Kovo mėnuo toli gražu ne turistinis sezonas, todėl keliautojui tai dar įdomiau ir geriau, nes yra tikimybė išvengti minios žmonių ir rasti pigesnę nakvynę.
Apie 280 tūkst. gyventojų turinčią Slovėnijos sostinę būtų sunku priskirti prie didmiesčių, tačiau tai nėra ir toks jau mažas miestelis, kaip gali pasirodyti.
Pirmas įspūdis įvažiavus į Liublianą, kad papuoliau į Panevėžį, kur miesto senamiestyje ant panašaus į Gedimino kalną užkelta „Trakų pilis”. Pradėjus pažintį su miestu, asociacijos su Lietuva baigėsi.
Pirmas būtinas aplankyti objektas Liublianoje yra viduramžių fortas - pilis, miesto simbolis. Pilis pastatyta ant gan nemažo kalniuko. Keltuvas pradeda veikti nuo dešimtos ryto. Aš prie jo atsistoju pusvalandžiu per anksti. Vadinasi, į kalną tenka ropštis pačiai.
Būtų viskas gerai, bet kovo pradžioje Liublianoje sniegas dar ne visur nutirpęs ir būtent takas, vedantis į pilį ant kalno, padengtas sniegu ir ledu. Dienos metu pašvietus saulei, visa tai tampa purvynu, bet iš ryto dar gerokai slidu.
Pilis lankytojus irgi įsileidžia nuo dešimtos ryto, todėl turėjau šiek tiek laiko apsižvalgyti aplinkui. Nuo kalno giedrą dieną atsiveria puiki miesto panorama su tolumoje boluojančiomis snieguotomis kalnų viršūnėmis. Vaizdas tikrai vertas kabarojimosi į kalną.
Pačioje pilyje taip pat galima praleisti bent pusę dienos žiūrinėjant pilies ekspoziciją (bilietas kainuoja 8 eurus), grožintis miesto panorama iš pilies bokšto ar nuo gynybinės sienos arba tiesiog pasimėgauti puikia kava bei pyragu pilies kavinėje.
Aplink pilies kalną esanti senoji miesto dalis su jaukiomis siauromis gatvelėmis ir kavinukėmis taip pat nuteikia labai maloniai. Tiesiog smagu po jas pasivaikščioti, per daug neieškant miesto įžymybių.
Nors ieškoti nieko ir nereikia, senamiestis gana kompaktiškas, galima nesunkiai pėsčiomis viską apeiti. Per miestą teka Liulijanicos upė, iš kurios pavadinimo, kaip spėjama, kilo ir miesto pavadinimas.
Tiltai per upę taip pat priskiriami lankytiniems turistiniams objektams. Vienintelis tiltas ir iš viso lankytina vieta Liublianoje, kurios ieškojau specialiai, buvo Drakono tiltas. Drakonas, simbolizuojantis jėgą, drąsą ir didybę, yra Liublianos simbolis. 1901 metais pastatytas, architekto Jurij Zaninivič suprojektuotas Drakono tiltas laikomas gražiausiu Vienos secesijos laikotarpio kūriniu.
Jei nebūčiau girdėjus apie drakonus Liublianoje anksčiau, greičiausiai drakono tilto būčiau nepasiekusi. Einant nuo pilies link jo pakanka kitų tiltų. Modernus tiltas su keistomis skulptūromis taip pat visai įdomus ir arčiau centrinės miesto aikštės.
Iš daugybės Liublianos bažnyčių galiausiai prisimenu tik dvi: rožinę Pranciškonų bažnyčią miesto centre ir Unšulinės šv. trejybės cerkvę. Tiesą sakant, pastarąją pamenu tik todėl, kad maniau, jog tai teatras.
Draugai perspėjo, kad sekmadienio turgus daugelyje EU valstybių nevyksta, nes sekmadienis - ne darbo diena. Vis dėlto Liublianoje sekmadieninis sendaikčių turgus prie Liublijanicos upės nustebino tiek pardavėjų gausa, tiek gera atmosfera.
Savotiškai jaukus, kompaktiškas senamiestis, upė, daugybė kavinių su staliukas lauke ir jų lankytojai, besimėgaujantys kava bei pavasario saule paveikia taip, kad nustoju blaškytis po miestą, ieškodama drakonų, lankytinų objektų ir dar pati nežinau ko, ir tiesiog prisijungiu prie masės vietinių bei mažumos turistų, besimėgaujančių kava upės pakrantėje.
Paveikta pavasarinės Liublianos ramybės ir jaukumo, miestą palieku su dideliu noru dar kartą sugrįžti. Norisi ne tik dar kartą pasimėgauti nerealaus skonio pyragu, bet vėl ramiai pasivaikščioti jaukiomis miesto gatvelėmis.
