Konkretaus kelionės tikslo nebuvome nusimatę, tad ieškojome tiesiog gerų skrydžio galimybių populiariame tinklapyje. Ir vieną dar ne itin šiltą gegužės vakarą nusipirkome skrydžio bilietus į Seišelius rugsėjo mėnesiui.
Skrydis iš Paryžiaus per Abu Dabi į Victoria (Seišelių sostinė). Grįžti per Abu Dabi į Londoną. Paryžius ir Londonas puikūs Europos miestai, į kuriuos galima nuskristi su pigių skrydžių bendrovėmis. Tad į Paryžių ir iš Londono pirkome bilietus papildomai. Per Abu Dabi skrydis buvo jungtinis. Puiku, kad tarpas tarp skrydžių buvo tik 1,5 val. (jungtiniuose skrydžiuose), tad neteko laiko leisti oro uostuose.
Žinoma, kai tarpas toks mažas, atsiranda papildomos rizikos dėl vėluojančių skrydžių. Tačiau mums taip nenutiko ir kelionė praėjo sklandžiai. Skridome su Etihad oro linijomis. Maistas, gėrimai, aptarnavimas – viskuo likome patenkinti. Visi skrydžiai dviem žmonėms kainavo ~3.800 Lt.
Pirmadienį (09.16) apie pietus nusileidome Victorios oro uoste. Oro uostas nedidelis. Turbūt kitaip ir būti negali – pagrindinė Seišelių sala Mahe yra ~38 km ilgio ir ~8 km pločio. Sala kalnuota, todėl nuvykti nuo Victorios oro uosto iki Beau Vallon regiono (~15 km), kuriame apsistojome, užtrunka ~40 min.
Apgyvendinimui pasirinkome Beach House apartamentus šalia pagrindinio salos paplūdimio. Namukas tvarkingas, apartamentams priklauso prieškambaris, vonios kambarys bei miegamasis su kondicionieriumi. Pastarasis yra būtinas, nes temperatūra per visus metus nenukrenta žemiau 24 laipsnių, net ir naktį.
Kartu su kitais apartamentais galima naudotis virtuve, turinčią visą reikalingą buitinę techniką. Atvykus šeimininkė pasitinka vaišindama šaltomis sultimis. Apartamentų šeimininkė Cecile labai svetinga ir maloni moteris, noriai pasakojanti apie salos gyvenimą ir siekianti, kad visi jos poilsiautojai jaustųsi puikiai. Cecile turi keletą nuomojamų apartamentų įvairiose salos vietose. Apartamentų kaina 80 eurų parai dviem žmonėms su pusryčiais.
Pirmąją dieną aplankėme pėsčiomis pasiekiamas apylinkes, Beau Vallon paplūdimį. Vakarieniauti nusprendėme mūsų apartamentuose. Mat kiekvieną vakarą yra gaminama vakarienė apartamentų gyventojams (15 eurų žmogui). Patiekiami vietiniai vaisiai, kaskart kitaip ruošiama žuvis ir vištiena su salotomis, desertas. Tikrai sotu ir skanu.
Sekančią dieną išsinuomojom automobilį (~40 eur/para). Saloje didžioji dauguma automobilių mažyčiai Kia arba Hyundai. Apvažiavome visą salą, sustodami gražiausiuose salos paplūdimiuose. Paplūdimiai vieši, dažname yra apsaugos darbuotojas, kuris prižiūri tvarką.
Turistai gali būti paprašyti neiti į viešbučio teritoriją, tačiau iš paplūdimio tikrai nebus išvaryti. Indijos vandenyne vanduo labai šiltas, o švelniai melsva spalva tiesiog užburianti! O dar tas baltas smėlis...
Victorijoje aplankėme Edeno salą. Tai nedidelė, pusiau dirbtinė sala su ypač prabangiomis vilomis ir jachtomis. Teritorijos dalis yra privati, tad patekti į ją leidžiama tik salos gyventojams.
Grįžę į savo regioną, nusipirkome šviežios žuvies (~120 rupijų/~25 Lt (4 žmonėms)), kurią gaminomės namie. Šviežia, ką tik iš vandenyno ištraukta, žuvimi galima mėgautis kasdien. Vietiniai žvejai ją pardavinėja tiesiog paplūdimyje.
Ketvirtadienį leidomės į žygį po salos kalnus. Pasirinkome nesudėtingą 30-40 min. taką nuostabiais kalnuotais šlaitais į Anse Major paplūdimį. Viso žygio metu mus lydėjo įspūdingos salos ir vandenyno panoramos. Akmenuota ir žalia gamta tikrai žavi! Saloje nėra egzotinių gyvūnų, tad keliaujant per džiungles, galima jaustis saugiai. Pasiekėme jaukų paplūdimį, kuriame vos keletas žmonių. Puiki vieta nardymui su vamzdeliu (angl. Snorkeling).
Penktadienį visą dieną be perstojo pliaupė tropinis lietus. Temperatūra dėl to nenukrito žemiau 26 laipsnių. Nuvykome į Victoriją, aplankėme botanikos sodą. Ten galima pamatyti salos simbolį – palmę Coco de Mer, keliasdešimt didelių vėžlių ir įvairiausių rūšių palmių, bei kitos augmenijos.
Lyjant lietui vandenynas tarsi praranda savo ryškiausias spalvas, tad su viltimi laukėme rytojaus...
Šeštadienį oras buvo puikus, todėl norėjome pasilepinti saule. Aplankėme Sunset Beach paplūdimį (vos pora sustojimų autobusu nuo mūsų namų). Beje, autobusų tvarkaraščio nėra. Ateini į stotelę ir tiesiog lauki. Po 15-20 minučių tikrai atvažiuos autobusas. Autobuso kaina 5 rupijos (~1 Lt).
Sunset Beach taip pat puiki vieta nardymui su vamzdeliu. Visai netoli nuo kranto galima pamatyti įspūdingą povandeninį pasaulį. Paplūdimys nedidelis, jaukus, apsuptas svyrančių palmių ir akmenuotų šlaitų.
Sekmadienį su vietiniu draugu Rico leidomės į dar vieną kalnų žygį. Su Rico susipažinome Boat House bare, kuriame jis dirba barmenu. Labai draugiškas ir malonus vaikinukas. Vedė mus keliu, nepažymėtu turistiniuose žemėlapiuose. Į viršų kopėme 40-50 min. Susipažinome su vietine gamta, pamatėme kaip auga cinamonas, ananasai, bei kiti mums neregėti augalai. Kalno viršūnėje atsivėrė puiki panorama.
Pasak Rico, tai vienintelė salos vieta, iš kurios matosi abi salos pusės – Victoria ir Beau Vallon. Rico paruošė mums žuvį bei iškepė breadfruit – vietinis įdomaus skonio vaisius, savo skoniu primenantis bulvę. Valgėme nuo palmės lapų kartu su vietiniu alumi SeyBrew. Buvo išties puiku!
Nusileidus žemyn, Rico pakvietė mus į savo namus. Susipažinome su jo mama, močiute. Buvome pavaišinti ypatingu kokoso riešutu. Įprastas riešutas sodinamas į žemę ir laukiama, kol iš jo išaugs palmė. Kol ji dar visai jauna, palmė išraunama ir išlukštenamas jau pradėjęs dygti kokoso riešutas. Jis pilnaviduris, purios, sultingos konsistencijos. Nieko panašaus iki tol nebuvome ragavę! Kaip supratome, ne dažnam turistui tenka tokio kokoso paskanauti. Porą tokių riešutų gavome nuo Rico dovanų prieš išvykstant į namus.
Pirmadienį nusprendėme aplankyti Praslin salą. Anksti ryte išsiruošėme į Victorią, kad spėtume į 7:30 keltą. Kelto bilietai turistams brangūs. Žmogui kainuoja ~100 eur pirmyn ir atgal. Kelionė greitaeigiu keltu buvo gan įtemta, keltas tiesiog šokinėjo per bangas, keletui žmonių darėsi negera, nuolat supo...
Plaukiant atgal buvo taip pat tik dar blogiau. Nežinome, ar mums pasitaikė tokia diena, ar vandenynas visuomet yra neramus...
Atplaukus išsinuomojome mašiną (~35 eur/para) ir apvažiavome visą salą, stabtelėdami nuostabiausiuose paplūdimiuose. Rekomenduojame aplankyti Anse Georgette paplūdimį, kuriame vanduo ir smėlis pasakiški. Prie kranto didelės bangos, smagu maudytis.
Tiesa, svarbu, kad norint aplankyti šį paplūdimį, reikia užsiregistruoti iš anksto. Jūsų vardus ir pavardes turi įvesti į sistemą, mat žmonių srautas ten ribojamas. Pakeliui į paplūdimį galima pasigrožėti puikiai sutvarkytais golfo laukais. Keltas atgal 17:30. Kelionė trunka ~1 val., o 18:30 saloje jau temsta...
Antradieniui pasirinkome nardymo pramogas. 9 val. ryto jau turėjome būti nardymo centre. Tą dieną plaukėme į Marine National Park, kuris vertinamas kaip viena geriausių vietų nardymui. Nardymui su vamzdeliu taip pat ideali vieta. Nardymas 2 žmonėms mums kainavo ~1000 Lt. (ryte 2 nėrimai (po ~45 min) vienam (sertifikuotam narui), tuo metu nardymas su vamzdeliu kitam, po pietų įvadinis nėrimas (~30 min) vienam, nardymas su vamzdeliu kitam).
Trečiadienį tinginiavome ir aplankėme jau žinomas vietas saloje. Ruošėmės kelionei namo. Trečiadieniais prie Beau Vallon paplūdimio vyksta turgus. Jame galima nupirkti įvairių suvenyrų, lauktuvių. Gaminamas vietinis maistas, galima paragauti vietinių gėrimų.
Atostogas praleidome tiesiog puikiai. 10 naktų vertiname kaip idealią kelionės trukmę. Spėjome ir aktyviai praleisti laiką ir patinginiauti paplūdimiuose.
Keletas faktų apie Seišelius
Salose yra ribojamas turistų srautas (~100.000 per metus), todėl niekada nėra daug žmonių. Su tuo susijusios ir aukštos kainos turistams – iš vieno turisto jie turi uždirbti kaip iš kelių kitur. Taikomi gan dideli mokesčiai verslininkams, mat sala gyvena praktiškai vien iš turizmo.
Viskas, kas skirta vietiniams, nėra brangu. Maistas parduotuvėse, kuras – kainos labai panašios kaip Lietuvoje. Tačiau restoranai, nardymas, įėjimas į nacionalinius parkus ir pan. yra gan brangūs.
Visi sutikti salos gyventojai kalba anglų, prancūzų kalbomis. Vietinė jų kalba Creole.
Vietiniai yra šiek tiek tinginiai, nors darbo saloje yra. Tad verslininkai dažnai įdarbina žmones iš Filipinų, Indijos ar kitų kraštų – jie darbštesni.
Beveik visur saloje galima atsiskaityti eurais. Tiesa, kai kur jų taikomas kursas ne itin palankus, tad verta išsikeisti vietinių pinigų. Banko kortelės taip pat daugelyje vietų priimamos.
Vietinis gėrimas – Takamaka romas. Jo yra įvairių rūšių. Tikrai verta paragauti.
Seišeliai nėra tik prabangaus viešbučio teritorija su nuostabiu paplūdimiu ir itin aukštomis kainomis. Ne be reikalo jie vadinami Rojumi Žemėje...
Asta M.
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!