Keliavome dviese, su vyru. Mūsų keliavimo stilius-„bakpakeriškas“, mėgstame nuotykius ir netikėtumus, taigi nupirkome tik bilietus į Delį ir užsisakėme vieną nakvynę pigiausiame viešbutyje už 10 EUR. Iš tikrųjų nuotykių stoka skųstis neteko.
Pakeliui iš oro ousto į viešbutį daug kas mus stebino ir šokiravo- ant šaligatvių miegantys, laužus kūrenantys žmones, neaptverti pisuarai gatvės vidury, nuogi vaikai besirausiantys šiukšlių krūvose- žodžiu Delis priminė apokalipsės ištiktus miestas. Sunku nupasakoti gatvėse tvyrantį chaosą. Eisme dalyvauja automobiliai, tuk-tukai (triračiai motociklai), dviračių rikšos, ant alkūnių vaikštantys neįgalieji žmonės, karvės, ožkos, šunys...
Privažiavome prie pastato, įsukome į skylę sienoje- o pasirodo toje skylėje- visas gatvyčių ir kiemų kvartalas, kuriame ir buvo mūsų viešbutis. Kitą dieną, du žiopli turistai (mes) išėjo pasivaikščioti. Pasirodė, indų įžvalga ir nuojauta yra įstabios. Jie tokius naujokus iš karto mato minioje.
Taigi mums bevaikštant, maloniai besišypsantis senukas prisiartino prie mano vyro ir pasiūlė jam išvalyti batus. Pasižiūrėję į apačią pamatėme, kad batai yra apdergti, o senuko rankose pastebėjome tam tikslui paruoštą praskiestų išmatų „mišinį“- labai išmanus paslaugų teikimo būdas - iš pradžių sukuriamas poreikis, vėliau atsiranda paslauga...
Buvau sužavėta indų išradingumu ir verslininko gyslele- atrodė, kad jie viską sugeba perdirbti, pataisyti, parduoti. Manau, jei sugalvotume nusipirkti tigrą, jie tikrai sugalvotų kaip patenkinti ir šį kliento norą.
Šiuo metu Indijoje gyvena virš milijardo gyventojų, taigi žmonės turi būti labai išmanūs ir išradingi, kad išsikovotų savo vietą po saule. Indijoje gyvena trečdalis pasaulio vargingųjų. Tačiau jie moka juoktis, džiaugtis smulkmenomis ir nuoširdžai tikėti 330 milijardais Dievų.
Iš Delio patraukėme į Agrą, pasigrožėti nuostabioju Tadž Mahalu-mauzoliejumi, kurį imperatorius
Šahdžahanas pastatė savo mylimajai trečiajai žmonai-Mumtaz Mahal. Keliaudami į Agrą turėjome progų susipažinti su įstabiąją Indijos geležinkelių sistema. Atėję į bilietų kasą pastebime, kad vieno žmogaus darbą atlieka penkiese-matyt taip kuriamos darbo vietos. Pasirodo, perkant traukinio bilietą Indijoje privalai pranešti kas esi, kur keliauji, iš kur, kokiu tikslu, kur ketini apsistoti atvykęs, ir kur važiuosi vėliau.
Sėkmingai pavyksta įsigyti Antrosios klasės bilietus. Tai traukinių vagonai, kuriais keliauja
neturtingieji, arba tie, kam nepavyko užsisakyti aukštesnės klasės bilietų. Šios klasės vagonai
triukšmingi, perpildyti, jose trūksta privatumo-tačiau kiek pramogų! Kažkas dainuoja, kažkas prašo
išmaldos, kažkas kažką parduoda, kažkas lošia kortomis. Ir kas pusvalandį praeina arbatos pardavėjas, siūlydamas kvapnią chai arbatą...
Susipažįstame su šauniais valstiečiais iš Kašmyro, kurie aiškina dėl ko prasidėjo Indijos nesantaikos su Pakistanu, keliaujančiu jogos mokytoju, kuris kviečia į dvasinės jogos paskaitas, inžinieriu-brahminu, kuris buria man iš delno ir išmoko mane mėnulio mantrų, kurios padės man kaupti teigiamą energiją ir apsaugos nuo pamišimo. Niekada nesu patyrusi įdomesnės ir prasmingesnės kelionės traukiniu.
Taj Mahalas iš tikrųjų atima žadą, ir kas sakė, kad jis baltas? Juk leidžiantis saulei jis auksinis, rožinis, žydras, violetinis...o po to vėl baltas. Sako, kad jo spalvų kaita simbolizuoja besikeičiančias moters nuotaikas.
Vieną dieną Agroje grįždami iš parko, netyčia patenkame į lūšnų rajoną. Tai vieta, kur žmonės gyvena būdelėse, suręstose iš keisčiausių medžiagų. Pastebime, kad daugelis tenykščių gyventojų užsiima amatais- pina krepšius, diržus, taiso batus. Žinoma aplink mus susirenka vaikų būrys. Kai kurie iš jų nedrąsus, pribėga, paliečia mane ir pabėga. Kiti ateina mus apkabinti, klausia mūsų vardų, giriasi savo išmoktais angliškais žodžiais ir klausia ar turime saldainių, pieštukų, tušinukų, šampūno...
Man baisiai gaila kad nieko neturime. Kaip tuos vaikus pradžiugintų kad ir spalvoti balionėliai! Vaikai paima net manovandens buteliuką... Tiesa, keletas 11-12 berniukų rūko. Vienas jų klausia manęs - do you want to fuck (ar nori dulkintis?) Tikiuosi, kad tas vaikas nežino šių žodžių reikšmės.
Iš Agros keliaujame į šventąjį miestą Varanasį, įsikūrusį ant Gango upės kranto. Į Varanasį suvažiuoja piligrimai iš visos Indijos, kad sudalyvautų apsivalymo apeigose ir ritualuose, o reikalui esant-palaidotų mirusius artimuosius. Tikima, kad žmogus, miręs šiame mieste, yra palaimintas, ištrūkęs iš reinkarnacijos ciklo. Taigi daug žmonių atvyksta į šį miestą laukti mirties. Kūnai deginami ant laužų prie Gango upės. Kremacija šiame mieste kainuoja brangiai, dėl to tik pasiturintys indai gali sau lesti čia numirti ir būti kremuojami...
Atvykę vakare, iš karto įsėdame į valtelę ir plaukiame į Upės garbinimo ritualą. Aukojame gėles,
simbolizuojančias žemę, ir lempelę, simbolizuojančią ugnį. Susipažįstame su mūsų viešbučio kaimynais, kurie nėra šiaip sau turistai, o atvyko į Indiją semtis dvasinio peno. Ivanas, Moldovos pilietis, gyvenantis Japonijoje, kiekvieną dieną keliasi penktą ryto ir eina prie Gango upės. Jis mano, kad laikas praleistas šiame nuostabiame mieste toks vertingas, kad gaila laiko miegui...
O olandas Bartas sugeba matyti auras... Vėliau Ivanas supažindina mus su sadhu Baba Ravikiranu-
asketu, kuris paliko savo šeimą ir išdalijo savo turtą. Jo kasdienė veikla-meditacija ir maudymasis šventoje Gango upėje. Išsilaiko iš tikinčiųjų aukų. Tačiau vėliau papasakoja kad labiausiai jam padeda mokinė iš Vokietijos, kuri kartu su juo ir gyvena.
Pradedame mąstyti kaip tai dera su asketišku gyvenimo būdu... Bet kokiu atveju matosi, kad Baba Ravikiranas- laimingas žmogus. Sako, kad viską, ką žino, išmoko iš Gango, ir kad Gangas
atstoja jam visus pasaulio turtus. Į mūsų klausimą, ar Gango upė nėra užteršta, dėl joje besimaudančių žmonių kiekio, jis atsako, kad Gango upė yra švariausia pasaulyje, tai žmonės gali būti užteršti, bet nusimaudę joje tampa švarūs.
Kitą dieną nutinka juokingas incidentas-gatve einanti karvė bando mane nustumti nuo kelio. Pradedu juoktis. Tačiau šį įvykį matę žmonės pasako man, kad padėtis nejuokinga. Mano karma bloga. Reikėtų ją taisyti darant gerus darbus, kalbant mantras ir aukojant šventyklose. Taigi einame į Kaši Višvagat Šivos Dievo šventyklą taisyti karmos. Lydimi varpelių dainų, aplinkui siaučiant bezdžionėms, aukojame pieną irgėlės Šivos falui (tai yra vyriškojo prado simboliui). Gauname palaiminimų, gėlių vainikų ir suvalgome kažką saldaus ir balto. Įspūdinga pradžia.
Pabuvus kurį laiką Varanasyje kažkas mumyse pasikeičia. Vis rečiau žiūrime į laikrodį. Vis dažniau
pamirštame, kokia šiandien diena. Nustojame valytis dantis vandeniu iš buteliuko. Pradedame valgyti gardžiausią gatvėse ruoštą maistą. Gal labiau pasitikime likimu? Pabuvę kurį laiką Varanasyje, nei daug, nei mažai, o tiek, kiek reikėjo, nutariame traukti į Kadžuraho Kamasutros šventyklas, su garsiausiais pasaulyje erotinio meno kūriniais. Apžiūrėję šventyklas nutariame, kad juos kūrę skulptoriai matyt buvo asketai, atitolę nuo realaus gyvenimo galimybių, nes kai kurie čia pavaizduoti dalykai tiesiog fiziškai neįmanomi... Tačiau šios skulptūros tiesiog spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, vaisingumą ir meilę, ne tik žmonėms, bet ir...žirgams.
Kadžuraho mums baigiasi iš bankomato išimtos rupijos. Taigi tenka keliauti į banką išsikeisti grynųjų. Ir netgi toks, atrodytų, nuobodus dalykas, pasirodo nuotykis, atskleidžiantis dar keletą gyvenimo Indijoje ypatumų... Taigi stovime eilėje prie kasos, manydami kad joje pasikeisime mūsų turimus eurus į rupijas.
O pasirodo tai ne taip lengva! Langelyje gauname popierinę anketą, kurioje privalome nurodyti, kas
esame, iš kur keliaujame, kur apsistojome, paso numerį, norimą iškeisti pinigų kiekį, banknotų
nominalą... Užpildę formą atsistojame eilėje prie kito langelio, galvodami, kad dabar jau galėsime
išsikeisti mūsų eurus į rupijas.
Bet pasirodo ne! Banko darbuotojas pasiima mūsų užpildytą anketą, išduoda kvitą ir liepia stotis į eilę prie trečio langelio. Toks įspūdžių kiekis mane truputį nuvargina, taigi prisėdu ant kėdės minutėlę pailsėti. Po kurio laiko pakėlusi akis matau du ginkluotus vyrus.
Man topteli į galvą negera mintis apie banko apiplėšimą. Tačiau greitai suprantu, kad tai- banko apsauginiai.Pabuvę Kadžuraho nutariame keliauti į Udaipuro miestą esantį Radžastano valstijoje.
Tai romantiškas miestas, išsidėstęs ant Pikola ežero krantų. Jo didžiausia puošmena- pasakiški Indijos radžų (Indijos didikų) Miesto rūmai, ir Ežero rūmai išsidėstę ežero saloje. Tai romantiškas miestas, labai tinkamas atšvęsti svarbiausią gyvenimo šventę-vestuves. Kiekvieną vakarą pro miestą praeina vestuvininkų procesijos, ir dangus sužydi spalvingais fajerverkais.
Būdami Udaipure nutariame eiti į žygį po aplinkinius kaimelius, pasigrožėti gamta ir pailsėti nuo miestų šurmulio. Susirandame gidą-17 metų vietinį vaikinuką, kuris parodo mums savo kaimą, pakviečia užeiti į sesers namus, ir papasakoja apie nelengvą kaimo žmonių buitį. Jis vienas iš 8 vaikų šeimoje, jo kaime vienintelė darbovietė ir pragyvenimo šaltinis- molio kasykla, kur rankiniu būdu gaminamos plytos.
Jis sako, kad jam labai pasisekė, nes būdamas vaikas, susidraugavo su vietinės turizmo agentūros savininku, kuris padėjo jam baigti mokyklą ir suteikė galimybę dirbti turizmo srityje. Mes sužavėti žygiu. Kaimo žmonės nesugadinti turizmo, smalsūs ir draugiški. Visą dieną niekas nebando mums nieko parduoti, įsiūlyti ar prašyti išmaldos.
Iš Udaipuro nutariame traukti į dykumos miestą Džalsaimerą. Tačiau pasirodo, kad nėra tiesioginio
traukinio maršruto iš Udaipuro į Džalsaimerą. Turėtume keliauti į Delį arba Džodpūrą. Taigi nutariame išbandyti kitą Indijos transporto priemonę- autobusą. Autobusai Indijoje būna labai skirtingi- nuo prašmatnių transporto priemonių su oro kondicionieriumi ir užtamsintais langais iki viešojo transporto funkciją atliekančių mažų sunkvežimių, kuriose stebuklingai telpa žmonių minia ir dar keletas ožkų.
Kadangi mūsų laukia visa naktis autobuse, pasielgiame visiškai pižoniškai. Einame į turizmo agentūrą ir prašome parduoti bilietus į patogiausią įmanomą autobusą. Ir jie mums parduoda bilietus į patogiausią, greičiausią super deluxe autobusą...Spėkite, kas vyko toliau?
Ateiname į sutartą vietą, kurioje turime sulaukti savo autobuso. O ten stovi...net du autobusai. Bet
vairuotojai niekaip negali sutarti, kuris iš jų važiuoja į Džaisalmerą. Mus siunčia nuo vieno autobuso prie kito. Kol vyksta derybos su vieno autobuso vairuotoju, jis mūsų paklausia: „Džaisalmer?“ „Džaisalmer“- atsakome mes. „Run (Bėk)“-šaukia jis. Pasirodo vis dėlto į Džaisalmerą važiuoja kitas autobusas, kuris jau pradeda judėti. Vis dėlto suspėjame į jį įlipti.
Nuostabi pergalė! Apsižiūrime aplinkui. Reikia pasakyti, kad super deluxe autobusas nebuvo nei karto valytas pagaminimo laiko-prieš kokių 20 metų. Mūsų vietos-antrame autobuso aukšte. Autobusas dažnokai sustoja, įsėda vis nauji keleiviai. Po kurio laiko suprantu, kad jei teks nulipti, pavyzdžiui prašytis į toaletą, reikės tiesiogine to žodžio prasme lipti per žemiau sėdinčių žmonių galvas. Žodžiu po šios kelionės supratome, kad mes dar nepasiruošę keliauti Indijos autobusais.
Atvykę į Džalsaimerą ir atsigavę po kelionės, nutariame keliauti į dykumą su kupranugariais. Tokius 2-3 dienų safari su nakvynėmis dykumose organizuoja vietinės kelionių agentūros. Dykuma auksinė, akinantiir jos žvaigždės atrodo taip arti, tiesiog pasiekiamos ranka... Joje jaučiama svaiginanti laisvė ir beribės galimybės. Mūsų grupė maža-mes, trys britai, kinietis, ir du mūsų gidai-Radžastano musulmonai.
Vakareprie laužo geriame alų ir dainuojame savo tautų liaudies dainas. Kinietis nostalgiškai pasakoja, koks geras buvo gyvenimas komunizmo laikais. Iš tikrųjų kelionės nuostabios tuo, kad jos praplečia akiratį ir leidžia tuos pačius dalykus pamatyti skirtingomis akimis.
Grįžę į Džaisalmero miestą sužinome, kad turėsime progą sudalyvauti Dykumos festivalyje. Tai turistinė, tačiau labai smagi šventė, kurios metu vyksta įvairių Radžastano genčių muzikos ir šokių pasirodymai, kupranugarių varžybos, gražuolių konkursai, renkami ilgiausi ūsai (būtinas vyriško grožio atributas).
Žiūrovam skirta vieta padalyta į sekančius sektorius: paprastasis, indų turistų, užsienio turistų, VIP ir
VVIP. Renginys užburia savo spalvom ir energija ir sukelia dilemą: labai norime pasilikti Radžastane dar keletą dienų, bet jei tą padarysime, nepateksime į Himalajus, kas buvo vienas svarbiausių mūsų kelionės tikslų.
Taigi paliekame svetingąjį Radžastaną ir vėl per Delį ir Amritsarą keliaujame į Makleod Gandžą, „Mažąjį Tibetą“ kur gyvena Dalai Lama, į miestą, kuris svetingai priglaudė Tibeto vyriausybę ir tibetiečių pabėgelius, kuriems teko palikti savo tėvynę. Atvykę į ši miestelį negalime atsistebėti, kokis jis skirtingasnuo visų mūsų matytų Indijos miestų. Jame nėra to indiško chaoso, prie kurio spėjome priprasti ir kurio pradedame ilgėtis.
Šis Himalajų apsuptas miestelis labai tvarkingas, derantis su kalnų gamta ir, atrodo, tiesiog alsuoja ramybe. Apžiūrime Tsuglagkhang šventyklos kompleksą, Tibeto muziejų. Makleod Gandže
taip pat yra Tibeto astrologijos institutas, kur, žinant tikslų savo gimimo laiką, galima paprašyti sudaryti horoskopą visam gyvenimui. Deja nei vienas nežinome tikslaus savo gimimo laiko.
Kitą dieną einame į 9 km žygį į Triundo kalną. Magiški kalnų vaizdai ir beribis džiaugsmas, kurį pažįsta tie, kas nors kartą gyvenime kopė į kalnus. Pakeliui sutinkame smalsias bezdžionėles, su kuriomis tenka dalytis riešutais.
Kitą dieną skiriame tinginiavimui, suvenyrų pirkimui, tibetietiškų patiekalų ragavimui ir tibetiško masažo išbandymui. Negalime patikėti, kad netrukus teks grįžti į Delį ir palikti šią šalį, kuri šokiruoja lankytojus, bet kuriai niekas nelieka abejingas, kuri priverčia išeiti iš savo komforto zonos ir atsiverti kitokiems požiūriams į gyvenimą. Kiekviena šios kelionės akimirka buvo mums atradimas, už kurį esame dėkingi.
Agnė C.
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!