1 diena. Marakešo oro uostas pasitinka įspūdinga architektūra su nacionaliniais interjero detalių prieskoniais. Vos išėjus pro duris iškilios palmės, tolumoje snieguotomis viršūnėmis boluojantys kalnai ir vaiskioje dangaus žydrynėje spindinti saulė nuteikia pakiliai – juk Lietuvoje – gūdi žiema su dar gūdesniu minusu – atostogos, nors ir trumpos, prasideda!
Marakešo oro uostas
Atsisakę su senutėliais, pasenusios grietinės spalvos mersedesais važinėjančių taksistų paslaugų, įsėdome į tvarkingą autobusą su ganėtinai neblogai angliškai kalbančiu vairuotoju. Smagiai šnekučiuojantis privažiavome miesto centrą – netoli žymiosios Jemaa el-Fna aikštės esančią stotelę, kurioje vos atidarius autobuso duris į veidus plūstelėjo asilų mėšlo (jų buvo begalės, tereikėjo susigundyti “romantišku” pasivažinėjimu karieta), išmetamų dujų ir dar velniaižin ko kvapas, kurį vėliau pavadinau močiutės spintos kvapu.
“Sveiki atvykę!” – pasitinka skudurais apsimuturiavęs žmogelis, iškart “nuskanavęs” mūsų lagaminus ir nustatęs turisto, t.y. anot jų, “pinigų maišo” statusą. Nusišypsojęs plačia bedante šypsena, prisistatė esantis iš kelionių agentūros, mielai palydėsiantis iki mūsų viešbučio.
Maloniai atsisakę jo paslaugų ir gavę toli gražu ne tokį malonų palinkėjimą atgal, išsitraukiame žemėlapį, bandydami suvokti, kur atsidūrėme. Tą būseną ir pavadinau šoko terapija, kurią patiria turistas, pritrūkęs laiko (o gal ir sveiko proto) daugiau pasidomėti šalies, į kurią vyksta, ypatumais.
Be jokių eismo taisyklių zujantys senutėliai automobiliai, motoroleriai, karučiai, asilai ir žmonės einantys visur tarp jų – visa tai – tik menkutė chaotiško chaoso (tenepyksta kalbininkai) dalis. Marakešo centras priminė šiukšlyną su apgriuvusiais, nušiurusiais pastatais, už kurių sienų gali būti įsikūrę neįtikėtino prabangumo viešbučiai, su klaidžiomis gatvelėmis be pavadinimų ir įkyriai lendančiais “kelionių gidais”, kurie nesupranta žodžio “ačiū” reikšmės nei arabų, nei prancūzų, nei kitomis kalbomis, o po begalės atsikalbinėjimų ir sekimų iš paskos siunčia kuo toliau.
Viena iš centrinių Marakešo gatvių
Dėl sunkiai suvokiamos viešbučių politikos negavus užsakyto kambario spėriu žingsniu skubame į autobusų stotį – galvoje kirba mintis pabėgti nuo šio šurmulio į prie jūros esančią Essaouira, kiek teko domėtis, labiau europietišką miestą. Išgėrus saldžios mėtų arbatos, autobusu riedame link jūros, bandydami išsklaidyti kiek netikėtą pažintį su Marakešo gyvenimo virtuve.
Vos autobusui įvažiavus į stotį, prie jo supuolė būrys karučiais apsiginklavusių vietinių, siūlančių lagaminus nuvežti iki viešbučio…Pastarojo mes neturėjom, naiviai tikėdamiesi rasti ką nors padoresnio tiesiog besižvalgant…o kai pradedi intensyviai žvalgytis, grindiniu barškant lagamino ratukams ir neįtikėtinai greit temstant, pasidaro kiek nejauku, tad kiekvienas sutiktas turistas (o jų tokiu metu ne itin daug) atrodo labai mielas ir savas.
Galiausiai eilinio draugo Muchamedo ir dar vieno “gido”, kuriuo prieš tai netekusi kantrybės aukštesniu nei įprastai balso tonu bandžiau atsikratyti, pastangomis (aišku, prieš tai susimokėjus) buvome atvesti į viešbutį su neaiškios spalvos patalyne ir veikiančiu (!) wc bei dušu, kas, pasak Muchamedo, yra tiesiog nuostabu. Ir visai nesvarbu, kad administratorė nekalbėjo angliškai, o prakalbo tik pasiūlius pinigų už viešbučių sukeitimą, - juk mes – prie jūros!
Essaouiros gatvelė
2 diena. Essaouira – Marakešas. Vakare atrodžiusi kiek bauginančiai, ryte Essaouira mus pasitiko romantiškai sklandačiomis žuvėdromis, baltomis aptrupėjusiomis sienomis ir neišsisklaidančiu rūku.
Snaudžianti Essaouira...
... ir nesnaudžiantys jos vyrai...
Kaip visur, taip ir čia suderintai veikė „gidų“ „mafija“, kurios paslaugomis teko pasinaudoti apžiūrint vietinių gyvenimą iš vidaus, klaidžiojant siauromis gatvelėmis, kurias juosė aukštos mūro sienos, drėbtos iš molio ir šiaudų, ir bandant atsisakyti pirkti tų gatvelių užkaboriuose siūlomų niekučių. O viskas vyksta tokia seka – kol „gidas“ veda tik jam vienam težinoma kryptimi, - tave nuolatos kalbina prekeiviai (vienas kitam jie moka kažkokią iš turistų „nuluptų“ pinigų dalį) – pirma lyg tarp kitko kviečia pažiūrėti į savo ir kažkada filmuotų filmų aktorių nuotraukas, lyg šventųjų paveikslai iškabintas ant sienos, vėliau nekaltai pradeda siūlyti visokių abejotinos vertės prekių. Net ir „perkandus“ šią taktiką, sunku nenukrypti nuo kelio.
Už aukštų mūro sienų verda gyvenimas... Aikštė, kurioje vyksta tuoktuvių ceremonijos.
Nuo uosto sklido ką tik sugautos žuvies kvapas, - jų šviežumu galėjai įsitikinti matydamas, kaip nuo patiestų popieriaus lakštų dar gyvi krabai kaip įmanydami bandė “nešti kudašių”.
Žuvų turgus
Laivelių gausa, keli paplūdimyje sustingę ekskavatoriai, jūros bangos, rausvomis putų keteromis bedūžtančios į pakrančių akmenis ir nuostabaus skonio šviežutėlės, vietoje rankiniu būdu spaudžiamos apelsinų sultys, - tokį miesto vaizdą išsivežėme skubėdami atgal į Marakešą, nes tik iš ten galima važiuoti kitomis kryptimis.
Sulčių spaudimo procese...
3 diena. Marakešas – Quarzazate. Jūra, kalnai ir dykuma – viskas čia, Maroke, harmoningai sukomponuota į spalvingą mozaiką. Atlaso kalnai, kuriais 5 valandas galėjome grožėtis pro autobuso langą, atrodė didingi ir nenuspėjami kaip pats Marokas, -vietomis žaliuojantys sodria žaluma ir žydinčiais alyvmedžiais, papėdėse besiglaudžiančiais berberų (vietinių gyventojų) nameliais, kai kur įrengtomis kavinukėmis, po kurių iškabomis visai prie pat kelio tabalavosi ėriukai kai kur net nepilnai nudirtais kailiais, - būsimi patiekalai, aukščiau boluojančiomis snieguotomis viršūnėmis, prabangiai tviskančiomis saulės šviesoje.
Quarzazate miestas, dar kitaip vadinamas „vartais į dykumą“, pasitiko visa smėlingo kraštovaizdžio didybe...Plati pagrindinė gatvė, sutvarkyti šaligatviai ir žibintų virtinė neleido abejoti – čia prisilietė dosni kino industrijos ranka (čia filmuoti tokie filmai kaip „Gladiatorius“, „Kleopatra“, „Persijos princas“ ir daugelis kitų). Į viešbutį mielai atlydėjo turistų policija, pamačius mus sėdant į vieną iš vietinių taksi.
Miesto vaizdas nuo terasos
Marokiečiai, sukdamiesi kaip voverės turizmo industrijos rate, apsukriai siūlydami „gidų“ paslaugas, kurių kainas „trinkteli“ pačiose neįtikėčiausiose situacijose, brukdami prekes (pvz. siūlydami nupirkti skarą jie dar ir pasiveja „taikinį“ ir vynioja ją ant galvos), imdami pinigus už neva tai mašinų stovėjimo vietoje pastatytą automobilį, net padoriame automobilių nuomos salone įtartinai painiodami kainas automobiliui su dunksinčiu vairu, atrodo visiškai priešingi tingiai kavinėse ar automobilių remonto dirbtuvėse sėdintiems vyrams, dailiosios lyties atstovę nulydintiems smalsiais žvilgsniais, kurių nejaukus užlaikymas nuo pat pirmos valandos Maroke priverčia kuo skubiau dėtis galvos apdangalą ir slėpti šviesius plaukus, nes net ir ką tik apsipūkavusiems jaunikliams, atrodo, kyla toli gražu ne pačios švenčiausios mintys.
Nesusigundžius už mane siūlytais kupranugariais ir galimybe prisijungti prie gausaus šešių žmonų būrio eilinio vietinio „gido“, Ait Benhadu tvirtovės gyventoju, niekada matomai nesinaudojusio dantisto paslaugomis, bent jau esame maloniai nustebinti jo humoro jausmu, o, kaip įprasta, atvedus mus į neva jo „šeimos dirbtuves“, šypseną sukėlė tingiai saulės atokaitoje besišildančios moterys (tokiu metu prie karščių įpratusiems gyventojams +24 atrodo šalta), tik įėjus į “cechą” suskubusioms atlikti kiekvienai patikėtą vaidmenį – vienai sukti girnas, kitai akmeniu skaldyti riešutus, trečiai dar kažką maišyti. Viso šio spektakliuko tikslas – parodyti turistui kaip gaminamas argano aliejus. Iš tiesų miela ir jautriai verčia plačiau praverti pinigines.
Ait Benhadu tvirtovė...
„Gidas“ Abdul ir jo šeima gyvena Ait Benhadu tvirtovėje
4 diena. Quarzazate – Marakešas. Ar įsivaizduotumėt save su lagaminais pėdinant sutemusioje gatvėje, pilnoje visomis įmanomomis kryptimis zujančių transporto priemonių, net žalio supratimo neturint kur geriau pasukti?
Viskas labai paprasta – vidury gatvės stoja taksi, veža, tikėkimės, gera kryptimi, dar nesusivokus stoja vos neįsirėžus į priekaboje tempiamus apelsinus, pro langus jau lenda vietiniai „gidai“, net nespėjus susitarti krauna mūsų lagaminus į karutį ir štai mes jau sparčiai einame klaidžiais labirintais „gerajam diedukui“ iš paskos, eilinį kartą nusižengę taisyklei derėtis iš anksto prieš gaunant paslaugą.
Taip, pinigų kvapas čia itin stiprus, ir štai mes laimingai pasiekę viešbutį, nepaisant riebių dieduko keiksmažodžių ne taip perskaičius viešbučio pavadinimą ir nuvedus šiek tiek į šoną. Viešbučio savininkas šneka puikia anglų kalba ir priverčia iš nuostabos aiktelėti savo žiniomis ne tik apie Baltijos šalis, bet ir apie Lietuvą.
Marakešo senamiesčio labirintais...
Naktinėje Jemaa el-Fna aikštė vainikuoja visą Maroko terapijos seansą, - trumpai tariant, viskas vienoje vietoje – pardavėjai, maisto gamintojai, šokėjai, būrėjai, asilai, gyvatės ir kita fauna.
Naktinė Jemaa el-Fna
Oras čia persmelktas maisto, prieskonių, pro minias žmonių kelią randančių motorolerių ir asilų kvapais. Tai – Marokas, - nenuspėjamas, žavintis gamtos stebuklais, stebinantis vietinių gyvenimo ypatumais...Dar nė vienoje šalyje per tokį trumpą laiką neatradau tiek įspūdžių, kurių terapiją galiausiai ir vėl norisi pakartoti...
Vaida M.
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!