Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus

Vieną sekmadienį žygeivis Paulius Juzėnas leidosi po Dubingių apylinkes. Apie garsias jų vietoves – keliautojo pasakojime.

Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą. Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus.

Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.

Nuo lankytojų centro per pelkę

Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis.

Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje.

Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?