„Mano atostogų atradimai“ XX: Barselona

Jei dar iki šiol nebuvote apsilankę Barselonoje, vadinasi, yra didelė galimybė, jog nepatyrėte ir neišgyvenote miesto, kupino meilės, aistros ir emocijų.

Nežinau ar kaltininkas yra nuostabus oras, ar be galo seksualūs ir žavūs Barselonos vyrai, tačiau šis miestas – tikrų tikriausias koketuotojas. Nors aš į šią kelionę traukiau kartu su dvejomis draugėmis ir vienu draugu, visgi mano patarimas būtų į šį miestą keliauti arba vienai, arba kelioms geroms draugėms. Tokiu atveju romantinės dramos scenarijus – neišvengiamas.

Visuomet sakiau, jog akiniuotasis juokingo veido vyrukas Woody Allen’as yra genijus, turintis daugybę talentų. Nepaisant to, jog jis režisuoja, rašo scenarijus ir vaidina, jis dar yra nepamainomas miestų gidas.

Filmas „Vicky Cristina Barcelona“ tapo mano katalonietiškas įkvėpimas ne slampinėti po turistais perpildytas žymias Barselonos vietas, kurios, mano manymu, jau seniai prarado istorinį žavesį ir paslaptingumą (nors, turiu pripažinti, keletos jų niekaip neišvengiau), o veikiau atsiduoti šio jausmingo ir seksualaus miesto flirtui, leistis būti užburiamai senamiesčio gatvių žavesiui ir būti apnuodytai įvairiausiais miesto kvapais, garsais, spalvomis, smulkiausiomis detalėmis ir skoniais. Šešias dienas trukęs romanas su Katalonijos sostine viršijo visus mano lūkesčius. Visgi, akli pasimatymai turi žavesio.

Kai skrisdamos lėktuve su iš Kolumbijos kilusia drauge Adriana šnekučiavomės „Ką veiksiu Barselonoje“ tema, užsiminiau jai, kad esu pastebėjusi iš ankstesnių savo kelionių, jog mažiausiai emocijų ir blankiausius prisiminimus man sukelia žymiausiomis tituluojamos vietos. Sakiau jai, jog įdomiausias man yra žmogaus faktorius.

Jo ieškau visur ir visada. Nuvykusi į man svetimą miestą negaliu atitraukti akių nuo vietinių žmonių. Stebiu kaip jie bendrauja vienas su kitu, kokia jų kūno kalba, koks jų ryšys su gatvėmis, ką jie jose veikia, ką valgo, kokią muziką klauso ir, žinoma, kaip jie rengiasi. Būtent toks ir buvo mano planas – stebėti, patirti, užuosti ir, pasirodo, įsimylėti. Įsimylėti ne žmogų, bet miestą, kuriame aš radau tiek daug.

„Svarbiausia yra mėgautis gyvenimu suvokiant, jog jis neturi prasmės“ – nuskamba žodžiai viename prasčiausiai įvertintų ir viename mano mėgiamiausių Alleno filmų. Atrodo, kad puikusis režisierius suvokė miesto esmę lygiai taip pat, kaip ją suvokiau ir aš.

Barselonos gatvės – pilnos tikrumo ir atvirumo jausmo, alsuojančios gyvenimu šia akimirka ir ją dievinančios. Per daug nesirūpinančios kas bus rytoj, jos neišlepusios, o vertinančios ir besidžiaugiančios žmonių santykiais, kurie – kaip stebuklas. Nenuostabu, kad šiame mieste taip stipriai jaučiama meilės ir aistros aura.

Dar šią minutę jaučiu sodrų gatvių kvėpavimą. Visos akimirkos ir nuotykiai susimaišė mano galvoje ir dabar tai panašėja į vientisą, vienalypę emociją, kuri iki šios sekundės sugeba mane sujaudinti, džiaugtis, bet tuo pačiu ir kelia liūdesį, jog dabar negaliu būti ten. Nežinau iš kur pas mane tiek liūdesio, bet jis yra. Net ir linksmiausią akimirką dalelė manęs liūdi.

Niekada nemokėjau džiaugtis. Liūdėti, mąstyti, analizuoti man sekasi kur kas geriau. Na, bent jau man taip atrodo. Gal būtent tai ir yra vienas tų bruožų, kuris mane taip suartino su Barselona.

Kiek ten daug dramatiškumo… siauros senamiesčio gatvės, apterštos žmogaus vartotojiškumą ženklinančiomis šiukšlėmis, tokie mistiški ir galingi lyg vaiduokliai pastatai, chaoso šokį šokantys ryškiaspalviai skalbiniai, džiūstantys ankštuose balkonuose, daugybė meno galerijų, skelbiančių apie miesto kultūros nuovoką ir svarbą, bejėgiai narkomanai, purvinos ir apgailėtinai ryškiai lyg klounai atrodančios prostitutės, beramstančios sienas ir laukiančios savo išganytojų, įsimylėję ir perdėm išsipuošę homoseksualai, bene kiekvienoje gatvėje besibučiuojančios įsimylėjelių porelės, kurios kelia šiokį tokį pavydą, spindinčiomis akimis ir sielomis dainuojantys gatvės muzikantai, kuriems muzika yra gyvenimas ir visi kiti žmonės, kuriuos man teko garbė sutikti, galbūt persimesti keliais žodžiais ar bent jau juos stebėti – menininkai, daržovių pardavėjai, burtininkai ir magai, filosofai ir mokytojai, gatvių juokdariai, meno galerijų darbuotojai, visuomenės atstumti ir nesuprasti psichiniai ligoniai, alaus pardavėjai gatvėse, greito maisto užkandinių virėjai, naktiniai gatvių nuplovėjai, prižiūrėti ar likimui palikti šunys…

Eini tomis į labirintą panašiomis senamiesčio gatvėmis ir nežinai kas bus pasukus. Lygiai taip, kaip gyvenime. Viena gatvė graži, tvarkinga, kupina mažų butikų, nišinių kvepalų ir dizainerių drabužių parduotuvėlių, kita – apleista, niūri, tačiau ne mažiau intriguojanti. Kad ir kiek vaikščiojau po tas gatveles, kiekvieną kartą man jos atrodė skirtingos ir kiekvieną kartą aš nežinojau kur eiti.

Jei ne vienas iš mano kelionės kompanjonų su žemėlapiu, būčiau pasiklydusi šimtą ir tris kartus. „Get lost“ – pasakė magas Jordi, pas kurį buvome apsistoję.„Tik tokiu būdu išmoksite mėgautis šia akimirka, ją įvertinti.“ Antrinu Jordi ir drąsiai galiu patarti, kad Barselonoje privalote pamiršti apie visus savo turistinius planus ir sumanymus, susiliekite su miestu, pajuskite jį. Pagaliau, paskirkite jam pasimatymą!

Pasimatymas su miestu

Mano patarimas būtų aplankyti kiek įmanoma daugiau meno galerijų – jų čia tikrai gausu. Didžiausią įspūdį man paliko La Basilica Galeria, kurioje rasite skirtingų dizainerių iš viso pasaulio kurtus aksesuarus, kurių grožis ir unikalumas nenusakomas. Iš medžio išdrožtos delninukės, masyvūs gyvūnus ir kitus gamtos simbolius atkartojantys auskarai, kaklo vėriniai, apyrankės, žiedai, ryškiaspalviai galvos aksesuarai.

Atmosfera galerijoje taip pat kerinti: skambanti praeito šimtmečio muzika, sienos nukabinėtos fotografijomis ir paveikslais, ant palangių romiai guli mados knygos, žurnalai… Užėję į šią ar kitas galerijas drąsiai bendraukite su jų šeimininkais, pasiteiraukite apie jų kūrybą, veiklą, gyvenimą šiame mieste – tokie pokalbiai neįkainojami ir įkvepiantys.

Nepraleiskite progos užeiti į unikalius, specifinėmis koncepcijomis pasižyminčius drabužių butikus, iš kurių, kas žino, gal išsinešite kokį madingą drabužėlį ar aksesuarą. Aš išskirčiau parduotuvėlę Kling, kuri išpažįsta retro filosofiją ir, beje, kurios drabužių kainos nustebino savo prienamumu. Žinoma, drabužių kokybę galima lyginti greitosios mados tinklams, bet, jaunai fashionistai, norinčiai įsigyti kokią burbuliukais margintą rockabilly stiliaus suknutę – tai puiki vieta. Verti dėmesio ir parduotuvės pardavėjai, kurie itin panašūs į mados blogerius.

Į madą atsakingiau žiūrintiems rekomenduočiau užeiti į socialiai atsakingos mados barikados pusę atstovaujančią drabužių parduotuvę Parrup, kurioje rasite jaunų ir į mados olimpą  kopiančių Barselonos dizainerių drabužių linijas. Viena kolekcija pasirodė esanti itin panaši į lietuvaičių Le Muse kūrybą. 

Parrupbutike dirbantys žmonės pasirodė itin kūrybingi ir mieli, o vienas jų (beje, labai žavus, charizmatiškas ir stilingas jaunas vyras) mielai papasakojo apie parduotuvės koncepciją, prisistatė kaip parduotuvės instaliacijų, joje esančių baldų ir vitrinų kūrėjas bei dizaineris.

Pasakojo, jog mada ir ekologija jam – tai jo gyvenimo būdas ir filosofija, kurią jis bando skleisti ir daugiau žmonių. Jis su malonumu man rodė savo sukurtas didžiules, ant grindų pastatomas pakabas, ant kurių buvo sukabintos ryškiaspalviais ornamentais ir paveikslėliais išpieštos moteriškos tamprės, kurios, mano galva, puikiai žiūrėtųsi muzikiniuose festivaliuose.

Pagrindinė idėja kuriant pakabas buvo sugrąžinti jau panaudotai senai medienai jos gyvenimą – taigi, taip gimė pakaba, imituojanti medžio kamieną su šakomis. Buvo išties smagu klausytis gražiojo ir įdomaus kataloniečio pasakojimų, tačiau draugai mane paskubino eiti toliau…

Išvaikščiojus ir išmynus senamiestį su jo visomis teikiamomis dovanomis, kitą dieną galite paskirti važinėjimuisi motoreleriu ar dviračiu. Aš rinkausi pastarąjį variantą, mat su motoroleriu nesu važiavusi ir namo grįžti norėjau su visomis sveikomis galūnėmis.

Mano rekomenduojamas maršrutas būtų pasileisti su vėju palei paplūdimio pakrantę, o privažiavus ramesnę vietelę pasidaryti ten pikniką – puikiai tiks ispaniška vytinta mėsa, šviežios daržovės, vaisiai ir, žinoma, sangrija. Nors, kaip paaiškėjo, patys kataloniečiai sangrijos nemėgsta ir ją vadina nesusipratimu, pagamintu iš pigaus vyno ir cukraus.

Skriejant dviračiu palei paplūdimį atkreipkite dėmesį į daugybę išsirikiavusių restoranėlių – man jie pasirodė žvėriškai jaukūs ir stilingi, o mano favoritas – Sulton restoranas, kuriame drąsiai būtų galima daryti net ir Vogue fotosesiją; užėjus vidun pasijunti lyg prabangiame Jungtinių Arabų Emiratų restorane su senoviniu ir karališku interjeru, o svarbiausia – kokteilius galite siurbčioti įsitaisę didingose lovose, apklotose baltais patalais ir perregimomis tiulinėmis užuolaidomis.

Šį restoraną pasirinko ir stilingos katalonietės, švenčiančios mergvakarį ir apsirengusios hipiškomis gėlių raštais puoštomis lengvutėmis suknelėmis, plaukus pasipuošusios gėlių vanikais, skriejančios palei jūrą dviračiais ir į dviračių krepšelius įsidėjusios magnetofoną, leidžiantį oldschoolinius ir nuotaikingai melancholiškus gėlių vaikų mėgiamus garsus. Vienas šių žavių restoranų gali drąsiai tapti Jūsų vakaro scenarijumi. Jei trokštate mažiau apribojimų ir daugiau laisvės – turiu ir kitą patarimą.

Vakarais klaidžiokite apdulkėjusiomis senamiesčio gatvėmis – jos naktį apsivelka visai kitą rūbą ir įsigyvena į visai kitą rolę – slampinėkite jomis ir gerkite į save šio įstabaus seno miesto istorijas tam, kad geriau jį pažintumėte, o užklydus į kokį slaptą skverą pasislėpę nuo policijos gurkšnokite sangriją ar putojantį vyną (jis ten tikrai nebrangus), klausykitės gatvės muzikanto pirštais jautriai virpinamų gitaros stygų garsų, garsiai juokitės, plepėkite ir atiduokite save nakčiai…

O prieš miegą būtinai dar užeikite į kokią jaukią kavinukę – jų ten tuzinai. Tik nepamirškite, kad bene visos kavinės ir restoranai Barselonoje yra atidaryti vos tik iki antros valandos nakties, tad jei po kelių gėrimų akys vis dar nelimpa ir linksmybes norisi pratęsti, rinkitės naktinius klubus ir šokite ten iki paryčių.

Pusryčiams puikiai tiks šviežiai spaustos vaisių sultys (mano mėgiamiausios – papajos ir kokosų) iš žymiojo Barselonos turgaus La Boqueria, esančio pačiame miesto centre. Būtinai užeikite į vieną iš daugelio kepyklėlių ir palepinkite save saldžiais kepiniais, pietums privalote paragauti nacionalinio patiekalo - paella.

Anot vietinių, geriausios paellios randasi restoranuose, įsikūruosiuose prie jūros. Taip pat Barselona garsėja gerais ir pigiais mojito kokteiliais, mano rekomenduojama vieta būtų argentinietiškas kokteilių baras La Republica, kuriame vienas mojito kokteilis, žaviai pateiktas mažyčiame stiklainėlyje, kainuoja vos 2.5 eurus. Juos gurkšonosite prisėdę prie medinių bačkų.

Svarbiausia šiame mieste ieškoti, nes čia visada atrasite. Laikas čia prabėgs itin greitai – juk taip nutinka kokybiškuose pasimatymuose. Skaudu buvo palikti miestą, kurį pamilau. Nekenčiu atsisveikinimų, išsiskyrimų. Visuomet jaučiuosi keistai, kai reikia kažką nutraukti tuomet, kai tai galėtų tęstis… Nors, žinot, ką pasakė Chuanas Antonijus iš minėtojo filmo?„Tik neišsipildžiusi meilė gali būti romantiška.“
____________

Vidurnaktis. Tokiu laiku mes baigėme valgyti šaltibarščius, kuriuos pagaminome, norėdami pavaišinti Barselonos magą Jordi, pas kurį buvome apsistoję. Niekada nemaniau, kad šaltibarščių valgymas gali būti toks romantiškas ir magiškas. Mano draugė Rūta rado kažkur besimėtančią tabletinę žvakutę ir ją uždegusi padėjo ant ciratine gėlėta staltiese apkloto šiek tiek aplūžusio stalo.

Magas Jordi pamatęs degančią žvakutę išsišiepė ir tarė: „Reikia daugiau romantikos!“ Ir užgesinęs visas šviesas užžiebė veidrodį rėminančias spalvotas lemputes, tokias, kokiomis mes puošiame kalėdinę eglutę. Nugremžtas aliuminis puodas su šaltibarščiais prieblandoje atrodė prabangus it būtų sidabrinis.

Mes visi šypsojomės lyg paragavę medaus, nors viduje kirbėjo ir kažkoks nepatogumo ar keistumo jausmas. Iš muzikinio centro sklido Tori Amos „Enjoy the Silence“, kurios melodija maišėsi su iš senamiesčios gatvės sklindančiais garsais, kurie visi buvo sukelti žmonių. „Tai mano muzika?“ – nustebo Jordi.

„Aha“ – palinksėjom mes. „Geras. Aš net pats nežinau, kokią muziką turiu. Visi šie kompaktai rasti gatvėje.“ Jordi patiko keistoka lietuviška švelniai rožinė šalta sriuba, jis net užsirašė receptą ir atidžiai klausė bei teiravosi kaip ją paruošti.„Mes einame į miestą, susitikti mūsų draugę iš Kolumbijos, galbūt išgerti sangrijos, nori kartu?“ – pasiteiravome.” 

„Ačiū už pasiūlymą, bet šiąnakt aš eisiu…“- ir parodė rankomis keistus vingius. „Miegoti?“– šiek tiek nusiminęs bandė iššifruoti rankų judesius Ignas. „Ne!“– skardžiai, šiek tiek ironiškai nusijuokė Jordi. „Pavažinėti su riedučiais, na, aplink filosofijos fakultetą“. „Dabar, vidurnaktį?“ – nustebo Ignas.

„Aha, dabar. Juk kada daugiau jei ne dabar? Aš negaliu važinėtis prieš valandą, vakar, prieš savaitę, negaliu ir rytoj, nes dabar yra dabar. Jūs turite raktus? Reikės įleisti italus vidun, jie gali grįžti naktį, o aš nežinau ar jau būsiu pargrįžęs.“

„Turiu turiu“ – patikino jį Ignas ir netrukus atsisveikinę su Jordi mes išėjome į naktines Barselonos gatves susitikti su Adriana. Rūta kaip visuomet savo stiliumi juokavo su Ignu, o aš šiek tiek žengdama atokiau jų vis galvojau apie daug pasaulio mačiusio mago ir naujojo mūsų barseloniško draugo Jordi pasakytus žodžius: „Kada daugiau, jei ne dabar?“

Agneta L.

Kviečiame įvertinti rašinį!

------------------------------------------

Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!