Ištisus amžius skaičiuojantis ledas, slenkantis nuo Öræfajökull ugnikalnio šlaitų link Svínafellsjökull ledyno, virto į smarkiai suspaustą ledo darinį, kuriame praktiškai nėra oro burbulų. Dėl oro trūkumo, ledas sugeria praktiškai visą šviesą, išskyrus plika akimi matomą mėlyną atspindį.
Šis urvas susidarė dėl ledyninio malūno (ang. glacial mill arba moulin), kuriuo nuo ledyno paviršiaus tirpsmo ir lietaus vandenys nuteka į ledynines sroves, sruvenančias lede esančiais įtrūkimais. Krioklys pragraužia skylę ledyne, o susitvenkęs vanduo nuteka gilyn, formuodamas ilgus ledo „vamzdžius“, olomis besibaigiančius ledyno pakraščiuose.
Vandenyje esančios smulkios nuosėdos kartu su vėjo atpūstomis nuosėdomis šaltą tirpsmo vandenį paverčia nešvariu, nors pats urvas atrodys sodriai melsvas. Kadangi ledynas juda labai greitai – maždaug 1 m per dieną nelygia žeme, šio ledo urvo pabaigoje atsivėrė gilus vertikalus plyšys (angl. cerrac). Dėl to netiesioginė dienos šviesa patenka į urvą iš abiejų galų, taip sukurdama natūralų ir tolygų tunelio apšvietimą.
Į urvą galima patekti pro 6,7 m aukščio įėjimą ledyno pakraštyje. Pabaigoje jis susiaurėja iki ankšto praėjimo (ne daugiau nei 1,5 m aukščio). Turite žinoti, kad ledo urvai yra nestabilūs, nuolat kintantys ir bet kurią akimirką galintys sugriūti dariniai. Juose lankytis saugu tik žiemą, kuomet žema temperatūra sutvirtina ledą, tačiau net ir tuomet, besilankantieji girdi lūžinėjančio ledo garsą.
Tačiau tie garsai nebūtinai reiškia, kad urvo lubos įgrius – juk kaskart ledynui pajudėjus bent centimetrą, pasigirsta garsus ledo braškėjimas tik dėl to, kad urvas juda kartu su ledynu.