Lietuvos totorių mekoje išsisklaido mitai apie islamą

Sun­ku pa­ti­kė­ti, bet Rai­žiuo­se per die­ną kar­tais ap­si­lan­ko net po ke­tu­rias tu­ris­tų gru­pes. Kuo trau­kia šis ne­di­de­lis, sep­ty­ni ki­lo­met­rai į piet­ry­čius nuo Pu­nios ir pen­ki ki­lo­met­rai į piet­va­ka­rius nuo But­ri­mo­nių įsi­kū­ręs, Lie­tu­vos to­to­rių me­ka va­di­na­mas kai­mas? Pir­miau­sia tai yra vie­ta, ku­rio­je iš­si­sklai­do mi­tai apie is­la­mą ir mu­sul­mo­nus.

„Vie­ti­niai Rai­žių ir ap­lin­ki­nių vie­to­vių gy­ven­to­jai ir to­to­riai vi­sa­da gra­žiai su­gy­ve­no, o kuo la­biau vie­nas ki­tą pa­žįs­ta žmo­nės, tuo drau­giš­kes­ni jie tam­pa“, – sa­ko Aly­taus to­to­rių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Ipo­li­tas Ma­ku­la­vi­čius.

Vie­ną pas­ku­ti­nių ka­len­do­ri­nės va­sa­ros sa­vait­ga­lių Rai­žiuo­se pra­lei­do šeš­to­sios Aly­taus bie­na­lės da­ly­viai (tarp jų bu­vo mu­sul­mo­nų). Tarp­tau­ti­nės bie­na­lės me­tu vy­ko daug įdo­mių dis­ku­si­jų. Joms sa­vaip at­lie­pia klau­si­mas: gal­būt sa­vi­tas tra­di­ci­jas per am­žius iš­sau­go­ju­sios ben­druo­me­nės, ko­kie yra Rai­žių to­to­riai, ga­lė­tų pa­dė­ti šiuo­lai­ki­niam žmo­gui ras­ti har­mo­nin­gą ry­šį su jį su­pan­čiu pa­sau­liu? Va­di­na­mą­ja gy­vą­ja ir ne­gy­vą­ja gam­ta?

Vie­na hi­po­te­zių sa­ko, kad gy­vo­sios ir ne­gy­vo­sios gam­tos jung­tis yra ker­pės. Rai­žiuo­se bie­na­lės da­ly­viai ap­lan­kė se­ną­sias to­to­rių ka­pi­nes. Moks­li­nin­kai iš­ty­rė, kad ant jo­se esan­čių šim­ta­me­čių ant­ka­pių au­ga 45 rū­šių ker­pės, taip pat – ir ypač re­tos.

Vie­nin­te­lis pa­min­klas Vy­tau­tui po ne­pri­klau­so­my­bės – Rai­žiuo­se

Rai­žiuo­se sve­čiai pir­miau­sia kvie­čia­mi stab­te­lė­ti prie gra­ni­to pa­min­klo. Jis sto­vi gre­ta per kai­mą vin­giuo­jan­čio plento, ku­ris, pa­si­ro­do, yra Vy­tau­to gat­vė. Lie­tu­vos val­do­vui Vy­tau­tui Di­džia­jam skir­tas ir skulp­to­riaus Jo­no Ja­gė­los (ar­chi­tek­tas a. a. aly­tiš­kis Jo­nas Bal­čius) su­kur­tas pa­min­klas kai­mo cen­tre iš­ki­lo 2010 me­tais.

Tai – vie­nin­te­lis Vy­tau­tui pa­sta­ty­tas pa­min­klas Lie­tu­vo­je po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

Pa­min­klo ini­cia­to­riai bu­vo pa­tys to­to­riai. Dar­bus vyk­dė Rai­žių to­to­rių ben­druo­me­nės na­rių, bro­lių Si­mo ir Mo­tie­jaus Ja­ku­baus­kų įmo­nė „So­ne­tas“. Dvie­jų tau­tų drau­gys­tę žen­kli­na jų sim­bo­liai – ge­di­mi­nai­čių stul­pai ir ta­tar tam­ga – pa­min­klo vir­šu­je. Bū­tent Vy­tau­tas prieš 600 me­tų pa­kvie­tė ke­lis šim­tus to­to­rių šei­mų ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Įkur­di­no juos Tra­kuo­se, Vil­niu­je, Rai­žiuo­se ir Šven­čio­ny­se. Rai­žių mu­sul­mo­nai iki šiol sa­vo mal­do­se ne­pa­mirš­ta pa­mi­nė­ti pa­dė­kos Vy­tau­tui Di­džia­jam.

„Kol gy­va­vo dvi stip­rios vals­ty­bės – Auk­si­nė or­da ir Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė – Ry­tuo­se gy­va­vo tai­ka“, – sa­ko I.Ma­ku­la­vi­čius.

Jei ne­ži­nai pra­ei­ties, ta­vo at­ei­tis – tam­su­ma

Ma­no­ma, kad se­no­ji me­če­tė Rai­žiuo­se sto­vė­jo jau XVI am­žiu­je, o da­bar­ti­nė pa­sta­ty­ta 1889 me­tais. Jos kie­me akį trau­kia du sau­lės laik­ro­džiai. I.Ma­ku­la­vi­čius pa­sa­ko­ja, kad vie­nas jų ro­do ast­ro­no­mi­nį lai­ką (nuo „po­li­ti­nio“, pa­gal ku­rį gy­ve­na­me da­bar, jis ski­ria­si mi­nus vie­na va­lan­da, tai yra ru­de­nį grį­ši­me prie tik­ro­jo gam­ti­nio, nes su­ksi­me ro­dyk­les at­gal). Ant­ra­sis – Žal­gi­rio mū­šio vie­tos, ku­ri yra Len­ki­jo­je.

Laik­ro­džiai bu­vo su­mon­tuo­ti mi­nint Žal­gi­rio mū­šio 500-ąsias me­ti­nes, jų au­to­rius – Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to do­cen­tas Jo­nas Na­vi­kas.

Ant vie­no laik­ro­džio yra už­ra­šas: „Žiū­rėk į pra­ei­tį, da­bar­tį, at­ei­tį.“ I.Ma­ku­la­vi­čius šį po­sa­kį per­fra­zuo­ja sa­vaip: „Jei ne­ži­nai pra­ei­ties, da­bar­tis tau gū­dus miš­kas, o at­ei­tis – tam­su­ma.“

Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas sve­čius kvie­čia už­ei­ti į me­če­tę. Pra­šy­mas – prie­an­gy­je nu­siau­ti ba­tus – to­kios tai­syk­lės. Me­če­tės vi­du­je grin­dys iš­klo­tos mar­gais ki­li­mais.

Tu­ris­tai pa­pras­tai įve­da­mi į vy­riš­ką­ją pu­sę, ku­rio­je yra sa­kyk­la (min­ba­ras). Mo­te­rims skir­to­ji – per­pus ma­žes­nė, kaip ir per­pus siau­res­nės du­rys į ją ve­da.

Ta­čiau I.Ma­ku­la­vi­čius pa­sa­ko­ja, kad ne vi­so­se me­če­tė­se yra ir to­kia – ki­to­se įreng­ta tik vy­riš­ko­ji da­lis, bet mo­te­rims apei­gų me­tu lei­džia­ma sto­vė­ti pas­ku­ti­nė­se gre­to­se ar­ba bal­ko­ne. Į me­če­tes mo­te­rys įlei­džia­mos tik pri­deng­ta gal­va.

Nors tu­ris­tams ši tai­syk­lė tar­si ir ne­ga­lio­ja, bie­na­lės da­ly­vis Be­nas Mo­rea (JAV), ke­lias­de­šimt me­tų pra­lei­dęs už­da­ro­je Ame­ri­kos in­dė­nų ben­druo­me­nė­je, sa­ko, kad pa­gar­ba ki­tai kul­tū­rai yra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Ir at­sva­ra vis la­biau įsi­ga­lin­čiam var­to­to­jiš­ku­mui, ku­ris pa­lie­tė ir ke­lio­nes, tu­riz­mą.

At­vi­ras klau­si­mas: kaip pra­ver­ti du­ris, pa­žin­ti ki­tą gy­ve­ni­mą, ne­su­ar­dant jo tėk­mės? Nu­si­pirk­ti bran­gią ke­lio­nę dar ne­reiš­kia įgy­ti tei­sę verž­tis ten be ce­re­mo­ni­jų.

Įro­dė, kad Die­vo na­mai rei­ka­lin­gi

Me­če­tė Rai­žiuo­se vei­kė net so­viet­me­čiu ir bu­vo vie­nin­te­lė to­kia Lie­tu­vo­je. Iki me­lio­ra­ci­jos, ku­ri ša­lia Rai­žių pra­ėjo 8-aja­me de­šimt­me­ty­je, mal­dos na­mus slė­pė ža­lu­ma, ap­link bu­vo drėg­nos pie­vos ir daug me­džių, o nuo ke­lio me­če­tės ne­bu­vo ma­ty­ti vi­sai.

„1951 me­tų pa­va­sa­rį vy­ko trė­mi­mas iš ši­tų vie­to­vių į Si­bi­rą. Iš­trė­mė ir to­to­rių šei­mų. Bet to­to­riai tais me­tais, lie­pos mė­ne­sį, su­si­rin­ko į su­si­rin­ki­mą, iš­si­rin­ko me­če­tės val­dy­mo ko­mi­te­tą iš 20 na­rių. Jo va­do­vu ta­po ma­no tė­vu­kas, Da­nie­lius Ma­ku­la­vi­čius. Ir jie 1951 me­tų spa­lio 2 die­ną už­re­gist­ra­vo ją kaip vei­kian­čią me­če­tę Mi­nist­rų ta­ry­bo­je, Re­li­gi­jos val­dy­bo­je. Dėl to ji ir vei­kė. Ši­to­se apy­lin­kė­se gy­ve­no be­bai­miai žmo­nės. Jie su­ge­bė­jo pa­sto­vė­ti už sa­ve, įro­dė, kad Die­vo na­mai jiems rei­ka­lin­gi“, – pa­sa­ko­ja I.Ma­ku­la­vi­čius.

Jo ma­ny­mu, svar­biau­sia bu­vo tai, kad vi­si šie žmo­nės bu­vo stip­rūs dva­siš­kai, ir to­dėl jie pa­sie­kė tiks­lą.

Ir nors ap­si­gy­ve­nę Lie­tu­vo­je to­to­riai il­gai­niui pra­ra­do sa­vo kal­bą (kal­bė­jo se­ną­ją gu­dų, vė­liau gu­diš­kai, len­kiš­kai, ru­siš­kai, da­bar jau dau­giau­sia lie­tu­viš­kai), ta­čiau iš­lai­kė re­li­gi­ją. Ko­ra­nas bu­vo per­ra­šo­mas ran­ka ara­biš­kais raš­me­ni­mis.

Iki 1951 me­tų Rai­žiuo­se vei­kė re­li­gi­nė mo­kyk­la ben­druo­me­nės na­me. Mo­ky­mas nu­trū­ko, kai mo­ky­to­jas Do­vy­das Si­li­ma­vi­čius bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą. So­viet­me­čiu re­li­gi­jos pa­ži­ni­mo nie­kas ne­mo­kė.

Bė­da – trū­ki­nė­ja dva­si­nio gy­ve­ni­mo pe­ri­ma­mu­mas

Lie­tu­vos to­to­rių ben­druo­me­nė šian­dien tu­ri apie 400 na­rių.

Anot I.Ma­ku­la­vi­čiaus, Rai­žiuo­se to­to­rių ben­druo­me­nė trau­kia­si. Ka­rus ir trė­mi­mus iš­gy­ve­nu­sios gi­mi­nės tirps­ta dėl de­mo­gra­fijos. Daug jau­ni­mo iš­va­žia­vo į mies­tus, o grįž­ta ma­žai. „Šak­nys iš­lie­ka, bet tik pri­si­mi­ni­muo­se. Blo­giau­sias da­ly­kas, ku­ris nu­ti­ko, – so­viet­me­tis iš­mu­šė dva­si­nio gy­ve­ni­mo pe­ri­ma­mu­mą iš kar­tos į kar­tą. Mo­čiu­tės mums pa­sa­ko­da­vo apie re­li­gi­ją, tra­di­ci­jas. O ką mes ga­li­me da­bar jau­ni­mui pa­pa­sa­ko­ti, jei pa­tys vis­ko ne­be­ži­no­me?“ – svars­to I.Ma­ku­la­vi­čius.

Dėl ge­o­po­li­ti­nės pa­dė­ties su­trū­ki­nė­jo ir skir­tin­go­se ša­ly­se gy­ve­nan­čių to­to­rių ben­druo­me­nių glau­dūs ry­šiai. Iki da­bar­ti­nės Kry­mo oku­pa­ci­jos Lie­tu­vos to­to­riai ben­dra­vo su tau­tie­čiais, ta­čiau šia­dien la­bai sun­ku gau­ti vi­zas. I.Ma­ku­la­vi­čius sa­ko, kad tai da­ro­si prak­tiš­kai ne­įma­no­ma, nes to­to­riai Ru­si­jo­je yra ne­pa­gei­dau­ja­mi as­me­nys.

To­to­rių ka­pi­nes ty­ri­nė­ja moks­li­nin­kai

Rai­žiuo­se yra ke­le­tas to­to­rių ka­pi­nių, vei­kian­čių ir ne­vei­kian­čių. Jo­se ga­li­ma ras­ti 200–300 me­tų se­nu­mo pa­min­kli­nius už­ra­šus. Se­no­sios ne­vei­kian­čios ka­pi­nės da­tuo­ja­mos XV–XVI am­žiu­mi. I.Ma­ku­la­vi­čius pa­sa­ko­ja, kad sen­ka­pius šio­se ka­pi­nė­se ty­ri­nė­jo Len­ki­jos moks­li­nin­kai – už­ra­šai ara­bų raš­me­ni­mis by­lo­ja, ko­kia kal­ba ku­riuo pe­ri­odu kal­bė­jo to­to­riai.

(Be­je, to­to­riai iki šiol yra iš­sau­go­ję kai ku­riuos se­nuo­sius lai­do­ji­mo pa­pro­čius, mi­ru­sie­ji yra iš­ly­di­mi dro­bu­lė­je. Ta­čiau is­la­mo pa­pro­čio, kad iš­ei­nan­ty­sis tu­ri bū­ti pa­lai­do­tas su ta pa­čia sau­le, lai­ky­tis da­ro­si vis sun­kiau dėl di­de­lės žmo­nių mig­ra­ci­jos).

La­bai įdo­mų ty­ri­mą yra at­li­kę Vil­niaus uni­ver­si­te­to ir Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai. 2010–2013 me­tais iš­tir­tos tre­jos 200 me­tų se­nu­mo ka­pi­nės: Ber­nar­di­nų Vil­niu­je, Viekš­nių Ma­žei­kių ra­jo­ne ir Rai­žių to­to­rių Aly­taus ra­jo­ne. Iš vi­so ras­tos 75 ker­pių rū­šys (Lie­tu­vo­je yra apie 600 ker­pių rū­šių).

Di­džiau­sia ker­pių įvai­ro­vė ap­tik­ta Rai­žių to­to­rių ka­pi­nė­se (45 rū­šys), ku­rio­se dau­giau­sia pa­min­kli­nių ak­me­nų, sa­vo su­dė­ty­je tu­rin­čių daug si­li­cio. Eg­zis­tuo­ja te­ori­ja, kad ak­me­ni­niai ant­ka­piai yra na­tū­ra­lūs si­li­cio „kie­tie­ji dis­kai“, kau­pian­tys ani­mis­ti­nę in­for­ma­ci­ją. Ka­dan­gi šių me­tų Aly­taus bie­na­lės te­ma pa­si­rink­tas ani­miz­mas kaip reiš­ki­nys (tai nė­ra vien tik ti­kė­ji­mas dva­sio­mis, tam tik­ra re­li­gi­jos for­ma, kaip tai ban­do pa­teik­ti kla­si­ki­nė ant­ro­po­lo­gi­ja, bet vei­kiau tam tik­ra re­a­ly­bės for­ma, ku­rio­je žmo­nės yra ly­gūs su vi­sa li­ku­sia gam­ta), tai ke­lio­nė į Rai­žių ka­pi­nes jos da­ly­viams bu­vo la­bai įdo­mi ir svar­bi.

Ką jie pa­ma­tė? Įdo­mų ir ne­ti­kė­tą gam­tos reiš­ki­nį – įvai­rių spal­vų ir for­mų ker­pė­mis pa­deng­tus se­nuo­sius ant­ka­pius. Ir jau vien dėl to, kad tai pa­ma­ty­tum sa­vo aki­mis, ver­ta ap­si­lan­ky­ti Rai­žiuo­se.