Lietuviai Rūta ir Darius pasidalino įspūdžiais iš savo medaus mėnesio Maroke.
Užuot pasirinkę pasyvų poilsį „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutyje, jie pasiėmė tik kuprines ir nusprendė leistis į dykumas, aplankyti odų raugyklas ir paplaukioti vietiniuose kriokliuose.
Ką tik susituokę Rūta ir Darius Stapulioniai vietoj prabangaus viešbučio ir komforto savo medaus mėnesį suplanavo kitaip: porelė norėjo pamatyti neturistines Maroko vietas. Jie specialiai vengė visko, ką įprastai veikia nauji sutuoktiniai ar turistai. Įsigiję skrydį į mažesnį miestą, miegojo dykumose, maudėsi kriokliuose ir ragavo maisto, kurį daug kas laikytų rizikingu bandymu. Savo ypatinga patirtimi pora noriai dalinasi ir ragina ir kitus atsisakyti „saldžių viešbučių“ nuobodumo. Rūta, kaip kelionės planuotoja, sutiko apie nuotykius papasakoti plačiau.
„Pasakysiu banaliai, bet anksčiau žiūrėdavau „muilo operą“ apie Maroką. Įtraukė ne serialo veiksmas, bet vaizdai, vietinių gyvenimo būdas, kultūra. Visada norėjau Maroką pamatyti. Vyrą įtikinti buvo lengva, jis mėgsta keliauti. Nepirkome jokių kelionių paketų, nėjome į agentūrą, viską suplanavome patys. Tai mūsų pirmasis iššūkis, nes kelionė buvo visiškai savarankiška. Pasirinkome skristi ne į Marakešą, o į Fesą, trečią pagal dydį miestą šalyje. Iš Vilniaus skridome į Belgiją, tada tiesiai į Fesą. Tame mieste galima pamatyti tikrąjį Maroką. Atskridus į Fesą, buvo baisoka. Vietiniai nekalbėjo nei trupučio angliškai, tik šiek tiek prancūziškai, nes ši šalis - buvusi Prancūzijos kolonija. Iš viso Maroke praleidome 16 dienų“ , – pasakojo Rūta.
Odos raugyklas supo nepakeliamas tvaikas
Vos atvykę į Fesą, dar su visomis kuprinėmis pora pateko į odų raugyklą. Tiesa, ja pasidomėjo iš anksto, nes ją pamatyti labai norėjo. Už tam tikrą atlygį vietiniai gyventojai - gidai sutiko pavedžioti. Kvapas buvo tiesiog nepakeliamas, nes odos gamybai naudojamas karvių šlapimas, paukščių išmatos ir kažkokios rūgštys. Paskersto gyvulio oda nulupama ir mirkoma tirpaluose, vėliau džiovinama, šveičiama. Procesas vyksta didžiuliame karštyje – temperatūra dienos metu siekia apie 40 laipsnių. Iš odos gaminami batai, rankinės. Vėliau porai teko pamatyti ir audžiamus kilimus, dūdelių gamybą – darbas vyksta tik rankomis.
Mėtų arbata – naujai atrastas lobis
Tradicinis marokiečių maistas – krosnyse moliniuose induose troškinamas tadžinas. Tai vištiena su daržovėmis ir daug prieskonių, tikrai verta paragauti. Lietuvius sužavėjo taip pat krosnyse kepama šviežia balta duona.
„Rytus pradėdavome nuo blynų, kepamų gatvėse, tiesa, pradedama tik nuo 10 valandos. Anksčiau niekas nedirba, viskas uždaryta. Beje, tikrasis, ne turistams skirtas maistas labai keistas: kuskusas su daržovėmis ir vištiena išties nebuvo skanus. Aišku, likome labai sužavėti šviežia žuvimi, labai saldžiomis vaisių sultimis. Gatvėse pilna kavinių, tačiau jose – vien vyrai. Visgi, išdrįsome užeiti ir pabandyti tradicinės marokiečių arbatos. Tai neįtikėtinai stipri ir saldi mėtų arbata. Iš pradžių pasirodė labai bjauri, vėliau pripratome. Vandens iš krano Maroke gerti negalima, reikėjo pirkti buteliuose“, – Perpasauli.lt pasakojo pora.
Lietuvius nustebino šalyje augantys datulių medžiai, jie keroja tiesiog visur! Gausu buvo ir bananų plantacijų, bananai auga tiesiai prie kelių, kuriais važiuoja mašinos.
„Atrodė, tarsi pribėk ir nusiskink. Pastebėjome ir daugybę medžių, iš kurių vaisių išgaunamas populiarus arganų aliejus. Vietiniai jį naudoja tiesiog visur: maistui, kosmetikai, pašarams, net ir kurui. Parsivežėme keletą kosmetikos gaminių šeimai ir draugams, jie ten, be abejo, pigesni, nei Europoje“, – kalbėjo Rūta.
Alkoholio tema Maroke dar įdomesnė: prekybos centruose jo kai kur yra, tačiau rasti sunku. Lengviausia rasti Medinoje – miesto centre specialioje parduotuvėje. Ten lankosi daugybė tikrų marokiečių, tvyro chaosas, nes alkoholis šalyje ribojamas. Pasirinkimas mažas, bet nebrangu. Įdomu tai, kad visiškai mažame miestelyje pora matė pardavinėjant lietuvišką degtinę.
Prekės turguje gali nustebinti
Pagrindinė kiekvieno miesto aikštė yra tikrasis vietinių gyvenimas. Ten viskas išties verda, mat vyksta aktyvi prekyba. Galima įsigyti įvairiausių girdėtų ir negirdėtų prieskonių rūšių, šviežių vaisių bei daržovių, šviežios žuvies, net ir mūsų akiai neįprastų dalykų – sraigių ir pan. Turguje galima rasti ir pačių keisčiausių prekių: pusiau nukirstų leisgyvių vištų arba... tikrų žmogaus dantų. Tik rinkis!
„Atrodo, kad aikštės ir turgavietės dažnai dvokia, nes šalyje mažai lyja ir trūksta bendro švaros supratimo. Prekybviečių vietose grindys nuolat plaunamos, tačiau vanduo pilamas tiesiai į šalia esančią gatvę“, – pasakojo Rūta.
Nepalikite moterų vienų
Moterų negalima palikti vienų. Vienąkart Dariui trumpam išėjus išsinuomoti mašinos, prie Rūtos tuoj pat prisistatė aibė vyrukų, norėjusių pabendrauti.
„Jauku nebuvo. Pastebėjau vietinių moterų smerkiančius žvilgsnius. Kadangi keliavome mažesniuose miesteliuose, juose nebuvo jokių turistų, patyriau daug paniekinamų žvilgsnių dėl dėvimų šortų. Gyventojai pasirodė labai religingi: moterys su skaromis, ilgais sijonais, viską dengiančiomis palaidinėmis. Vėliau keliavome per mažus Maroko kaimelius kalnuose, ten visos moterys vilkėjo tik juodai. Margos skaros ar bet kokie puošnesni sijonai, matyti miestuose, tiesiog dingo. Moterys buvo visiškai apsimuturiavusios galvas, veidus prisidengę tinkleliais. Nieko nebuvo galima įžvelgti“, – kalbėjo Rūta.
Pasitikėti vietiniais – rizikinga, bet patirtis labai įdomi
Lietuviai buvo girdėję apie nuostabius krioklius Maroko kalnuose, todėl būtinai nusprendė juos pamatyti. Sutikti vietiniai gyventojai pasiūlė nebrangiai apsigyventi palapinėse tiesiai prie krioklių, žadėdami laukinę gamtą. Pora pamatė beždžiones, kalnų ožkas, naktį palapinė buvo apspista kažkokių rupūžių.
„Gavome pasitiesti tik paprastus apklotus, bet man tai – labiausiai patikusi kelionės dalis! Mielai būčiau likusi ilgiau, tačiau turėjome judėti į dykumą. Vėliau, atsiradę dykumoje, keliavome ant kupranugarių nugarų. Tamsoje taip pat tęsėme kelionę, tiek žvaigždžių danguje nebuvau mačiusi. Marokiečiai pasakojo, kad iki šiol berberai gyvena dykumoje, išsigręžę vandens gręžinius ir – kaip bebūtų keista – naudodami modernias saulės baterijas. Vaikai nelanko mokyklos ir skaičiuoti nemoka. Pasiteiravau vietinių: kada paskutinį kartą lijo? – Nežinom, neprisimenam, sako jie. Mūsų atvykimas, matyt, buvo įsimintinas, mat tądien griaudėjo ir nulašėjo keli lietaus lašai.
Dykumoje pastebėjome aibę kačių ir katinų. Katės dykumoje turi svarbią funkciją – išgaudyti pavojingus vabzdžius ir skorpionus. Jų griežtai negalima šerti, kad nepriprastų prie gero maisto. Katės pasirodė ypač vikrios, labai raumeningos – turbūt judrumas labai svarbus medžiojant.
Galiausiai pasiekėme jūrą. Pasilikome keturias dienas prie jos pagulėti ir pailsėti. Vaizdai buvo nuostabūs – uolos, mėlyna jūra. Tačiau galvojau, kad numirsiu iš nuobodulio. Aktyvios kelionės, vietinės kultūros ir tradicijų pažinimas pasirodė daug kartų įdomesnis“, – kalbėjo Rūta.
