Vienetinius rankų darbo papuošalus Londono juvelyrinėse dirbtuvėse gaminusi pora nusprendė neatidėlioti svajonių, išeiti iš samdomų darbų ir išpildyti norą pamatyti pasaulį nuo dviračio sėdynės.
Jų pusantrų metų truksiančios kelionės maršrutas driekiasi per Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmenistaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgizstaną, Kiniją, Pakistaną, Indiją, Nepalą, Birmą, Tailandą, Malaiziją ir baigiasi prie Pusiaujo Monumento Bondžol (Bonjol) Indonezijoje.
Retas savo noru ryžtųsi žygiui, kurio metu teks atsisakyti elementaraus kasdienio komforto ir būti nusiteikus nuolatiniams išbandymams ir netikėtumams. Dovydo ir Mildos pasiteiravau, iš kur kilo jų entuziazmas, ir kaip atrodys jų kasdienybė nuo dviračio balno.
Kas paskatino belstis į kitą pasaulio galą?
Abu esame juvelyrai, dirbame kūrybinį darbą, ir polėkio nei vienam, nei kitam netrūksta. Bet gyvenimas Londone pradėjo po truputį traukti energiją. Užsisukome rutinoje.
Jau keletą metų vis žiūrėdavome kelionių dokumentiką, skaitydavome aplink pasaulį keliaujančių žmonių tinklaraščius. Jie nebijojo svajoti, ir svarbiausia, nebijojo įgyvendinti savo svajonių. O mes, kad ir degdami noru, galvojome, kad į tokias keliones leidžiasi žmonės, kuriems itin palankiai susiklostė aplinkybės, kurie turi marias laiko, ar dar bala žino ką.
Galiausiai vieną dieną supratome, kad tai mes patys kuriame tas palankias aplinkybes, tai mes patys pildome savo svajones, dirbdami, planuodami, siekdami tikslo. Pasirodo, pakeitus požiūrį, viskas labai greitai pradeda darytis įmanoma.
Kai žmonės klausia, koks mūsų kelionės tikslas ar galutinė stotelė, mes iškart atsakome: gerai praleisti laiką. Ši kelionė - tai ne maršrutas nuo taško A iki taško B. Nors ir norėtume pasiekti pusiaują Indonezijoje, nesikoncentruojame į tai kaip į vienintelę siekiamybę. O kas, jei pasiekę pusiaują, mes norėsime keliauti toliau? O jei po penkių mėnesių ir keturių dienų pasakysime: užteks, norime namo? Tai yra kelionė per pasaulį į save, todėl galutinės stotelės ir nėra.
Kaip ruošėtės šiai kelionei?
Informaciją kaupėme, lėšas taupėme, įrangos ieškojome daugiau nei metus. Norėjome išsirinkti patogius, ilgą kelią atlaikysiančius dviračius, turėjome nuspręsti, kaip sutalpinti visus kasdienius daiktus į vos 30 kilogramų. Ant dviračių kabinamose kuprinėse vešimės ir palapinę, ir viryklę, ir visą reikalingą techniką.
Besiruošdami ieškojome žmonių, kurie jau grįžo iš panašių kelionių, sėmėmės patarimų iš jų.
Bene sunkiausia buvo rasti tikslios, išsamios informacijos apie Birmą. Ši šalis turistams sienas atvėrė visai neseniai, todėl taisyklės nuolatos keičiasi. Nudžiungi radęs kokį, atrodo, patikimą šaltinį, ir staiga pamatai, kad kitas žmogus, sugebėjęs patekti į šią šalį, pasakoja jau visiškai priešingą istoriją. Nepaisant to, Birma mus labai traukia - tai be galo įspūdingos gamtos šalis. Be to, čia iškasami gražiausi pasaulio rubinai, kas mums, kaip juvelyrams, yra labai įdomu.
Kodėl nusprendėte keliauti būtent dviračiais?
Kito varianto net nesvarstėme. Iš iki šiol sukauptos kelionių patirties mums aišku, kad minant dviratį, gali būti arčiau žmonių, kur kas artimiau pajusti kultūrą ir pasinerti į supantį pasaulį, nei, tarkime, važiuojant automobiliu. Dviratis - nuostabi transporto priemonė: judi pakankamai greitai, gali numinti iki 100 km per dieną, bet pakankamai lėtai, kad pažintum kraštą, kuriuo keliauji.
Norėjome būti nepriklausomi, patys spręsti, kada ir kur keliauti. Keliaujant dviračiu, jautiesi šiek tiek pažeidžiamas - juk neturi nei lango stiklo, nei durelių, kurias galėtum užsirakinti. Todėl turi būti drąsus ir atviras - o kai esi taip nusiteikęs, žmogus, pro kurio namus mini, nepamanys, kad tu gali sukelti kažkokį pavojų. Tai ir suartina žmones, galbūt todėl jie atveria namų duris nepažįstamiems svetimšaliams.
Dviračiais važiuojame jau seniai. Iš pradžių, tai buvo puikus būdas kasdieniam susisiekimui Londone. Jau tada apčiuopėme tą laisvės ir nepriklausomybės pojūtį, suteikiamą dviračio. Kiek vėliau pradėjome ilgaisiais savaitgaliais važiuoti į užmiestį, tyrinėti mažus Anglijos miestelius ir juos jungiančius siaurus vingiuotus keliukus, besidriekančius per laukus ir kalvas. Ilgainiui, išsiruošdavome į vis ilgesnes keliones.
Keliauti lėtai, su visa manta ant pečių, stovyklauti lauke, pripratome kelis kartus per metus kopdami į kalnus Velse ir Ežerų Krašte (Lake District). Dovydas tokiu būdu yra išmaišęs ir Šveicarijos Alpes.
Kokiems sunkumams esate nusiteikę?
Nors ir ruošėmės visus metus, nemenkas išbandymas bus pagaliau pradėti minti per visai ne pavasarišką Lietuvą. Atrodo, viską apgalvojome, bet vis atsiranda neužbaigtų smulkmenų. Į kai kurias jų teks numoti ranka.
Pirmas didelis iššūkis mūsų kelionėje bus Irano vasaros saulė - šioje šalyje temperatūra pakyla iki 40 laipsnių karščio. Griežtos taisyklės moterų aprangos atžvilgiu taip pat bus nemenkas išbandymas, nes turistėms šioje valstybėje jokių nuolaidų nedaro. Bet tai - tik detalės. Užburianti architektūra ir iraniečių nuoširdumas, draugiškumas, apie kurį sklando gandai, labai vilioja patyrinėti šią šalį.
Vis tik manome, kad didžiausi išbandymai mūsų laukia numynus jau tūkstančius kilometrų, kai pasieksime Himalajų kalnyną, kuriame yra daugelis aukščiausių pasaulio viršukalnių, įskaitant, žinoma, ir Everestą. Per Himalajus važiuosime Karakorum keliu, jungiančiu vakarų Kiniją su Pakistanu.
Šis kelias veda per Kundžerabo (Khunjerab) perėją, kuri yra aukščiausias sienos kirtimo punktas visame pasaulyje, siekiantis 4 800m aukštį virš jūros lygio. Karakorum tęsiasi 1 300 km, Kinijoje ir Pakistane jis yra žinomas kaip draugystės kelias. Kadangi kelias taip aukštai, viduržiemį tam tikros jo atkarpos būna uždarytos dėl sniego kiekio ir blogų oro salygų - tai reiškia, kad turėsime skubėti Karakorum pervažiuoti prieš prasidedant žiemai.
Įveikę didžiąją dalį Himalajų, planuojame kelias savaites ilsėtis Nepale, o tada minti toliau, iki pat Pusiaujo monumento Indonezijoje.
Išgirdus, kad važiuosite dviračiais, daugeliui atrodo, kad visiškai atsisakysite kasdieninio komforto. Ar tai tiesa? Kaip atrodys jūsų eilinė diena kelionės metu?
Komfortą visi supranta savaip. Nuolat judėsime į priekį - per dieną vidutiniškai planuojame numinti apie 60 kilometrų - bet tikrai ne kiekvieną vakarą rasime miestelį, kuriame galėtume apsistoti. Tad dažnai miegosime palapinėje. Kas vakarą reiks rasti, kur ją pasistatyti, nuošaliau nuo pravažiuojančių mašinų ar praeinančių žmonių, su pakankama užuovėja, ir gražiu vaizdu - kad ryte būtų smagu nubusti ir jauku pusryčiauti.
Tačiau radus nakvynės vietą, rutina bus ta pati: pasistatyti palapinę ir joje įsikurti, pasidaryti vakarienę. Vežamės visą virtuvės ir stovyklavimo įrangą, kad būtume kuo mažiau priklausomi nuo aplinkybių. Turėsime net sulankstomą vonią! Tiesa, tai labiau sulankstomas dubuo indams plauti ar drabužiams skalbti, bet juokaujame, kad keletą dienų neradus dušo, iš nevilties ir “vonia” pasitarnaus.
Kad ir kas mūsų lauktų, galime pasakyti viena: nekantraujame pradėti minti! Savo žygiui davėme pavadinimą: “Dabar Mes Minam”, ir metas pagaliau šį sau duotą pažadą įgyvendinti. O kasdienius mūsų vargus ir džiaugsmus galėsite sekti “Now We Cycle” paskyrose Facebook ir Instagram.