Metus Kazuyuki Shimada dirbo nuotoliniu būdu, o vėliau sulaukė ir kvietimo apsilankyti svečiuose – 2018-ųjų gegužę keletui dienų atvyko į Lietuvą ir susipažino su kompanija bei jos darbuotojais. Atmosfera jam čia taip patiko, kad nusprendė pakeisti savo planus ir vietoj darbo pasiūlymo Dubajuje, pasirinko Lietuvą.
Antrasis japono apsilankymas Lietuvoje buvo žymiai ilgesnis – rugsėjį jis atvyko čia gyventi. Tiesa, į Lietuvą gyventi atvykti galėjo tik su studento viza, tad tuo pačiu teko ir pradėti mokslus – Vilniuje jis studijuoja žaidimų dizainą.
K. Shimada DELFI papasakojo apie sunkumus, su kuriais susidūrė atvykęs į Lietuvą, apie darbo sąlygas ir vietinį maistą.
– Ar žinojote ką nors apie Lietuvą dar prieš atvykdamas?
– Prieš atvykdamas čia, apie Lietuvą buvau girdėjęs tik kelis bendrus faktus: mokykloje per istorijos pamokas šiek tiek mokėmės apie Baltijos šalis, tad žinojau, kuriame pasaulio krašte yra ši šalis. Taip pat esu susipažinęs su Japonijos diplomato Chiune Sugihara veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu.
Didžioji dalis japonų daugiau apie lietuvius ir jų aistrą krepšiniui išgirdo 2007-aisiais, kai Lietuvos jaunių (iki 19 metų) krepšinio rinktinė nušluostė nosis Japonijos nacionalinei vyrų rinktinei. Pripažinsiu, tą kartą likome gerokai nustebinti.
Pastaraisiais metais japonams Lietuva tampa vis geriau žinoma dėl pasiekimų technologijų srityje bei kuriamų produktų – atvykęs čia tuo įsitikinau. Kaip ir Japonija, Lietuva neturi reikšmingų gamtinių išteklių, tad gerovę kuria pasitelkdami inovacijas.
– Dirbate projekte, susijusiame su finansinėmis technologijomis, bet ar Lietuva, lyginant su Japonija, jums šioje srityje neatrodo per mažai pažengusi?
– Nemanau, kad Lietuva per mažai pažengusi šioje srityje, tiesiog skiriasi japonų ir lietuvių požiūris į blockchain technologijas – Lietuvoje į tai žiūrima atviriau. Čia, atrodo, yra daugiau panašių projektų, platesnis blockchain technologijų vystymasis, darbuotojų įsitraukimas. Japonijoje kompanijos, kurios dirba su blockchain, stengiasi per daug nesireklamuoti ir apie tai nekalbėti.
Kaip ir minėjau, japonai mato Lietuvą kaip vieną iš blockchain technologijos inovatorių. Nemažai technologijomis besidominčių japonų Lietuvą žino būtent dėl to. Maža šalis prie Baltijos jūros, o lyderiauja pasaulyje kuriant blockchain projektus – skamba labai intriguojančiai.
Lietuviai į blockchain technologijų atėjimą žiūri kaip į iššūkį, aktyviai bando įsitraukti į šią sferą, o japonai pirmiausia mėgsta pažiūrėti, įsitikinti, jog tai saugu, ir tik tada pradeda dalyvauti.
– Kas jums teikia didžiausią pasitenkinimą dirbant Lietuvoje?
– Ko gero, lankstumas ir laisvė darbe. Čia darbuotojams nėra taikomi tokie dideli reikalavimai kaip Japonijoje: japonų darbdaviai elgiasi griežtai, reglamentuoja daugelį su darbu susijusių klausimų, atsakomybių. Lietuvoje darbas taip pat reglamentuotas, tačiau darbuotojai juo mėgaujasi ir, nors jiems suteikiama daugiau laisvės, vis tiek dirba rimtai ir atsakingai.
Kitas dalykas, kuris man patinka, yra tai, kad Japonijoje būtų sunku įsivaizduoti darbą kartu su vadovais. Tam reikėtų dirbti įmonėje daug metų, kilti karjeros laiptais ir, jei viskas klostosi gerai, tuomet gali siūlyti savo idėjas. Čia tai daryti daug lengviau ir paprasčiau.
– Ar Lietuvoje gaunamas uždarbis yra patrauklesnis, vertinant bendrą pragyvenimo lygį?
– Maisto produktų, paslaugų ar kitų išlaidų kainos Lietuvoje ir Japonijoje išties skiriasi. Dalis produktų ar prekių yra pigesni čia, dalis – Japonijoje, tačiau čia mažesnės išlaidos už nuomą, transportą. Lietuviškos algos pilnai užtenka, kad galėčiau gyventi patogiai ir dar liktų pinigų kelionėms, lietuviškos virtuvės restoranams ar apsilankymui teatre su draugais.
– Ar japonų ir lietuvių kultūros panašios, ar labiau skirtingos?
– Japonijos kultūra ir tradicijos iš esmės skiriasi nuo likusio pasaulio, ypač – nuo Vakarų. Štai, pavyzdžiui, Kalėdos Japonijoje nėra siejamos su religija: tai tiesiog graži šventė, kurią japonai praleidžia romantiškai, su mylimu žmogumi. Lietuvoje tai šeimos šventė, o pas mus šeima dažniausiai susirenka ir kartu laiką leidžia pasitikdami Naujuosius metus.
Kultūrinių, religinių ar tradicijų skirtumų galime rasti begalę, tačiau tai nesudaro jokių sunkumų gyventi, dirbti ir mokytis Lietuvoje – atvirkščiai, labai įdomu susipažinti su jūsų papročiais ir kultūra.
Kita vertus, gyvename globaliame pasaulyje, kur ribos tarp kultūrinių ar materialinių skirtumų nyksta. Nepasakyčiau, kad japonai ir lietuviai dirba skirtingai. Ir Lietuvoje, ir Japonijoje į darbą einame laiku, dirbame daug, geriame tą pačią kavą. Kartais pagalvoju, kad čia turiu net geresnes sąlygas, nei kad turėčiau Japonijoje.
– Kaip sekėsi priprasti prie lietuviškos virtuvės?
– Visada mėgau išbandyti dar neatrastus skonius, tad ir lietuviškus patiekalus ragauju su malonumu – ir šie man tikrai patinka. Ko gero, keisčiausias Lietuvoje valgytas patiekalas buvo šaltibarščiai. Nustebau gavęs šaltą, ryškiai rožinės spalvos sriubą – paragauti buvo šiek tiek nedrąsu, kadangi Japonijoje jokio atitikmens tokiai maisto spalvai neturime. Vis gi šaltibarščiai man labai patiko – juos valgiau dar ne kartą.
– Kas jums buvo sunkiausia atvykus į šią šalį?
– Gyvendamas Lietuvoje susidūriau su dviem netikėtumais. Pirmasis – ilga, tamsi ir labai šalta žiema. Japonijoje žiema trunka porą mėnesių, temperatūra nukrenta iki 3-5 laipsnių šalčio, o ir sniego nėra tiek daug, tad lietuviška žiema virto tikru iššūkiu.
Antrasis sunkumas buvo tas, jog nuorodos ir ženklai Lietuvoje rašomi tik lietuvių kalba – buvo gana sunku susiorientuoti mieste ar kažkur keliauti. Parduotuvėse taip pat ne visada aišku, kur kurios prekės – daugelis užrašų tik lietuviški. Turėjau ir kelias staigmenas – galvodavau, jog perku pieną, o namie pamatydavau, jog tai jogurtas ar kefyras...
– Ar planuojate mokytis lietuvių kalbos?
– Lietuvių kalba yra tikrai labai sunki, tikriausiai viena sunkiausių kalbų pasaulyje. Man kaip ir kitiems užsienio studentams vyksta lietuvių kalbos paskaitos – būna savaitgalių, kai ilgas valandas praleidžiu į sąsiuvinį rašydamas lietuviškus žodžius ir ruošdamasis testui ar egzaminui. Šiuo metu, tai pats sunkiausias mokomasis dalykas.
Gyvendamas čia išmokau pagrindines frazes – pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ar paprašyti, taip pat išmokau skaičiuoti iki dešimt. Tiesa, bene labiausiai pravertė išmokta frazė „aš esu studentas“ – ją pasakęs gaunu įvairiausių nuolaidų.
– Kokios lietuvių tradicijos ar elgesys jus stebina labiausiai?
– Iš tiesų, atvykęs čia nepajutau didelio kultūrinio šoko, kadangi jau esu šiek tiek susipažinęs su kitomis Europos šalimis. Žmonės, kuriuos sutinku Lietuvoje, yra labai svetingi ir draugiški, paslaugiai bendrauja net parduotuvėse: nesitikėjau, kad atklydusį užsienietį priims taip maloniai – tai nustebino gerąja prasme.
Tiek lietuviai, tiek japonai yra labai darbštūs ir atsakingi. Būtent tokie žmonės dažniausiai įgyvendina dalykus, kurie kitiems atrodo beprotiški.
– Kurios aplankytos Lietuvos vietos jums paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?
– Didžiausią įspūdį, ko gero, paliko Kryžių kalnas, kurį aplankiau prieš pat žiemos šventes. Jis tuo metu buvo apklotas sniegu – atrodė itin įspūdingai.
Teko apsilankyti Kaune, Trakuose. Mane sužavėjo Trakų pilies grožis. Japonijoje yra populiarus kompiuterinis žaidimas „Dragon Quest“ – jame yra labai į Trakų pilį panaši pilis!
– Ar jaučiate, kad Lietuva yra jūsų namai ir norėtumėte čia praleisti visą savo gyvenimą?
– Lietuvoje jaučiuosi kaip namie – mane čia priėmė labai svetingai. Lietuva yra labai graži ir įdomi šalis, džiaugiuosi turėdamas galimybę susipažinti su jūsų kultūra ir tradicijomis.
