„Mano atostogų atradimai“ XXI: Indija

Visos kelionės, tiek trumpesnės, tiek ilgesnės, į kurias iki šiol leidausi, paliko neišdildomą įspūdį ir pėdsaką mano gyvenime.

Buriavimas Adrijos jūroje leido pajusti jūreivio gyvenimo skonį, laukinės jūros gamtos grožį pabudus ryte negyvenamoje įlankoje ir panėrus į žydrą vandenį. Naktinėjimas baltosiomis naktimis po Sankt Peterburgą davė suvokimą apie šalies didybę, carų laikų prabangų gyvenimą ir istorinius Pasaulio momentus.

Kopimas į kalnus padarė didžiausią įspaudą širdyje su ženkliuku „myliu kalnus“ ir sužinoti savo fizines galimybes. Kiekvienais metais buvo kita ar net kelios kelionės, kurios įprasmino, davė sparnus ir naujus suvokimus apie save ir supantį turiningą pasaulį.

Bet viena kelionė prieš jau keturis buvo kitokia, kuri ne tik suteikė naujų minčių, leido pažinti priešingą kultūrą, bet padovanojo ypatingų, nuostabiausių, geriausių draugių būrį, su kuriomis po kelionės įkūrėme moterišką uždarą klubą, iki šiol sėkmingai susitikinėjame bei dalinamės viskuo ne mažiau nei kartą per savaitę. O dabar apie pačią kelionę...

...kurią organizavo viena užsidegusi rytų kultūra mergina, vieną kartą pabuvojusi Indijoje ir nusprendusi apsilankyti ten dar kartą ir daugiau pakeliauti. Ji ruošė visą moterišką programą (maharanees kelionė, ką reiškia – karalienių kelionė) su vietiniais gidais bei skleidė žinią apie kelionę Lietuvoje ir rinkosi sau kelias drauges, kad būtų drąsiau ir įdomiau. Žinia sklido žaibo greičiu per drauges, per pažįstamas ir nepažįstamas moteris.

Tokiu būdu susirinko penkiolikos ne visai pažįstamų iki tol merginų būrys, kurios nusipirko bilietus pirmyn atgal ir žinojo, kad keliaus. Negaliu nepaminėti pasiruošimo laiko Lietuvoje: buvo susipažinimo, Indiškų filmų žiūrėjimo vakarai. Lankėme indiškus šokius ir bandėme juos perprasti. Skaitėme bei dalinomės keliautojų knygomis, ir ne tik. Namų darbai buvo atlikti su kaupu ir visos nekantriai laukėme paties įvykio – maharanių kelionės į Indiją.

Kelionė buvo labai sultinga, įvairiapusė ir intensyvi – suorganizuota dešimtukui. Per tris savaites mes pakeitėme dvylika vietų, skirdome lėktuvais, plaukėme bei važiavome autobusais ir traukiniais. Buvome Indijos šiaurėje ir pietuose, kur yra visiškai skirtingi atmosfera ir žmonės.

Vieną rytą prabusdavome didžiausio miesto centre gyvenamajam rajone tarp vietinių gyventojų ir šventėme kartu vaiko gimimo vienoje iš kaimyninių šeimų, kitą - jaukiame viešbutuke šalia laukinės gamtos, kur kadaise gyvendavo Indijos karaliai. Tikrai visos kelionės nepapasakosiu, nors prisimenu kiekvieną jos minutę. Juolab nerašysiu apie visus aplankytus objektus ir miestus, nes aprašymų apie keliones į Indiją dabar pilna visame Internete. Noriu pabandyti prisiminti ir įvardinti įsimintus pastebėjimus iš kelionės, kurie įsiveržė į mano gyvenimą ir gyvuoja jame iki šiol vienokia ar kitokia forma.

Kaip jau minėjau kelionė buvo skirta „maharanėms“, tai reiškia intensyviai domėjomės moters gyvenimu ir jos vaidmeniu visiškai kitokioje kultūroje. Mus domino paprastai dalykai, kaip ji tvarkosi buitį, gaminą maistą – kelis kartus buvome šeimose ir su moterimis gaminome, kalbėjomės apie ką jos svajoją ir kaip sutaria su vyrais. Aišku, domino ir jų dvasiniai gyvenimo tikslai bei požiūris į Pasaulį.

Po šios kelionės, švelniai skambėtų, jei pasakyčiau, kad mano gyvenimas pasikeitė. Negaliu sakyti, kad prieš tai gyvenau neįdomiai ir pilkai, bet Indija, šios šalies kultūra, žmonės, filosofija, nuspalvino mano gyvenimą dar ryškesnėmis spalvomis. Neabejotinai, tai buvo tik pradžia mano kelionėje į save ir kitokį gyvenimą šioje žemėje.

Negaliu vienareikšmiškai sakyti, kad Indija yra tobula ir ten tik būti ir gyventi. Tai šalis su savo trūkumais ir privalumais, bet pripažinkime, jei Lietuvoje gyventų į 333 žmonės į 1 kv.km (Lietuvoje - 45), mes seniai būtumėm perrėžę vienas kitam gerkles.
Toliau paminėsiu labiausiai man įstrigusius filosofinius, ir ne tik, momentus iš kelionės po Indiją, kurie vienareikšmiškai iki šiol egzistuoja pilnu pajėgumu mano gyvenime.

Indijoje dauguma moterų dėvi sari. Taip jau atsitiko, kad mano lagaminas neatskido ir aš likau daugiau nei pusei kelionės be drabužių. Jau pirmą dieną nusipirkau sari ir visur jį nešiojau. Moteriška, patogu, žavinga. Neveltui vyrai kreipia akis į moteris su sijonais, jos skleidžia ypatingą energiją. Supratau, kad sijonas (suknelė) yra pagrindinis moters drabužis, kuris leidžia jos būviui būti stipriam ir energingam.

Sarių parduotuvėje, New Delhi.

Elkis su vyru lyg jis būtų karalius, o tu jo karalienė – būtent tokiu gyvenimo šūkiu indai vadovaujasi gyvendami poroje. Dažniausiai poras Indijoje suveda tėvai ir dar pagal horoskopą, jiems svetimos abejonės, myliu-nemyliu, ar jis man skirtasis... Jie priima, pamilsta, myli, brangina ir dažniausiai nugyvena kartu visą gyvenimą. Skyrybų skaičius Indijoje yra labai mažas, o kai kuriuose regionuose net nežinioje, kad yra toks dalykas kaip skyrybos. Gal ir vakarų visuomenei vertėtų perimti nors dalelę Indijos mąstymo apie vyro ir moters santykius.

Žmogus visuomet turi išlaikyti savo orumą ir prisiminti iš kur kilęs ir kaip augo, kokioje sunkioje situacijoje jis bebūtų. Dauguma Indijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, bet jie tiki Pasauliu. Jie priima situacijas, kurios vyksta jų gyvenimuose. Jie nedejuoja kaip jiems sunku, jie gyvena ir džiaugiasi, kad turi galimybę gyventi, o tai jau yra didžiausia dovana.

Ajurveda man buvo atradimas. Indijoje egzistuoja dvi valstybinės medicinos: tradicinė-cheminė ir žolelių-energetinė. Gyventojas turi laisve rinktis kur gydytis. Tai paskatino mane domėtis rytų medicina, požiūriu į žmogaus kūną ir sielą kitokiu kampu. Indai netgi retai žino, kas tai yra cheminė dantų pasta, kuri mums yra įprasta. Jie naudoja vietoj šepetėlio vieno medžio šaknį. Visų, išskyrus tuos, kurie kramto tabaką, dantys šviečia tamsoje nuo baltumo.

Indai džiaugiasi ir labai daug bendrauja tarpusavyje: su pažįstamais, nepažįstamais, kaimynais. Bendravimas jiems yra paprastas, bet šiais technologijų laikais tai tampa vertybė. Svečias indo namuose yra „dievas“, jie tiki, kad tinkamai priėmęs svečią namuose, tau būtinai tai sugrįš. Jie atviri, noriai pasakoja apie save, savo šeimą, savo šalį.

Mane kelis kartus svetimos moterys pakvietė į namus, pamačiusios praeinančią gatvėje ir tik todėl, kad norėjo man parodyti kaip tinkamai užsirišti sari, nes iki tol dariau tai kaip mokėjau iš pasakojimų. Labai įdomus jausmas patekti į svetimus namus, bendrauti ir moteriškai dalintis.

Indijoje yra švenčiama viskas: gimimas, vestuvės, gimtadieniai ir netgi mirtis. Vestuves švenčiamos beveik savaitę. Gimimo šventėje teko dalyvauti – susirinko visi kaimynai, pakvietė muzikantus ir tiesiog šoko gatvėje, tuo pačiu ir pakvietė mus į šokius. Buvome susidūrusios ir su vestuvėmis, kurios vyko viešbutyje, kuriame apsistojome. Žmonės mus irgi kvietė, nors visai nepažinojo. Laidotuvės irgi šventė, nes indai tiki, kad žmogus iškeliavo į geresnį būvį. O gimtadieniai švenčiami tiesiog gatvėse. Papuošiama visa gatvė, uždaromas eismas ir visi kaimynai švenčia, ateina draugai. Tai stebuklinga, atvira, paprasta atmosfera, kurioje tiesiog gera būti.

Indai dėkoja už kiekvieną kąsnį burnoje, nors tai bus kokia nors ne visai skani košė. Jie dėkoja už viską, už tai kuo esą, ką valgo ir kur gyvena. Jiems yra svetimas jausmas, kai esi nepatenkintas gyvenimu, kankina depresijos ir t.t. Nežinau kas geriau, ar gyventi nuolatinėje baimėje ir depresijoje prabangiai, ar paprasčiau, bet su ramia siela ir galva...

Vaikai Indijoje pasiliko amžiams mano širdyje. Jų tyrūs žvilgsniai ir baltos šypsenos paperka kiekvieną. Nustebino, kad kaip vargingai gyventų šeima, vaikas į mokyklą visuomet eis labai švarus ir tvarkingas. Indijoje vaikai yra didžiausias turtas, jiems kreipiamas visas dėmesys. Vaikus augina pagal šeimos tradicijas, su jais bendraujama. Mamos mažylį niekados nepaliktų, kad išskubėti kuo greičiau į darbus. Jos supranta auginimo vertę.

Indijoje saulė kyla ir leidžiasi apie 6 ryto bei vakaro visus metus ir tai ji daro labai greitai. Toks jausmas būdavo, kad tiesiog ryte kažkas įjungia šviesos jungiklį, o vakare išjungia. Jau šeštą valandą ryto kartu su saule Indijoje yra įprasta pasveikinti diena ir pradėti ja džiaugtis. Visi dirba, gatvės pilnos šurmulio. Tai paskatino mane netinginiauti rytais lovoje, o sveikinti dieną, ypač vasarą, kai tolios ilgos dienos.

Bet svarbiausias dvasinis turtas, kurį parsivežiau iš kelionės, yra mano draugės. Jos yra pačios nuostabiausios. Kaip gera yra jas iki šiol matyti kiekvieną savaitę, dalintis mintimis ir įžvalgomis, kartu domėtis pasauliu, tiek dvasiniu, tiek fiziniu. Ačiū Indijai, Pasauliui ir maharanees, kad jos yra mano gyvenime.

Kiekviena kelionė mus brandina ir augina, todėl noriu tiesiog palinkėti – keliaukite, tai yra stipriausias būdas augti Jūsų asmenybei.

Beata

Kviečiame įvertinti rašinį!

------------------------------------------

Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!