Ji pasirodė „pavargusi“ - gal nuo vasaros karščių, gal nuo turistų? Jausmas buvo toks, lyg karščiausio rugpjūčio pabaigoje važiuotum Lietuvos laukais – žolynai nurudę, sausa.

Nors vasara jau baigiasi, čia vis dar žydi bugenvilijos, oleandrai, mimozos, kinrožės, medžių aukščio kortaderijos, agavos. Dėl skirtingo šalies reljefo, permainingos istorijos Portugalijoje susiformavo skirtingos gyvenimo, maisto, architektūros bei papročių tradicijos.

O – ras puikus. Portugaliją galima laikyti sausiausia Europos šalimi. Vasarą čia lyja retai. Šiaurės Portugalijoje yra šiek tiek šalčiau ir dažniau lyja negu sausesniuose ir šiltesniuose pietuose. Rugsėjį ir spalį oro temperatūra dienomis pakyla iki 22–26 laipsnių, o vandenyno – iki 19–21 laipsnių šilumos. Todėl būtent rudenį čia idealu poilsiauti – galima natūraliai prasitęsti trumpą lietuvišką vasarą.
R – eljefas įvairus. „Jeigu Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į Vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė, yra tartum karūna ant jos galvos“. Taip vaizdžiai pasakė garsusis keliautojas Vasco de Gama. Šalis yra Europos pietvakariuose, ribojasi su Ispanija, o jos pakrantes skalauja Atlanto vandenynas. Portugaliją į dvi dalis dalija Težo upė. Šiaurės Portugalija yra kalvota ir kalnuota, o pietinėje dalyje plyti lygumos.

T – autos bruožai. Apdovanoti nuostabiu kraštovaizdžiu, portugalai negali pasigirti fiziniu grožiu: vyrai tamsiaplaukiai, neaukšti, kresni. Moterys nedaug kuo nuo jų skiriasi – tamsiaplaukės, nedidelio ūgio, plačių pečių ir siaurų klubų. Tokio tipo žmonių daugiausia, tačiau portugalų yra įvairių – netgi mėlynakių.

Per savaitę tikrai sunku susidaryti nuomonę apie tautos charakterį. Kai paklausiau portugalės gidės, kokio būdo yra portugalai, ji atsakė: „Normalūs“, turėdama omenyje, kad jie santūrus, taikūs, tolerantiški. Jie negestikuliuoja rankomis, nešūkalioja gatvėse, dirbtinai nesišypso kaip kiti pietiečiai. Tačiau man susidarė įspūdis, kad jie nėra paslaugūs. Kelionėse lydėjusios gidės portugalės buvo nedėmesingos ir atsainios.

U – ostas Kale. Prieš 200 m. pr. m. e. romėnai užėmę gyvenvietę Kale, pavadino ją Portus Cale. Laikui bėgant šis pavadinimas kito ir tapo Porugale. Būtent iš čia etimologiškai kildinamas Portugalijos pavadinimas.

Nieko keisto, kad jūrinėje valstybėje daug uostų. Portugalija garsėja žvejybos pramone, eksportuoja daug žuvies konservų. Šalis pirmauja pasaulyje pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės. Reikia pamatyti tuos nužievintus, dėl raudonų kamienų tarsi „kraujuojančius“ ąžuolus. Nors kamštinių ąžuolų žievė atauga, į juos graudu žiūrėti.

G – urmanų svajonė. Čia džiūgauja kiekvieno gurmano širdis. Maistas kuo įvairiausias: žuvis, jūros gėrybės, paukštiena, mėsa, saldėsiai, vynai. Per savaitę tikrai neįmanoma visko išragauti. Vien menkės paruošimui portugalai turi virš 300 būdų ir receptų.

Algarvėje mėgstama cataplana – uždarame inde troškinta arba žuvis, arba mėsa, arba ir mėsa, ir žuvis kartu. Portugalai turi ir savo „juodąją“ kiaulieną – ąžuolų giraitėse augusių ir gilėmis mitusių kiaulių mėsą.

Naminukė verdama iš „braškių medžio“ uogų madronijų. Saldumynai gaminami iš saldžiosios cedronijos miltų, figų, migdolų, kiaušinių trynių. Portugalai garsūs ir savo „portugališka viagra“ – Piri-piri padažu, kuris paprastai tiekiamas prie skrudintos vištienos.

A – lgarvė (pietinis Portugalijos regionas) - Europos paplūdimys. Kasmet ją aplanko virš 5 milijonų turistų iš įvairiausių Europos vietų. Ypatingai ši vieta mėgiama britų ir airių bei pačių portugalų.

Kaimynų ispanų čia mažoka – jie labiau mėgsta savo Costa De Sol (vert. Saulės) paplūdimį, skalaujamą švelniosios Viduržemio jūros. Algarvė - tikras „pensininkų rojus“ – 70 procentų vyresnio amžiaus turistų, 20 procentų šeimų su vaikais ir apie 10 procentų jaunimo.

Vien Algarvėje yra apie 119 paplūdimių, jie švarūs ir stebinantys įvairove - vieni nusėti baltais akmenėliais, kiti – kriauklėmis, treti - fosilijų uolienomis. Nors stendų su draudimais nėra gausu, niekur paplūdimyje nemačiau šunų, niekas nepūtė į veidą cigarečių dūmų ir nekasė nuorūkų į smėlį. Ne veltui daugelis paplūdimių turi mėlynosios vėliavos statusą.

L – isabona, Portugalijos sostinė. Apeiti ją pėsčiomis sudėtinga dėl to, kad miestas išsidėstęs ant septynių gana stačių kalvų. Geriausia Lisabonos šarmą pajusti važiuojant vienvagoniu tramvajumi Nr. 28.

Kai šis „senukas“ darda siauromis gatvelėmis, rankos paspaudimu gali pasilabinti su praeiviais, o prasilenkiant - su gretimo tramvajuko keleiviais. Fotografuoti iškišus fotoaparatą apskritai pavojinga. Juo važiuodamas galėtum nusikabinti ant virvių išdžiautus skalbinius ar palesinti prie namo sienos pritvirtintame narve laikomus paukščius.

Lisabona žavi savo kitoniškumu - azulejomis (glazūruotomis keraminėmis plytelėmis) išdabintu Maurų kvartalu, nuostabaus emanuelinos stiliaus architektūros statiniais, moderniais kvartalais, pastatytais 1998 m. vykusiai pasaulinei parodai.

I – dealus poilsis įvairaus amžiaus žmonėms ir šeimoms. Poilsiauti galima tiek pasyviai – visą dieną mirkstant Atlanto vandenyse, tiek aktyviai - žvejojant, žaidžiant golfą, tenisą, išmėginant jėgos aitvarus ar burlentes, stebint gyvūnus gamtoje arba vykstant į ekskursijas.

Džiaugiuosi pasirinkusi delfinų ir pakrančių uolų stebėjimo ekskursiją. Delfinai pasirodo ne visada, mums pasisekė – iššokdami po keturis, pozavo kaip cirko artistai. Delfinų gali ir nepamatyti, bet uolomis, žemyno nuo Atlanto bangų sargais, gali grožėtis nuolat.

Tik nuo vandenyno pusės atsiskleidžia tikrasis uolienų grožis. Oranžinio smiltainio ir neįtikėčiausių formų uolos smaragdinio Atlanto fone suteikia Portugalijos kraštovaizdžiui kerinčio išskirtinumo.

J – ūrą čia atstoja galingasis Atlanto vandenynas. Į jį įbridus sudėtinga išlipti. Tik sulaukęs bangos gali tikėtis, kad būsi „išplautas“ į krantą. Po keliolikos minučių maudynių jautiesi toks pavargęs, kaip po alinančių varžybų. Mano akyse stipri banga parvertė iki pusės blauzdų įbridusią nemenką moteriškę, kuri sugebėjo atsistoti tik į pagalbą atskubėjus gelbėtojui.

Maudynėms tinkamiausia pietinė Portugalijos pakrantė. Čia Atlanto galybę kiek aptramdo priešais esantis Afrikos žemynas. Tuo tarpu vakarinę pakrantę drąsiai talžo neramios, nenuspėjamos ir pavojingos Atlanto bangos.
A – tostogos yra gėris, kuris niekada neatsibosta. Savaitės tikrai per mažai, kad galėtum kiek labiau prisiliesti prie šalies. Taip ir neišgirdau Fado, tradicinio portugalų muzikos žanro – ilgesingo, bet temperamentingo, kaip ir Sevilijoje nepamačiau flamenco. Taigi dar turėsiu kur sugrįžti...

Janina G.

Kviečiame įvertinti rašinį!


------------------------------------------

Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (34)