Kolonijose daugiausia dirbo vergai, iš pradžių indėnai, o nuo 1550 m. - atvežti iš Afrikos. 1808 metais į Braziliją buvo atvykęs nuo Napoleono bėgantis Portugalijos karalius. Šie įvykiai pakėlė Brazilijos statusą, ir 1822 m. buvo paskelbta nepriklausomybė.
Po visos dienos skrydžio iš Amsterdamo, Brazilijoje nusileidome vakare. Turistiniu autobusu nuvažiavome iki Pipos miestelio, kur vėliau persėdome į mažesnį autobusiuką – ten gatvės pernelyg siauros normaliam autobusui važiuoti. Iš mašinytės čia mažos.Volkswagen „vabalai“, surenkami Brazilijoje - mėgstami jų automobiliai.
Pipa – kurortas prie Atlanto vandenyno. Kuomet atvykėliai iš Portugalijos atvyko į šią vietą, jie išvydo uolą, savo kontūrais primenančią statinaitę. Senovės portugalų kalba statinaitė vadinama
Pipa.
Apie viliojantį gyvenimą Pipoje byloja faktas, kad 1928 m. virš šio miesto avariją patyrė nedidelis lėktuvas. Jo piloto ir dviejų keleivių po kelių dienų iš Natalo atvyko pasiimti laivas, tačiau
grįžo tik pilotas. Keleiviams taip patiko gyvenimas Pipoje, kad jie nusprendė pasilikti čia ilgiau.
Pipoje netvanku, gražūs smėlėti paplūdimiai, lagūnos, vandenyno bangos, itin sūrus Atlanto vanduo.
Parkeliuose ir tropiniuose soduose pilna egzotiškų augalų, tokių, kurie Lietuvoje auga tik gėlių vazonuose, namuose. Aplink žydinčius augalus šalia baseino ieškodami nektaro skraidė kolibriai.
Labai greitai skraidė, todėl nufotografuoti nepavyko. Šie maži paukšteliai, paplitę tik Amerikos žemyne, per dieną surenka dukart daugiau maisto, nei patys sveria, kadangi taip vikriai skraidydami
išeikvoja labai daug energijos.
Per atvertus namelio langus kartais vakare įskrisdavo koks nors įspūdingo dydžio tarakonas arba žiogas bene 10-ties cm ilgio ūsais, ir slėpdavosi vonioje už veidrodžio.
Pipos miestelyje daug kavinių, kurios atsidaro 15 val. arba vėliau. Kainos jose šiek tiek didesnės, nei Lietuvoje. Nebent vaisių ir sulčių kainos mažesnės arba panašios, o šie dalykai čia ypač skanūs. Į sąskaitą dažnai įskaičiuojamas 10 proc. aptarnavimo mokestis. Verta apsidairyti, ar kavinėje, į kurią užėjote, kuriame nors kampelyje negroja koks nors gitaristas – į sąskaitą gali būti įtraukti kaštai už tai, kad jus linksmino, nepriklausomai nuo to, ar tikrai jums jo muzika patiko.
Porcijos kavinėse didelės – dažnai paskaičiuotos 2 žmonėms, todėl prieš užsakant vertėtų išsiaiškinti jų dydį. Verta paragauti žuvies ar jūros gėrybių troškintų kokoso piene bei mousse – putėsių su marakuja.
Žmonės draugiški. Angliškai kalba sunkiai, tačiau padeda gestai ir mimika. Bet kokiu atveju, portugalų (gimtoji) ar ispanų kalba, kurią jie paprastai mokosi mokykloje kaip užsienio kalbą, dažno lietuvio ausiai įveikiamesnės, nei pvz. kinų.
Neįmanoma nepastebėti tvorų. Jos aukštos, ant viršaus – vielos, stiklai, dygliai. Aptverti miškai, kiemai, daugiabučiai.
Daugiabučiuose budi sargai. Pirmųjų aukštų butų langai dažniausiai grotuoti. Tai patvirtina, kad šalyje saugumo atžvilgiu ne viskas tvarkoje. Viešbutyje, kuriame gyvenome, mus tikino, kad Pipoje itin saugu. Salvadoro svečių namuose taip pat pabrėžė, kad saugu, bet patarė vertingų matomų daiktų, laikrodžių, žiedų nesinešioti.
Tačiau agentūroje, kur pirkome aviabilietus į Rio de Žaneirą gąsdino, kad be gidų ar taksi net nosies iš viešbučio iki supermarketo nekištume. Mes sėkmingai iškišome. Žinoma, vertingų daiktų su savimi neėmėme, menkai apšviestose gatvelėse naktinis nevaikščiojome ir 21 val. saugiai tupėdavome viešbutyje.
Brazilai – tikinti tauta. Beveik visi jie – katalikai. Daugybė mažų bažnytėlių tik patvirtina šį faktą. Tačiau yra ir kitokių tikėjimo krypčių: Jahovos pasekėjai vakarais gana atviroje jų maldai skirtoje vietoje dainuodavo. Milijonai brazilų dar vis garbina senųjų Afrikos religijų dievybes ir dvasias. Pvz., gruodžio ir sausio mėnesiais žmonės paplūdimiuose palieka gėlių, muilo ir vaisių – dovanų afrikiečių jūros deivei Jamanža, tikėdamiesi, kad naujaisiais metais ji įvykdys jų norus.
Po kelių dienų, praleistų Pipoje, apsipratus prie pasikeitusio laiko, išvykome toliau.
Salvadoras, paslapčių ir Visų Šventųjų miestas, Brazilijos regiono Bahia sostinė įkurta 1549 m., kurioje gyvena apie 3 mln. žmonių. Ir galiu drąsiai teigti, kad tai jaukiausias mano kelionėse atrastas
miestas.
Taksi suko ratus mieste, sunkiai rado mūsų svečių namus. Svečių namų šeimininkas, kalbantis daugeliu kalbų, turintis gana didelį namą, apatiniame aukšte gyveno su šeimyna pats, o viršutiniuose aukštuose esančius kambarius nuomojo. Dviviečiame kambaryje buvo daugybė lovų: viena dvigulė ir kokios penkios viengulės, turbūt atstojančios fotelius.
Salvadoras – tai vientisa Europos, Afrikos ir vietinių indėnų kultūrų mozaika. Du trečdaliai visų miesto gyventojų yra anksčiau atvykusių vergų palikuonys. Iš Afrikos kilęs kultūrinis ir etninis paveldas čia ryškesnis, nei kituose Brazilijos miestuose.
Salvadore daug juodaodžių, klesti rastamanų kultūra, suvenyrų parduotuvėse galima įsigyti begalę jų atributų: spalvotas kepurėles, drabužius, statulėles ir pan. Spalvos yra svarbus rastamanų simbolis. Ryškios raudona, geltona, žalia jiems simbolizuoja laisvę, atsipalaidavimą.
Berimbau – tai tik Brazilijoje matytas iš kokoso riešuto kevalo pagamintas muzikos instrumentas, kuriuo pritariama šokant capoeirai. Spalvingų įvairių dydžių jų galima buvo nusipirkti suvenyrų parduotuvėlėse. Salvadore capoeiros šokį teko matyti tiek gatvėje, tiek ir folkloriniame teatre.
Capoeira – brazilų kovos menas, sujungiantis šokį, muziką, žaidimą, akrobatiką. Capoeira pasižymi ryškiais akrobatiniais elementais, šuoliais į aukštį, smūgiais kojomis esant ore, taip pat gausybe šokio, klastos ir net vaidybos elementų. Capoeira gimtinė – Brazilija, bet jos šaknys Afrikoje. Negalėdami apsiginti nuo šeimininkų ir negalėdami susivienyti dėl skirtingų kultūrų, vergai neturėjo galimybės kovoti prieš nelaisvę, tačiau po darbo dienos jie rinkdavosi prie ugnies šokti ir dainuoti. Vyrai šoko ritualinius kovos šokius, kurie greitai peraugo į kovines treniruotes, maskuojamas choreografiniais elementais.
Panaikinus vergiją, vergai nesugebėjo lengvai prisitaikyti prie ekonominio bei socialinio gyvenimo. Capoeiros praktika tapo buvo naudojama kaip gatvės gaujų smurto priemonė. 1892 m. capoeirą priskyrė prie nusikalstamos veiklos ir uždraudė ją praktikuoti visoje šalyje. Tačiau 1930-aisiais ji buvo viešai pripažinta teisėta sporto šaka bei itin svarbia viešosios Brazilijos kultūros dalimi.
Capoeiros populiarumas Brazilijoje vis augo, ir dabar ji yra atvirai praktikuojama gatvėse bei įtraukta į mokyklos programas, kaip antra sporto šaka po futbolo.
Salvador de Bahia Bonfim – 18 a. pastatyta žymiausia katalikų bažnyčia Salvadore, priešais kurią yra aikštė su fontanu. Aikštėje prieš šią bažnyčią žmonės riša vieni kitiems ant riešų įvairiaspalves juosteles trims mazgais, kas reiškia trijų norų išsipildymą.
Moteriškės, pasipuošusios tradicinėmis pūstomis sukniomis, kviečia užeiti į kavines arba su jomis nusifotografuoti.
Salvadoras skirstomas į du miestus: aukštutinį (vadinamą Peleurinja), kuriame miesto centras, gražūs nauji pastatai, ir žemutinį – žemiausiųjų visuomenės sluoksnių gyvenamąją dalį, kur dominuoja lūšnynai, pastatai - vaiduokliai. Abi šias miesto dalis jungia liftas.
Rio de Žaneiro – miesto pavadinimas reiškia „sausio upė“. Beveik du šimtmečius buvo antroji Brazilijos sostinė (pirmoji buvo Salvadoras, o trečioji ir dabartinė – Brazilija).
Tai žalias, išsidėstęs prie nesibaigiančių Atlanto vandenyno paplūdimių, miestas. Gatvės, kiemai apsodinti palmėmis, medžiais, ant kurių žydi orchidėjos, auga vijokliai.
Pirmiausia traukinuku pakilome prie Kristaus Atpirkėjo statulos. Tai galima padaryti ir pėščiomis, bet norinčių atsiranda nedaug. O ir mes neturėjome daug laiko – jau temo. Statula – tarsi miesto vizitinė kortelė, pastatyta 700 m. aukštyje virš jūros lygio, ant Korkovado kalvos. Ši statula yra 38 metrų aukščio, 1145 tonų svorio pastatyta per penkerius metus ir atidaryta 1931 m. Statuloje yra maža Šventosios trejybės bažnyčia. Sakoma, jog žvelgiant iš bet kurios vietos atrodo, jog Kristus tarsi nori apkabinti žiūrintįjį.
Nuo Korkovado kalvos matosi vakarėjančio miesto panorama, Cukraus galvos kalnas, saulėlydis, miesto žiburiai.
Antrąją dieną aplankėme Ipanema pliažą, nusimaudėme bene garsiausiame pasaulyje Kopakabana paplūdimyje. Kopakabanos paplūdimys - mėgstama Rio de Žaneiro gyventojų ir šalies svečių poilsio vieta. Tiesa, rugpjūčio mėnesį Brazilijoje žiema, vandens temperatūra turbūt „tik“ apie 25o Celsijaus, todėl vietiniai beveik nebesimaudo – šalta juk. Šalia Kopakabanos paplūdimio, kitoje gatvės pusėje gausu viešbučių, restoranų, naktinių klubų, už kurių, ant kalno matyti vieni iš daugelio lūšnynų, Brazilijoje vadinamų favelomis.
Pastatai čia statomi chaotiškai ir tankiai, vienas ant kito. Pasak vietinių gyventojų, čia galima statyti ką nori, ir kaip nori – svarbu, kad nesugriūtų. Favelose yra įsikūrę apie penktadalį Rio de Žaneiro gyventojų.
Favelose labai išplitęs nusikalstamumas: prekyba narkotikais, nelegali prekyba ginklais, plėšimai, žmogžudystės, turto prievartavimas. Nusikalstamoms gaujoms dažnai vadovauja iki dantų apsiginklavę paaugliai. Labai skaudžios socialinės problemos: bedarbystė, skurdas, narkomanija, neraštingumas. Čia vengia lankytis net šalies policija.
Šalyje greta klesti nenusakoma prabanga ir skurdas. Atotrūkis tarp Brazilijos skurdžių ir turtingųjų labai didelis. Maždaug 85 proc. turto priklauso tik 5 proc. gyventojų.
Apžiūrėjome išskirtinės architektūros Rio de Žaneiro katedrą, atrodančią tarsi pilka nukirsta piramidė iš išorės ir papuošta moderniais vitražais iš vidaus. Katedra savo modernumu didelio
įspūdžio nepadarė.
Iš Rio de Žaneiro skridome prie Iguazu krioklių, kuriuos 1541 m. atrado ispanų konkistadoras donas Alvaras Nunjesas Kaseso de Vaka, pietų Amerikos džiunglėse ieškojęs aukso. Tai pats piečiausias Brazilijos taškas, kuriame buvome. Beje, ir pats vėsiausias.
Iguazu indėnų kalba reiškia „didelis vanduo“. Šis krioklys atsiranda Paranos ir Iguazu upių sankirtoje. Tai antrasis pagal dydį krioklys pasaulyje, esantis Brazilijos, Argentinos ir Paragvajaus pasienyje. Jam apžiūrėti skyrėme 2 dienas, po vieną dieną iš Brazilijos ir Argentinos pusių. Tiek vienos tiek ir kitos valstybės pusėje esantys parkai įrašyti i UNESCO paveldo sąrašą.
Maždaug kartą per 40 metų Iguazu upė išdžiūna visiškai, tad kriokliai išnyksta. Paskutinį kartą smarki sausra buvo 1978 m.
Iguazu kriokliai yra nepaprastai gražioje vietoje, tarp tropinių miškų, pilnų augmenijos ir gyvūnijos. Parke daug drugelių, daugiau, nei 150 rūšių ryškiaspalvių paukščių, bėgioja meškėnai, driežai, ir kiti įvairūs gyviai. Krioklių šniokštimas girdisi iš tolo. Vandens purslai ir saulės spinduliai sukuria daugybę vaivorykščių. Srovės plotis kai kur net apie 3 kilometrus, o pačių kriokliukų čia daugiau, nei 300.
Pasak legendos, šį krioklį sukūrė įniršęs dievas, kuris norėjo vesti vietinę merginą. Tačiau ji su savo mylimuoju leidosi bėgti upe, o dievas sukūrė krioklį. Iš tikrųjų Iguazu kriokliai susiformavo išsiveržus ugnikalniui, palikusiam didelius įtrūkimus žemės paviršiuje.
Įėjimas iš Brazilijos pusės į parką kainavo 37 realus (jei esi brazilas – 22 realus, o jei paragvajietis, argentinietis ar dar kažkoks draugiškas kaimynas – 31 realą). Diskriminacija dėl
tautybės. Tačiau Argentinoje turistų diskriminacija dar didesnė. Ten, pvz., turistui lietuviui įėjimas kainuos 85 pesus, o argentiniečiui – 10 pesų.
Argentinos pusėje iš arti galima pamatyti pagrindinį didžiausią krioklį, vadinamą „Velnio gerkle“, kuriuo per sekundę į 90 m. gylį nubėga 13 tonų vandens.
Vandens sporto mėgėjai šiuos krioklius pritaikė savo reikmėms. Pripučiamomis valtimis lydint gidui, drąsuoliai plaukia Parana ir Iguasu upėmis, kerta krioklio kaskadas. Tai trumpas, bet brangus
malonumas, po kurio visi nuo galvos iki kojų lieka šlapi, tačiau adrenalino dozė garantuota.
Aplankius šiuos krioklius išskridome atgal į Pipą, iš kur dar kelias dienas pailsėję, grįžome į jau rudenėjantį Vilnių.