Jums tikriausiai smalsu, kokioje šalyje aš lankiausi? Atsakymas paprastas - Tanzanijoje. Tai viena iš Afrikos šalių, esanti po pusiauju, Raudonojo žemyno rytuose, kuri ribojasi su Kenija ir ant kurios žemės stūkso garsusis Kilimandžaras (gaila, bet jį išvydau tik per lėktuvo langą).

Šis didelis nuotykis prasidėjo 2013 metų sausio 2 dieną ir tai buvo nepamirštama naujų metų pradžia.

Visų pirma, turėtumėte žinoti, jog nukeliauti į Tanzaniją nėra taip lengva. Visa kelionė trunka 33 val. Negana to, kad Londono oro uoste praleidome 9 val., naktinis skrydis į Nairobį (Keniją) nestokojo nuotykių.

Užuot saldžiai miegoję, klausėmės isteriško afrikietės verksmo, trukusio 2-3 val. Sunku buvo išsiaiškinti, kokia šio skleidžiamo garso paslaptis. Po varginančių 3 persėdimų pagaliau nusileidome Tanzanijoje, kur mus pasitiko asmeninis gidas.

Raudonoji žemė ir jos žmonės. Niekad nemaniau, kad taip žavėsiuosi žemės spalva ar medžiu... Ką jau kalbėti apie vaikus, stovinčius šalia kelio ir savo gležna rankute mojuojančius ar ganančius asilus... Jų namai, suręsti iš mėšlo... Moterys, ant savo galvų nešančios gal dešimt krepšių... Vyrai, apsiavę iš padangų padarytais batais... Pirmas įspūdis toks - sukrečiantis ir ilgai pasiliekantis širdyje.

Pirmosios dienos Tanzanijoje buvo skirtos nacionaliniams parkams aplankyti. Didžiausią įspūdį paliko Ngorongoro krateris. Tai vienas didžiausių, nebeveikiančių kraterių pasaulyje. Jo viduje - unikali gamta.

Siaurais keliukais, kuriais kiekvieną dieną masajai (viena seniausių genčių, išlikusių lig šių dienų ir gyvenančių pagal senas tradicijas) leidžiasi tam, kad šaltinio vandeniu pagirdytų savo gyvulius, leidomės ir mes, tik sėdėdami dideliame džipe. Staiga supratau, kad norint patekti į rojų, nebūtina kilti į dangų...

Atrodė, jog nėra ramesnės, gražesnės, unikalesnės... vietos žemėje. Liūtai, hipopotamai, drambliai, zebrai, stručiai, flamingai, hienos, leopardai, gnu, pumbos ir dar begalė kitų gyvūnų. Lyg nuotrauka iš "National Geographic" žurnalo.

Iki 18 val. turėjome palikti tą nuostabią vietą, nes kitaip būtume palaikyti brakonieriais ir mus būtų persekioję ar net nušovę. Bet žinote kas geriausia? Viešbutis, kuriame gyvenome, buvo ant to kraterio krašto, tad išėjus į balkoną, pro žiūronus galėjome grožėtis tuo vaizdu!

Likusias 10 dienų skyrėme poilsiui Zanzibare - saloje, esančioje Indijos vandenyne. Verta prisiminti skrydį į dar vieną rojaus kampelį. Lėktuve buvo 11 vietų. Pilotas mums dar prieš pakylant pranešė, jog oro sąlygos nėra palankios, o jam būtinai reikia vieno asmens, kuris sutiktų sėdėti šalia, dėl pusiausvyros.

Prisiminus ir tai, kad skrisime virš Indijos vandenyno, tikrai nepagerėjo. O skrydis buvo įtemptas, priminė amerikietiškus kalnelius. Jau važiuojant į rezidenciją vaizdas buvo kraupus. Aplink vien tik skurdas...

Zanzibare praleistos dienos ir naktys buvo nepakartojamos, dabar mane užklupo nostalgija... Gyvenome nuosavoje viloje su vaizdu į jūrą ir beždžionėmis. Taip, tais "mielas" padarėliais, kurie naudodamiesi proga, kad mūsų nėra, vogdavo dantų pastą, maudymosi kelnaites, kortas, akinius bei kitus įdomius daiktus.

Zanzibaras traukia turistus, užsiiminėjančius nardymu, tad teko proga ir man pirmą kartą gyvenime panerti į vandenyno gelmes. Kadangi buvau vienintelis masalas (naujokė nardymo srityje), mano deguonies atsargos baigėsi gan greitai.

Tada vaizdas priminė filmo sceną, kuomet vaizduojamas plūduriuojantis žmogus vidury vandenyno, o aplink jį ratus suka rykliai. Žinoma ryklių nebuvo, bet jausmas nekoks. Sėkmingai parplaukiau į salą. Saulę tą vakarą palydėjome vidury Indijos vandenyno, buriniame laive, man tai buvo kažkas tobulo ir romantiško.

Prisiminus vakarą, apie kurį tuojau išgirsite, mano veide pasirodo šypsena. Aptarnaujantysis rezidencijos personalas buvo labai draugiškas, tad vieną vakarą mus pakvietė į vietinį klubą.

Atsisakyti buvo negražu. Žinoma, kaip ir visada, einant į klubą, pasipuošiau. Kelias prailgo, o su kiekvienu žingsniu jaučiausi vis nesaugiau ir norėjau apsisukti... Staiga tamsoje pamačiau šviesas ir išgirdau muzikos garsus. Pagerėjo. Tikriausiai reikėjo įamžinti mano veido išraišką, kai mes priėjome klubą "Moonlight", tiksliau, patalpas be durų, be grindų, su vieta langams, bet be langų...

Pagalvojau: ką aš čia veikiu? Bet kelio atgal nebebuvo. Vienintelis dalykas, kuris man patiko, buvo muzika, ji ir paskatino įžengti vidun. O dabar atpasakosiu vaizdą, kurį būtumėt išvydę po 30 min. klube: ratelio viduryje šokanti aš, besišypsantys ir mane savo šokių mokinantys afrikiečiai, moterų pikti žvilgsniai į mane ir mano aprangą.

Aš tiesiog buvau sužavėta tais žmonėmis, jų judesiais. Atrodė, jog esu geriausio pasaulio šokėjų koncerte. Tiesa, gal 5 min. stovėjau išsižiojusi ir sustingusi, tiesiog žiūrėjau, kaip šoka afrikiečiai, kurie vos turi kuo apsirengti, net nežinia ar turi kur gyventi. Dabar drąsiai galiu teigti, jog "Moonlight" - vienas geriausių klubų, kokiame esu buvusi.

Likusios dienos buvo paprastai nuostabios. Džiaugsmą kėlė paprastas mango vaisius, kurio skonis dangiškas. Keliavome į Zanzibaro centrą, kuriame gimė pats Fredis Merkuris. Įsiamžinome prie jo namo durų.

Akmenų miestas (taip vadinamas centras) pasirodė labai skurdus ir paprastas. Buvo keista, nes didžiąją dalį gyventojų sudarė užsieniečiai. Taip pat turėjome ekskursiją po plantaciją, kurioje auginama vanilė, muskato riešutai, drakono vaisiai, ličiai, ananasai, kokosai ir kitos egzotiškos gėrybės. Taip ir slinko dienos. Buvo sunku išvykti, tačiau „viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą“.

Taigi, manau, jog turėčiau parašyti apie atradimus, juk laiško tema ir yra „Mano atostogų atradimai“. Galbūt, iš mano pasakojimo buvo sunku suprasti, ką aš atradau savyje, o atradau daug.

Visų pirma, supratau, jog mano gyvenimas rožėmis klotas ir kad neturėčiau dėl to džiaugtis. Atradau naują gyvenimo tikslą - užsidirbti pinigus ne sau, bet tam, kad galėčiau keliauti ir padėti kitiems žmonėms, juos mokyti ar teikti tam tikrą pagalbą. Užsidegiau noru aplankyti daugiau pasaulio šalių. Supratau, kad net paprasčiausi dalykai gali teikti džiaugsmą. Išmokau vertinti tai, ką turiu... Manau, kad galiu teigti, jog kelionės metu aš tiesiog atradau save.

Roberta

Kviečiame įvertinti rašinį!


------------------------------------------

Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)