Vienintelis širdį spaudžiantis vaizdas gamtos apdovanotoje šalyje – juodaodžių pabėgėlių iš Afrikos eilės prie migracijos tarnybos.
Merhba – sveiki atvykę!
„Merhba!“ – taip maltiečiai sveikina atvykusius. Pabandykite ištarti šį žodį. Nelengva! Maltiečiai kalba ne itališkai (kaip irgi klaidingai įsivaizduojama), o maltietiškai. Ši kalba kilusi iš arabų kalbos dialekto, bet suformuota lotynų abėcėlės pagrindu. Arabų kilmės maltiečių kalba liko iš tų istorinių laikų, kai Malta buvo okupuota arabų. Iš viso pasaulyje maltiečių kalba šneka apie milijonas žmonių - Australijoje ir Kanadoje gyvena didelės maltiečių bendruomenės. Maltoje įteisintos dvi oficialios kalbos - maltiečių ir anglų, nemažai žmonių moka itališkai.
Taigi esame pasveikinti “Merhba!” ir švelniai glostomi nuo Viduržemio jūros pūčiančio lengvo vėjelio.
Balandį, kai lankėmės, oras sušyla iki 20 – 24 laipsnių, vakare – apie 15, viena diena pasitaikė labai vėjuota: „Juk žiema“, - lyg atsiprašydami tądien sakė maltiečiai, o mes tik šypsojomės, mintyse galvodami: „Žinotumėt, kokia pas mus žiema“.
Nors šiaip apie orą čia nedažnai kalbama – jis visada geras. Patiems maltiečiams labiausiai patinka gegužės, kai šilta, bet dar ne karšta. O vasarą užplūstančius karščius jie vadina čili. Kai prasideda čili orai, prasideda ir siesta – vidurdienį niekas nedirba, ilsisi savo gelsvo smiltainio namukuose su mažyčiais langeliais, sandariai užvertomis langinėmis ir tada atrodo, kad miega ne tik žmonės, bet ir gatvės. Malta vėl atgyja vakare.
Malta – ne Italija
Kai važiuodama pažįstamiems pasakiau, kad šįkart kartu su žurnalistais iš Latvijos ir Estijos skrendu į Maltą, keletas žmonių Maltą pavadino Italijos sala Viduržemio jūroje. Viešnagės metu vietiniai patvirtino, kad iš tiesų ši klaida labai dažna, nors salą, kurioje šilta visus metus, žino visas pasaulis, bet kažkodėl ją dažnai priskiria Italijai.
Iš tiesų, Italija – ranka pasiekiama, iš Italijos Katanijos miesto iki Maltos skrendame tik 40 minučių, o iki Šiaurės Afrikos – valanda skrydžio (maltiečiams paguoda tokia, kad Afrikos sala jos negirdėjau vadinant).
Mažytė Malta, kurioje gyvena mažiau gyventojų negu Vilniuje – tik 400 tūkst., yra nepriklausoma valstybė, susidedanti iš kelių salelių, turinti savo prezidentą ir parlamentą. Beveik 200 metų buvusi Didžiosios Britanijos kolonija, nepriklausoma valstybe ji tapo palyginti neseniai - 1964 metais. Iki šiol šalies gatvėse gausu britiško gatvės dizaino atributų – raudonos telefonų būdelės, pašto dėžutės ir šiukšliadėžės, o eismas vyksta kairiąja puse.
Ir pirmą, ir antrą viešnagės dieną mes vis stovėdavome laukdami, kol vairuotojas atidarys duris iš dešinės, bet trečiąją jau tvarkingai išsirikiavome ten, kur ir priklauso – iš kairės.
Mažoje saloje daug istorijos
Malta mėgiama ne tik dėl gero oro, gražios jūros (nors smėlėtų paplūdimių nėra daug, salą juosia uolėta pakrantė), bet ir vertingo istorinio paveldo.
Daug kas tiki, kad Malta yra išlikusi pradingusios Atlantidos dalis. Kai kas salą vadina istorijos lopšiu, joje priskaičiuojama apie 300 istorinių paminklų. Salos istorija gniaužia kvapą -- čia yra šventyklų, senesnių už Stounhendžą ir Egipto piramides, liekanų.
Beveik visa sala – ištisinis senamiestis su jaukiomis gatvelėmis, bažnyčiomis, šventųjų skulptūromis.
Prie Maltos krantų sudužo Šv. Pauliaus laivas ir nuo to laiko čia atsirado krikščionių, tad nekeista, jog tai – pati religingiausia Europos Sąjungos valstybė, joje stovi net 360 bažnyčių. Ir kokių bažnyčių!
Salos sostinėje Valetoje, didžiulėje Šv. Jono katedroje, galima pamatyti įspūdingą italų dailininko Michelangelo Caravaggio (Karavadžo) tapybos darbą. Dabartinė prezidentūra – tai buvęs ir Lietuvoje gerai žinomo Maltos ordino pastatas (Maltos riterius iš salos išvijo Napoleono armija).
Sala labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais – maltiečiai po savo mažyte sostine buvo išsirausę tunelius ir juose slėpėsi nuo Hitlerio armijos antskridžių. Visa tai nepamiršta – veikia karo, ginklų muziejai, sodinami parkai tam baisiam laikui atminti ir maltiečių drąsai pagerbti.
Istorija ir dabartis Maltoje persipynusios. Važinėdami po salą matome, kaip laukuose, jei taip galima pavadinti mažyčius sausus ir uolėtus salos lopinėlius, maltiečiai augina plačialapius kaktusus, iš kurių gamina likerį, bulves, pomidorus, ypač valstybė skatina vynuogių auginimą. Dažno ūkininko kieme pamatysi vištų, populiaru auginti ir triušius (specialiai paruošta maltietiška triušiena - nacionalinis salos patiekalas), o vandens fermose - tunus.
Nesigėdi mėgautis maistu
Daug ir kokybiško Viduržemio jūros regiono maisto, užsigeriant pora taurių vyno, – toks yra nemažos dalies maltiečių credo prie stalo. Kaip įprasta Pietų šalyse, prie stalo užkandžiaujant ir linksmai šnekantis praleidžiama nemažai laiko. Žmonės mėgaujasi maistu ir nesigėdi to.
Kalbinti maltiečiai atvirai sako: „Valgis yra vienas didžiausių malonumų gyvenime”. Dauguma kasdien renkasi gausią, bet nekaloringą Viduržemio jūros virtuvę, o sekmadienį valgo britiškus pietus – leidžia sau prie mėsos ar žuvies skanauti keptų bulvių. Populiarūs itališki saldumynai su rikotos sūriu, labai mėgiama chalva su migdolais, kuri populiari arabų šalyse, gaivinantys šerbetai. Viduržemio jūros gėrybių karštasis patiekalas gerame restorane kainuoja apie 20 – 30 eurų. Maltoje galima paragauti tradicinio, mums kiek neįprasto, kartoko skonio rudos spalvos gėrimo „Kinnie”.
Vien Maltos sostinėje Valetoje yra apie tūkstantis restoranų. Saloje niekas negeria kavos išsinešimui vienkartiniuose popieriniuose indeliuose, maltiečiai, priešingai negu amerikiečiai, turi, gal tiksliau sakyti – randa laiko ramiai, niekur nelėkdami išgerti kavos puodelį.
Vakare, į kokią kavinę ar restoraną bepažvelgsi, visur pamatysi žmones, gurkšnojančius vyną, bet girtų nemačiau. Alkoholis parduodamas iki 22 valandos, naktį jo niekur nenusipirksi.
Stebina ir pakankamai nedidelės kainos užeigose ir kavinukėse. Gražioje vietoje prie jūros įlankos su Mėlynąją grota (uolų masyvas su gamtos suformuota arka) kavinėje angliški pusryčiai kainuoja 5 eurus, nemaža lėkštė salotų ir nedidelis vyno butelis – 7,50 euro.
Kai gido paklausiu, gal maltiečiai prisivalgę puola vaikščioti, ar kaip kitaip deginti kalorijų, jis tik nusišypso: „Pavalgius judėti nepatariama, pavalgę mes mėgstame ilsėtis pasyviai. O iš visų sportų maltiečiai labiausiai mėgsta... kalbėti apie sportą, stebėti futbolo rungtynes”.
Labai storų, nutukusių žmonių nemačiau, nors apkūnių – apstu. Naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys byloja, kad maltiečių sveikata puiki – moterys sveikos išlieka iki 70, vyrai – 71 metų. Kodėl taip yra? Gal dėl to, kad maltiečiai moka džiaugtis gyvenimu, nekelia vieni kitiems streso ir įtampos, plius - visa kita, kas būdinga šalims, apie kurias sakoma, kad ten žmonės gyvena lyg pas Dievą užantyje.
Saloje durys nerakinamos
Mums, žurnalistams, suorganizuojamas susitikimas su Maltos Turizmo ministerijos atstovais. Paprašiusi išvardinti tris priežastis, kodėl lietuviai turėtų atostogoms rinktis ne jau senokai pamėgtas Turkiją ar Graikiją, o Maltą, išgirstu: „Tai - oras, kultūra ir saugumas“.
Vėliau kalbinti salos gyventojai patvirtina tą patį: „Dažnai galite pamatyti raktą duryse. Tai reiškia, kad savininkas kažkur trumpam išėjo”. Visgi, lyg iš anksto apsidrausdami, daugelis pataria atvykėliams saugoti pinigines - niekada nežinai, kas ir kada pasinaudos saugios šalies įvaizdžio užliūliuotu turistu.
Pagrindiniai Maltos svečiai – britai, vokiečiai ir italai. Lietuviai į Maltą atvažiuoja atostogauti ir mokytis anglų kalbos privačioje vienos maltiečių šeimos įsteigtoje mokykloje „Gateway Scholl of English“.
Visada geras oras, įspūdinga istorinė praeitis, architektūra ir puikus, kokybiškas didžiausio gurmano ir labiausiai išlepusios žvaigždės skoniui tinkantis maistas, traukte traukia žmones iš viso pasaulio. Maltą puikiai žino ir joje mėgsta lankytis pasaulio politikos ir meno atstovai, nes čia rengiami įvairūs politikos forumai ir galingųjų susitikimai, išskirtiniai klasikinės muzikos koncertai, filmuojamos MTV kanalo laidos ir garsūs kino filmai – nemažai „Gladiatoriaus“ scenų nufilmuotos būtent Maltoje.
Daugelis kokybiškiausių salos viešbučių gali pasigirti tuo, kad pas juos gyveno žinomi ir daug pasiekę žmonės. Vien tik prašmatniame „Grand Hotel Excelsior“ yra viešėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, JAV muzikos atlikėjai Lady Gaga, Snoop Doggas, Jungtinės Karalystės popdainininkas seras Cliffas Richardas ir daugybė kitų garsenybių.
Daug pasaulio šalių esu apkeliavusi, bet Maltą išskirčiau kaip vietą, kurioje jautiesi ypač komfortiškai - gatvėse akių nebado skurdas ir neaakina nepadori prabanga, žmonės atsipalaidavę, bet ne tiek, kad imtum dėl to nervintis. Visą viešnagės laiką lydėjo kažkokia ypatinga ramybė – niekur neskubėjome, bet visur suspėjome. Žmonės čia nevėluoja, neatideda darbo kitai dienai, ko galėtum tikėtis iš pietiečių, bet viską daro ramiai ir be streso. Kai apie tai po kelionės kalbuosi su
Maltoje viešėjusia kolege, sutariame, kad Malta žavi pietietiško gyvenimo lengvumo ir europietiškos kultūros derme.
Keturios komandiruotės dienos pralekia lyg akimirka - lėktuvas čiūžteli trumpu salos oro uosto pakilimo taku ir mes jau virš Viduržemio jūros. Slapčia tikiuosi dar kada nors išgirsti maltietiškąjį „Merhba!“ Taip, aš norėčiau sugrįžti į Maltą.