kad nesijaudintume, ši kortelė bus sunaikinta, o mes turime kreiptis į savo banką, kad išduotų naują. Į visus mūsų aiškinimus, kad esame ilgoje kelionėje ir jie neturi teisės naikinti ne savo kortelę, atsakymas tik vienas - jūsų kortelė bus sunaikinta.
Juokas pro ašaras... Nusprendžiame, kad geriausias būdas viską išsiaiškinti, tai važiuoti į patį banką, ką ir padarėme jau kitą dieną. Sugaišę beveik pusdienį, išgavome pažadą, kad greičiausiai dar kitą dieną savo kortelę atgausime. Taip ir atsitiko, kitą dieną kortelę atgavome nesužalotą.
Nieko nelaukdami, internetu užpildėme prašymus Irano vizoms gauti, bei sumokėjome po 35 eurus, bet tai dar visai negarantuoja, kad vizas gausime. Net tuo atveju, jei mūsų prašymas gauti vizas nebus patenkintas, mes tų pinigų neatgausime. Tačiau kito varianto nėra, turime rizikuoti...
Kitas naudingai nuveiktas darbas - surinkome nebereikalingų daiktų ir rūbų krūvą, kuriuos perdavėme Dovilei, kad parvežtų į Lietuvą. Po šios procedūros, kuprinių svoriai ženkliai sumažėjo...
Geografiškai miestas įsikūręs abiejose Bosforo sąsiaurio, skiriančio Europą nuo Azijos, pusėse, todėl dažnai vadinamas „Vartais į Aziją“. Europos ir Azijos dalis per Bosforo sąsiaurį jungia du apie pusantro kilometro ilgio tiltai. Didžioji dalis žinomiausių architektūrinių paminklų yra Europinėje Stambulo dalyje, bet ir to nepakanka, kad sugebėtum apeiti visus per vieną dieną.
Bene didžiausią įspūdį paliko mečetės. Pirmoji mūsų aplankyta Sultono Achmedo, arba dar kitaip vadinama mėlynoji mečetė. Tiesa iš karto į ją patekti mums nepavyko. Aptarnaujantis personalas maloniai paaiškino, kad kaip tik šiuo metu vyksta pamaldos, mečetę galime aplankyti po jų, o tą laiką esame maloniai kviečiami praleisti gretimame pastate, kur vyksta nemokama paskaita apie islamą.
Didingi išmarginti kupolai, didžiuliai žemai nuleisti sietynai, grindys vientisai išklotos kilimais ir keliaklupsčiaujantys musulmonai sudarė didingą ir mistinę atmosferą, kas mums, kaip pirmą kartą atsidūrusiems tokio pastato viduje paliko tikrai nepakartojamą įspūdį.
Kitos aplankytos mečetės nenusileido didingumu ir grožiu. Visų jų pavadinimus iš karto atsiminti buvo per sunku, todėl tarpusavyje bendraudami pavadinome jas savaip. Pavyzdžiui Siuleymaniye mečetei suteikėme „mečetės ant kalno“ vardą, o mečetę esančią prie prieskonių turgaus, dėl vyraujančios žalios spalvos interjere, pavadinome „žaliąja“.
Nemažą įspūdį paliko Bazilikos vandens saugykla. VI a. pastatyta požeminė geriamo vandens talpykla turi 336 kolonas, užima 140×70 m plotą ir gali talpinti iki 100 000 kubinių metrų vandens.
Taip pat apsilankėme viename seniausių ir didžiausių dengtų turgų pasaulyje „Grand Bazaar“. Veikiantis jau nuo 1461 m. šis turgus po stogu talpina apie 5000 parduotuvėlių ir prekyviečių.
Pirkti mes nieko nepirkome, bet tikrai buvo į ką akis paganyti! Lyg tikras požeminis miestas Grand Bazaar išvagotas gatvių ir gatvelių. Jame esanti kiekviena parduotuvėlė tviska savomis prekėmis, o tarpdury stovintys pardavėjai maloniai kalbina praeivius užeiti vidun. Kaip ir pridera kiekvienam turguj, čia vyrauja didžiulis šurmulys.
Pasigrožėjome ir prie Stambulo Azijos dalies krantų, Bosforo sąsiaurio saloje pastatytu mergelių bokštu. Tai senovinis statinys, kurio seniausios konstrukcijos datuojamos 341 m. pr. Kr. Laikui bėgant šis bokštas tarnavo įvairiems tikslams: buvo naudojamas kaip švyturys, kalėjimo izoliatorius ar gynybinis bokštas.
Yra išlikusi su šiuo bokštu susijusi legenda. Sakoma, kad kadaise valdžiausiam sultonui išpranašavo, jog jo dukra mirs nuo gyvatės įgėlimo. Labai išsigandęs sultonas saloje, kurios nepasiektų jokia gyvatė, pastatė bokštą ir jame apgyvendino savo mylimą dukrą.
Aštuoniolikto gimtadienio proga, valdovas dukrai padovanojo didelę pintinę vaisių. Niekas nepastebėjo, kad šioje pintinėje tūnojo pasislėpusi gyvatė, kurios įgėlimas merginai buvo mirtinas. Sultono dukros garbei šis statinys saloje ir vadinamas mergelių bokštu.
Teko pasivaikščioti kelių kilometrų ilgio Istiklal pėsčiųjų alėja. Ja kasdien praeina apie 3- 4 milijonai žmonių!
Esame laimingi, kad turėjome galimybę bent keletą dienų praleisti viename didžiausių pasaulio miestų ir bent truputį pajausti jo dvasią. Mums jis pasirodė kaip didelių kontrastų ir tolerancijos miestas.
Čia gali pamatyti tiek prisidengusias visą kūną, kur atidengtos tik akys, tiek plaukus po skara slepiančias, tiek ryškiai prisidažiusias, trumpas sukneles vilkinčias ir iššaukiančiai atrodančias moteris. Čia vieni skuba į mečetę melstis, kai kiti tuo metu vaikšto po modernius prekybos centrus ar ramiai sau žvejoja Bosforo sąsiaurio pakrantėje.
Atrodo, kad čia transporto spūstys niekada nesibaigia, o miesto gyvenimas verda visą parą... Mums Stambulas - naujo kelionės etapo pradžia...
Pasisvečiavę aštuonias dienas pas Dovilę ir turėję visas puikias sąlygas pamatyti miestą, nusprendėme, kad jau laikas palikti Stambulą ir judėti toliau, gilyn į Turkiją...